Elijus (II)

-Sakyk, šliundra, mano žmona bus baisi ar graži? Na sakyk, patikrinsim tavo sugebėjimus aiškiaregystės labirintuose, -su pasišaipymu užklausė Elijus. Gi tu nori išmokti to meno, už kurį taip nori man atiduoti savo sielą. Nori? Ar nori? Atsakyk?, - jau beveik su riksmu baigė klausimą jis.
-Aš nežinau.. nežinau aš nenoriu žinoti ateities, nenoriu žinoti praeities aš tik noriu jį užmušti ir viską greičiau pabaigti, - su ašaromis akyse ir išsigandusiu balsu atšovė Valerija.
-Ar tu būdama gyvenimo šiukšlė, turi teisę spręsti kam mirti, o kam gyventi?, - suriko Elijus.
-Gal ir neturiu, o kas man gali uždrausti? Gal tu? Tu toks pats padugnė kaip ir visi šitam kaime, nei lašo geresnis už kitus, -grubiai atšovė ji.
Supykęs Elijus griebė ją už kaklo ir metė savo įniršusį žvilgsnį tiesiai į jos akis, atsuko į save jos nugarą palenkė ir prispaudęs veidą prie stalo išprievartavo ją taip pat, kiek tai darė jau daug kartų iki tol. Pabaigęs savo egzekuciją išmetė ją pro namų duris ir keiksnodamas liepė nešdintis ir niekada daugiau negrįšti su savo kvailais norais ir užgaidomis.
-Kai reikės aš pasikviesiu, tave kekše. Ir užtrenkęs namo duris, nuėjo į virtuvę užsidegti naujos cigaretės, kurios taip ir nepavyko surukyti.
Valerija, burbėdama rinkosi kartu su ja išmestus jos daiktus, šluostė ir taip tušu apibėgusias akis, taisėsi plaukus, valėsi sijoną ir garsiai keikėsi.
-Velnio išpera, tu, aš vis tiek tave užmušiu, tu nevertas vaikščioti šita žeme ir kvepuot oru.. tu debilas, nesveikas, ligonis, žvėris..
Ir daug kitų epitetų buvo siunčiama Elijaus adresu, taip garsiai, kad greičiausiai išgirdo ir vietiniai kaimynai. Valerija buvo naivi, lėkšta ir nelaimingai mylinti moteris, nesvarbu, kad kvailai, bet ji mylėjo taip kaip suprato reikia mylėti. Kodėl aukos įsimyli savo budelius jai nebuvo įdomu, jai buvo daug paprasčiau atsikratyti budeliu, kuris ją skaudino, žemino ir niekino. Nėra žmogaus, nėra problemos. Primokinta vietinių, kad su priešu reikia kovoti jo pačio metodais bandė savo planą „B“ įvykdyti magijos galia. Banalu, bet jai tuo metu atrodė, o gal pavyks..
Vakarėjo. Elijus beveik visą dieną prasėdėjo virtuvėje ir rūkė cigaretes. Mintys sukosi per daug greitai, kurios kuteno jam smegenis ir skubino jo kvėpavimą. Šis vaikinas dažnai būdavo ties išprotėjimo riba, bet tą dieną jam buvo per daug veiksmo ir emocijų. Savyje jis talpino visko per daug. Per daug pykčio, per daug agresijos, per daug neapykantos, melo ir geismo, jis nekentė savęs toks koks jis yra, bet kartu ir didžiavosi savimi. Dvilypė, dvisielė, dviveidė asmenybė, kuri ieškojo to, kuris tokį jį sukūrė. Tiesiai iš pragaro pasiųstas nugalėti pasaulį ir užkariauti jį, tiesiai iš ugnies-naikinti, sprogdinti ir nepasigailėti.
Nejaukią namų tylą nutraukė bejėgis Sofijos balsas iš antro aukšto ir Elijus užlipo ją aplankyti.
-Elijau, paduok man vandens, - pavargusiu tonu išgirdo jos prašymą.
Išdžiūvusios lūpos, susitraukusi kūno oda ir styrantys kaulai žmogaus formoje neretai pirmena gyvą lavoną, į kurį Sofija vis labiau virto kiekvieną dieną. Bejėgiškai gulėdama lovoje jau meldė visų angelų pasigailėjimo ir jos kančių nutraukimo. Elijus įpylęs vandens davė jai atsigerti ir atsisėdo šalia jos lovos.
-Žydai savo vaikų niekada nepalieka, Elijau. Tu privalai atleisti savo tėvams, nes jų gal jau ir nebėra gyvųjų tarpe, - sunkiai kalbėjo Sofija.
-Dievas tegu jiems atleidžia jeigu toks yra, -atkirto jis.
-Nebijok tos dienos kai būsi nukryžiuotas ir norėsi išsiplėšti širdį iš krūtinės, bijok tos dienos, kada tu nieko negalėsi sugrąžinti atgal ir viską pakeisti. Širdis-negali nemylėti. Tu visada buvai man geras, Elijau.
Ir  su paskutiniu atodusiu Sofija paleido viso savo gyvenimo patirtį bei užmerkė akis.

Ilgai dar Elijus žiūrėjo į Sofiją ir tarytum mėgavosi mirties puota tą vakarą jų namuose, drebėjo iš šalčio ir mąstė, kol bežiūrėdamas nukrito ant jos kojų šalia lovos iš nuovargio ir užmigo.
Tą naktį sapnuose jį persekiojo šviesiai rudos akys ir žavus moteriško balso juokas, kuris tai dingdavo tai vėl atsirasdavo, o švelnūs it plunksnos prisilietimai sukeldavo jam miegančiam mažus šyptelėjimus ir širdies virpesius vis garsesnius ir garsesnius..