Atvykimas į Lizorę

Tais metais Lizorėje spaudė probeprotiški šalčiai. Bandydami sušilti slėnio gyventojai glausdavosi ne tik vieni prie kitų, bet neretai ir prie negyvėlių, kol tie dar būdavo neatvėsę. Kartais prie mirštančiųjų trypčiodavo eilė – iš lavono juk galima pasisavinti viską – drabužius, maistą, šilumą – tai mums buvo didžiausias turtas.

Žiema sekino miestą, bet dar labiau kankino žinojimas, kad tai nesiliaus, kasmet eisis blogyn. Gamta nusisuko, nebemylėjo, nedavė maisto, gailėjo šilumos.

„Pasibaigė, Levai, – sakydavo tėvas, – pasibaigė saulės gėrybės, Levai, dabar jau galas, belieka suskaičiuoti metus, gal tik dienas. “

Buvo baugu tėvo balso klausytis – jis atrodė šaltas, miręs. Bet ne, nė velnio! Negaliu juo tikėti! Jei patikėčiau, reikėtų tik įsirausti į suplėkusį mūsų urvą ir nebyliai laukti tos nuožmios rankos, kuri, kaip žmonės sako, iš tolo baugina, bet prisileidus artyn lengvai užliūliuoja, ir tada pasiduodi, džiaugdamasis, kad pagaliau... Ne, jie visi meluoja! Kaip gali šitokias istorijas apie pabaigą taukšti, kol patys to neragavę? Žinau – nė vienas, mirtį artyn prisileidęs, jos nebeišvengė. Mūsų krašte, jei ne mirtis, tai šaltis pribaigs, vos tik liausiesi kovojęs.

Kasryt įsisiausdavau į storą veltinį paltą ir leisdavausi per sustingusią Lizorę: apžiūrėti, kas nutiko. Kartais tikrai nemažai pasikeisdavo. Esu matęs, kad du kvartalai per vieną naktį buvo numarinti – kitaip ir nepavadinsi, kai speigas vienu ypu pasiglemžia kelis tuzinus gyventojų. Žmonėms liovusis pūsti pro lūpas savo šiltą garą, tiek juos, tiek viską, kas aplink, aptraukdavo ledo luoba, tvirta ir negailestinga, tokia kieta, kad net labai stengdamasis sunkiai pajėgtum pradaužti ir iš užmaršties gniaužtų išvaduoti svarbų prisiminimą, pasigrobti šiltesnį apdarą ar kitą naudingą daiktą. Yra buvę, jog praradimai gerokai įaudrindavo jausmus ir kūnas išleisdavo tokį energijos geizerį, kad tas savo svilinančiom čiurkšlėm atverdavo praėjimus. Bet tik trumpam, labai trumpam. Iš tėvo buvau išmokęs, kad delsimas žiemą yra tolygus mirčiai. Lėta eiga ir tėtį pražudė, kai jis be jokio konkretaus tikslo ilgiau nei reikia stabtelėjo prie savo sustingusios sesers – godiems žiemos nasrams to pakako. Jo stingstančio kūno vaizdas mane užantspaudavo visiems laikams, nuo tada žinojau, kad niekada gyvenime nemylėsiu nė vieno, nes meilė neša tik mirtį. Meilė primena ilgesį – to, ko niekada negalėsi turėti, nes jau amžiams netekai arba niekada net neturėjai.

Nuo vaikystės tėvas mums kalbėdavo apie prarastą šilumą ir šviesą. Kartais tikėdavau, kad tai tikros istorijos, kartais galvodavau, kad tik pasakos.

Senis Fiodoras aiškindavo tikrąsias priežastis: to, ką mano tėvas kažkada prarado, aš niekada net nesu matęs, tik girdėjęs: atlantas, golfo srovė, saulė. Nebeturėjome to. Todėl kasryt keliaudavau apledėjusiomis gatvėmis ir skaičiuodavau numirėlius.

„Prie ekvatoriaus žmonėms lengviau“, – kalbėjo išmanantys apie pasaulį. Aiškino, kad ten metai vienodi, šalčiai nesiautėja ir pastoviai laikosi apie minus trisdešimt. Svajojau kada nors ten nukeliauti, pasišildyti. Dabar net nežinau, ar tai buvo mano svajonės, gal tik Alos – buvau pasiryžęs su ja keliauti bet kur.

Manoji Ala... Ji buvo šilta, gera, protinga! Valandų valandas gūžodavome suglaudę snapus ir šnekėdavomės apie pasaulį. Ji tėvų nebeturėjo, bet įrodinėjo, kad mano tėvo pasakojimai nėra išgalvoti – visa tai tiesa. „Čia anksčiau buvo saulė. Ir jūra, įsivaizduoji, vanduo – nereikėjo tirpdyti ledo, galėjai nerti ir plaukti, kiek nori! “ Ala kalbėdavo taip įtikinamai, kad nebelikdavo abejonių. Atrodė, jaučiu vandeny spurdantį jos kūną, gaudau, gaudau, bet tas lyg ungurys vis išsiraito man iš glėbio.

Ir štai – išsprūdo...

Buvo sunku patikėti – Ala po nakties gulėjo sustingusi, kaip ir visi jos namiškiai. Ilgai neleidau sau susitaikyti, tarytum būčiau ne šio krašto gyventojas, o atklydėlis nuo pusiaujo, žuvis iš pasakiškos Golfo srovės, saulės vaikas. O gal tik beprotis.

Susiriečiau šalia, apglėbiau jos kūną ir ėmiau siūbuoti: „Taip, tikrai, tikrai, tikrai. “

Nežinau, kiek tai truko.

Staiga pajutau šilumą. Ranka sujudėjo. Ala?.. Ne. Greta gulėjo jis – niekada nematytas. Nelietė manęs, bet jutau jo energiją. Nors buvo aptrauktas ledu, viduje kunkuliavo dar man nepatirta šiluma. Lyg geizris, trykštantis viršun į šaltą dangų – kaip pasakodavo senis Fiodoras.

„Ji atsigaus“, – prabilo svetimšalis, glausdamasis prie Alos.

„Niekada“, – atsakiau.

Stebino jo naivus tikėjimas.

„Iš kur tu? Kas tu? Ką čia veiki? “ – įsidrąsinęs išpyliau visus klausimus.

„Danguje yra kelias“, – atvertęs galvą iškėlė ranką.

Sekdamas ranką žvilgtelėjau viršun ir išvydau keistą reginį – vaigždės buvo susispietusios į eilę.

– A-za-za-e-e-e, – ėmiau skiemenuoti ir, susižavėjęs tuo, kad pavyksta iš raidžių kažką sudėlioti, atsisukau į šalia esančią būtybę: – Matai?

Jis  gulėjo ir aklai spoksojo į viršų. Prisišliejau artyn prie jo veido.

Ne, jis nežiūrėjo aklai.

Jis buvo aklas.