Pranašas

Dešimt kartų sugirgždėjo ta pati lentyna ant sienos, kol supratau kur slypi paslaptis. Mano varžtai, kuriuos kadaise pirkau iš seno amatininko, dirbusio prie geležies ir apdirbinėjusį smulkias plieno bei kitų metalų junginių detales, buvo surudiję ir jau seniai nebetinkami konstrukcijoms tvirtinti. Kuomet buvau jaunesnis maldavausi aplink parduotuves, bandydamas susitikti senus pažįstamus ir šiek tiek pabendrauti, įkąsti vienam kitam vaikystėje mane įžeidusiam jaunuoliui, mirkelėti gražiai mokslo draugei. Seni pažįstami manęs jau nebetraukia, senos meilės ir nuoskaudos tokiam stagnacijos apgriaužtam griaučiui kaip aš nebeįdomios. Aš tiek pat surūdijęs kiek ir mano varžtai laikantys lentas, o šios saugo didžiausias mano trumpo, tačiau nenuobodaus gyvenimo paslaptis ir knygas. Rūdys, kai pagalvoju, kiek laiko reikia metalui kol šis deguonies paveikiamas ima rūdyti, man šiurpsta oda ir kaupiasi ašaros. Tas laikas, kurį taip myli rūdys, yra didžiausias mano priešas ir nebeatmenu kada paskutinį kartą aš taip sunkiai alsavau, ir uosčiau praviro langelio gūsį, kada kvėpavau dulkėmis persidengusį kambario orą ir mylėjau laiką, tą nuostabų, bet kartu ir nuodėmingą upę, bėgimo takelį, treniruoklį, su kuriuo aš nebesusitvarkau. Laukiu tik galo, nes viskas ir taip aišku, aišku kas nutiks ryt, aškūs ir įvykiai, kurie visai nepriklauso nuo manęs ir mano poelgių, kaip niekad aiškus gyvenimo veidas, galiu ir užsimerkt - vis tiek girdėsiu, galiu nesiklausyt - perskaitysiu iš lūpų. Viskas slysta iš rankų ir pinasi tarp kojų kaip žalčiai, šimtamečiai žalčiai, stori kaip riešas ir slidūs kaip ledo gyslos.
Prisiminiau tėvą kartodavusį man savo kurtus eilėraščius. Jam deklamuoti sekėsi geriau, mane išmokė tik vieno - taisyklingai užmegsti ritmą, o rimo pagalba sudėlioti skiemenis į vietas ir užbaigti tokia intonacija, kuri pasakotų daugiau nei bereikšmės eilutės. Tėvas niekad nesibaimino sakyti tiesą, jis nemelavo nė karto ir atvirai teigdavo, jog jojo eilės yra prastos ir aš užaugsiąs, ir parašysiąs daug geresnių ir stipresnių darbų, galbūt net pavyks publikuoti viename ar kitame laikraštyje, kuriuos žmonės prenumeruoja savo rytiniams skaityniams. Vėl atsiminiau tėvą, kuriam viso gyvenimo laikas prabėgo permatomai, turiu omenyje taip akivaizdžiai ir logiškai, jog buvo galima nuspėti kokioje vietoje jis suklups, kur tikėtis nuopolio ar laimės, kur sėkmės ir pasitenkinimo savimi, viskas buvo nuspėjama, viskas buvo planuota, net neplanuoti įvykiai rodos kažkaip nusileisdavo mano tėvui ir priglusdavo prie jojo įnorių ir planų lyg ten glūdėję, lyg plaukę išvien. Mano tėvo gyvenimo kirvis buvo laikas, to jis nepastebėjo ir, manau, tai nebuvo tik vienos dienos darbas, jis mokėsi nematyti, jis stengėsi nesikapstyti kasdienybės variklyje ieškodamas spragų ir patepdamas užrūdijusias veržles bei kitas detales. Jis gyveno puikiai. Sočiai maitinosi, į valias dainavo ir sekė pasakas man ir mano broliams. Buvo doras žmogus ir gyvenimas jam už tai padėkojo mirtimi, viena gražia mirtimi, lyg netyčia.
Aš žinau kas man nutiks, tiesą sakant žinau kas manęs laukia už valandos, po minutės, žinau viską kuo aiškiausiai sekundės tikslumu. Aš turiu tą juostą su savimi ir kaskart galiu peržiūrėti, pasitikrinti. Aš regiu savo ateitį. Visa tai nutiko po tėvo mirties ir man atrodo - žinau kur šuo pakastas -jis stebi mane ir kontroliuoja iš viršaus, jis man sukūrė ateitį ir transliuoja tiesiai į naivias mano smegenų antenėles. Iš pradžių man buvo sunku, pamaniau, jog virstu bepročiu, pamažėl, netgi taip, jog pats nesuvokiu, tuomet įsikibau į stalo briauną ir išsedėjau visą savaitę kapstydamasis galvoje. Suvokiau, jog esu pranašesnis už kitus ir turiu kažką įpatingo, kažką tokio, kas gali pakeisti mane ir mano ateitį. Žinojimas buvo tai kas mane privertė dar daugiau mąstyti. Jūs tik pagalvokite ir nepamirškite patikėti, jog aš, toks iš išvaizdos niūrus ir niekuo neišsiskiriantis vyrukas, galiu kas kartą peržvelgti savo ateities pranšystės panoramą, skamba neįtikimai, tačiau būtent taip ir yra. Pavyzdžiui vakar užmiršau pasitikrinti ateitį ir nukritau nuo laiptų bešluodamas man priklausančią laiptinės dalį, arba prieš kelias savaites sugebėjau pražiopsoti bilietų kontrolės autobusiuką ir gavau didelę baudą. Esmė tame, jog galiu keisti, galiu pasielgti kitaip, išbraukti tą ateities įrašą ir jis liks nepaliestas, nesuvaidinta scenarijaus dalis, arba, kitaip tariant, kas kart pakeitus įvykių tėkmę aš suprojektuoju naują ateities panoramą. Aš esu savo rankose, galiu save apsaugoti, galiu ramiai miegoti. Esu neramus dėl vieno - niekada netikrinau savo mirties įvykio ir nežinau kaip tai nutiks, turbūt kiekvienas žmogus įgyjęs tokių galių šitaip pasielgtų ir mirtį paliktų pietums ateičiai. Man nepriklauso viskas, senatvės aš sustapdyti negaliu, laiko taip pat.
Jau kuris laikas manyje kirba idėja, o gal tik melagingas pažadas sau, jog imsiu ir atsisakysiu ateities spėjimo kaip kokio žalingo įpročio. Aš sau darausi nuobodus, nuspėjamas, aš netobulėju ir ateitis mano rankose tampa vis nesavarankiškesnė ir neatlieka savo kaip ateities funkcijos. Aš imu dėlioti mintis galvoje gana chaotiškai ir specialiai stengiuosi sumėtyti pėdas taip, kad mano valdingoji asmenybės dalis neatrastų kur paslėpiau žinojimą. Aš einu iš proto ir laikui bėgant išprotėju vis labiau. Jau kelias savaites nebesinaudoju ateities projekcijomis ir man skauda galvą, nieko nekeičiu, palieku ateitį ramybėje, ji mane talžo, dabar mąstau dešimt kartų daugiau nei ankščiau ir bijau kur kas didesniu jautrumu. Bijau nesusilaikyti ir žvilgterėti, baisiausia save išvysti gulintį duobėje, gal tiesiog savo sujauktam kambary, prakirsta galva ir išsiliejusia ateitimi. Bijau pamatyti save išėjusį iš proto ir nežinia ar išeitų tai pakeisti. Sugirgždėjo lentyna, pasijudinu kėdėje, bet ne per daugiausiai, aš nesiryžtu sužinoti kas nutiks toliau, todėl palieku ją girgždėti, o laikui atėjus - nukristi žemyn su dešimčia keisčiausių pasaulyje knygų.