Rašyk
Eilės (77609)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2656)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Senos statybos, nedidukas baltų plytų namukas skendo balkšvame rūke, ankstyvą vasaros rytą, kai pro kiemo vartus atėjo mergina ir pasibeldė į duris. Suerzintas tokios ankstyvos viešnios, šeimininkas pakvietė nusiauti batus ir užeiti į vidų. Mergina prisėdo prie virtuvės stalo, užklotu balta staltiese ir sunkiai pakeldama akis, mandagiai ir nejaukiai pradėjo pokalbį, norėdama labiau pažinti kažką ar pasiguosti dėl kažko, o gal tiesiog išsikalbėti:
-Papasakok apie savo gyvenimą. - nedrąsiai tarė ji.
-Gyvenimas seniai parduotas, aš jo neturiu, nei jis manęs.
-Gerai papasakok apie savo gyvenimą prieš pardavimą.
-Aš jo neprisimenu.
-Pardavei ir tą gyvenimą prieš pardavimą?!
-O tu čia ko atėjai, Valerija?
-Aš? Nežinau. Neee.. žinau. Naa.. žmonės kalba, tu žydas, gali padėti man.. na aš niekada to nedariau, nemoku, nežinau kaip.. aš.. aššš.. užmokėsiu, tikrai. Turiu susitaupiusi pinigų, ne problema.. greitai mokausi.. gal šiek tiek būnu išsiblaškiusi, bet..
-Tai ką darysim?
-Žudysim.
-Kvaiša boba.
-O žudyti iš meilės tai nuodėmė?
-Ne, didesnė nuodėmė pagimdyti benkartą.
-Tai padėsi?
Valerija buvo dvidešimt vienerių metų amžiaus „cirko kasininkė“. Ją taip vadindavo vietiniai kaimiečiai, nes pardavinėdavo bilietus vyrams į seansą su laiminga pabaiga.  Ji mėgdavo daug cirkintis ir kvatoti iš atrodo visai nereikšmingų dalykų. Nebuvo ji nei graži, nei simpatiška, bet „užkabinanti“, visada suvėlusi savo juodas garbanas, ryškiai pasidažiusi žalias akis su apibėgusiu tušu, dievino tinklines juodas kojines ant savo trumpų  kojų, rožinę spalvą ant riesto užpakalio, gilią dekolte su C dydžio liemenuku ir batus su iškrypusiomis platformomis. Gal ir trūko jai vieno stūmimo, bet jai buvo gerai taip kaip buvo. Gyvenanti vienišume dar viena degradavusio kaimo auka, kuri ieškojo, kaip save pralinksminti ar pratraukti dieną, nes rytoj jos gali ir nebūti. Gyventi šia diena, jai buvo būtinas reikalas, kitu atveju jai grėsė pakaruoklio medis, kaip daugeliui šio kaimo gyventojų. Pragare beviltiškai jaustis yra normalu. Ta bevilitiškumo smarvė buvo užpildžiusi kiekvieną kampą. Valerija buvo vietinė pažiba apie kurią girdėjo ir pats kaimo atsiskyrėlis žydas, vardu - Elijus. Jis buvo chaotiško charakterio vaikinas, bet tuo pačiu paslaptingas ir išvaizdus, toks kokie būna išvaizdūs žydai.
Elijaus vardas- tai buvo vienintelis likęs tėvų palikimas jam, kaip įrodymas, jog jis galėjo būti žydų sūnus. Kaip žydų vaikas galėjo atsidurti prakeiktam kaimo užkampyje taip niekas ir nesužinojo, nes jis buvo rastas suvystytas vilnonėje antklodėje ant suolo prie kultūrkės vėlyvą pavasarį paryčiais, tos pačios valytojos, kuri kiekvieną šeštadienį ateidavo valyti atpilto turinio iš skrandžių ir rinkti butelių po eilinio penktadieninio degradavusio jaunimo pasilinksminimo. Štai ji ir priglaudė vargšą kūdikį, nes gyveno viena, visą gyvenimą daug dirbo, kentėjo ir turėjo viltį, kad rytoj bus geriau. Ji vardu buvo Sofija. Be galo tvarkinga, giliai tikinti ir beveik šventa moteris. Ji ir nusprendė berniukui palikti šį vardą, kuris buvo išgraviruotas ant auksinės plytelės. Sofija ją rado pasimetusią antklodėje kartu su įvyniotu kūdikiu.
Berniukas augo labai uždarame savo pasaulyje, nes nuo mažų dienų žinojo, kad jis buvo ne vietinis ir jį visas kaimas, neretai tyliai, o kartais ir garsiai išjuokdavo dėl jo tokios padėties. Per didelis uždarumas visada turi savo kainą. Jis sumokėjo su kaupu. Sulaukęs pilnametystės planavo išvykti į didmiestį ieškoti savo tikrų tėvų, nes jautėsi esąs išskirtinis žmogus, su rimta padėtimi visuomenėje, aristokratiškų šaknų ir pripažinimu aukštesniame socialiniame sluoksnyje. Gyventi kaime jam buvo per ankšta, jis nesijautė pilnavertiškas, save visada įvardindavo aukščiau kitų ir jam tai buvo tik laikinas sustojimas, taip mąstė jis. Deja, jo planus sugriovė netikėta Sofijos liga ir štai trys metai ji jau gulėjo prikaustyta lovoje, mažai bevalganti, sunykusi ir jau beveik pasiruošis keliauti anapilin.. Elijus jautė pareigą ją palaidoti kaip pridera, nes tai buvo moteris, kuri jį užaugino, maitino ir prižiūrėjo. Jis niekada nejautė jai, kažkokių sentimentų, prieraišumo ar  meilės kaip motinai, paprasčiausiai giliai tikėjo, kad likimas pasiuntė ją kaip priemonę jam išlikti, nes jis jautėsi toks reikšmingas pasauliui, kaip būna reikšmingas mesijas.
Tai buvo diena, kai Elijus buvo blogos nuotaikos ir nelaukė jokios kompanijos savo namuose, todėl piktai bendraudamas su Valerija vėl paklausė:
-Kodėl turėčiau tau padėti, nusivalkiojusi kaimo šliundra?

        Jis seniai iš savęs buvo išrovęs sielos jautrumą, ir šaltas abejingumas į aplinką tapo jo geriausiu draugu ir palydovu, tad jam visada atrodė, kad yra normalu su kitais bendrauti be užuojautos ir gailesčio. Jo manymu kiekvienas gyvenime gauna tai ko nusipelnė.

-Neturi, bet po savo mirties aš atiduosiu tau savo sielą.

-Kam man reikalinga kvailos šliundros siela? Elijus prisėdo prie stalo ir pagaliau užsirūkė.

-Man sakė tu jas kolekcionuoji, - nedrąsiai prisipažino Valerija.

    Elijų suerzino tokios kaimiečių kalbos ir jis isteriškai nusijuokė. Užgesinęs cigaretę preciziškai išblizgintoje krikštolinėje peleninėje, atsistojo, susikišo rankas į kelnių kišenes ir priėjęs prie lango pažvelgė į tolumą, kad paskęsti savo prisiminimuose.
        Juodąja magija ir okultizmu jis susidomėjo dar būdamas paauglys. Gal tai dalinai buvo įaugę jo genuose, gal jaunatviškas smalsumas, o gal tiesiog norėjimas būti išskirtiniu, galingu ir nenugalimu pastūmėjo jį į tą purvyną, kuriame jis skendo, bet demonų tematika jį traukė kaip katiną traukia pienas.. lyg būtų tai vienintelis gyvybės eleksyras. Jis žinojo, kad tai nebuvo mažų berniukų nekalti žaidimai, tai buvo stichija, kurios suvaldyti paauglys paprastai negali, nes jo patirtis per maža ir energetika per silpna, bet vis dėl to jis pabandė. Ar bandei gyvenimą sėkmingai, tikriausiai gali suprasti tik savo paties mirties minutę, todėl Elijus to klausimo per daug nelukšteno, nes gyveno šia diena kaip ir visi kiti kaime. Jis buvo per daug nelaimingas ir vienišas, kad gilintis į doro ir teisingo gyvenimo privalumus, nes nuo mažų dienų jis augo vienatvėje ir skendo keršto pataluose savo tėvams už tai, kad jį paliko..
2015-04-05 23:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-02 11:39
sesė_mėta
Ok. Pritariu tictac_lt - iki geros toli. Pradžia turi sudominti ir užkabinti sksitytoją. Čia to tikrai nėra - į seną namą užeina nelaukta viešnia, kurią šeimininkas vis dėl to pasodina už stalo ir ji paprašo papasakot apie gyvenimą. Kas taip elgiasi?
Į pradžią sukišti tiek veikėjų aprašymo yra negerai. Veikėjų gyvenimo istorijos ir charakteriai galėtų skleistis toliau, po truputį.
Yra kalbos kultūros klaidų, kurios labai erzina.
Dar pastebejimas dėl turinio: is kur veikėjas žino kad yra žydas? Panašus kiba iš nosirs, plaukų spalvos? :) Kaip suprantu šalia pintinėj buvo tik lentelė su vardu? Iš kur žino, kad tėvai mieste?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-19 11:56
tictac_it
pirma perskaičiau antrą dalį, aha - bet pirma kiek gerėlesnė nors iki geros - toli :) 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-06 20:17
bitele
...hmmm - gal bus įdomiau toliau: prašosi tęsinio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą