Purvini batai

Drebančiomis rankomis,
ant kurių likusi –
tik nukarusi oda
ir iššokusios venos,
žilstelėjęs senis
supamajame krėsle
griežia mediniu smuiku.

Surūdijusios stygos
trapiai virpa,
kliudomos stryko
ir kuria
netvirtą melodiją,
nepasieksiančią
net senio ausų.

Jis groja tylą;
ir tai tampa
gražiausia muzika.

Jo batai – purvini,
padengti
sudžiūvusių žemių,
dulkių,
pernykščio kraujo
ir lietaus
dėmių.

Baigęs savo didingiausią
gyvenimo requiem,
senis atsargiai padės smuiką
ant krėslo;
ir pasikars.

Tuščias kambarys
atsiduos aitriu
rozmarino kvapu
ir drėgnu medžiu.

Ir net prieš mirtį
jis nenusivalys savo batų;

ir jį pamirš.

Kaip pamiršta visus,
kurių batai
neblizga.

Ir jo mirtis bus
      tobula.