Akimirka Lazdynuose

Jis krito staigiai ir iš aukštai.

Jis tėškėsi tiesiai ant varinės jo plikės, o kvailas balandis  to net nesureikšmino. Jo baltas ir tirštas – kaip trintų žirnių sriuba – šūdas nutįso Leninui iki smakro. Atrodo, paukštis tyčia nesitaikė į jo ištiestą delną.

Tada buvo po keturių dvidešimt. Juozas rūkė, klausėsi, kaip išmatos taškosi „mokytojui“ į galvą, ir svarstė, ar ilgai gali tai tęstis. Tekšt. Šlept. Tekšt...

O Lazdynuose – jau bobų vasara. Antai merga sėdi ant suoliuko ir, suglaudusi nuo kasymosi paraudusias spuoguotas kojas, saugo savo tarpukojį nuo vietinių draugovininkų.

Anie ratais vaikšto. Vaidina, kad nežiūri. O ji – žiūri ir mąsto gal nebevaidint.

Kažkur visai čia pat, smėlio dėžėje, tuo metu žaidė du blaivūs septynmečiai vaikai. Nors saulė tądien spigino iš pat ryto, smėlis, prilindęs Mariui į tarpupirščius, kažkodėl buvo labai šaltas.

– Į kojinę pakliuvo, – keistai pakreipęs galvą pasipiktino jis.

Dovydas tik ramiai nusišypsojo ir tarė jam:

– Negaišk laiko. Smėlis tai dulkės – tik mažytė didžiulės krūvos dalis. Žmonės daro klaidą, kai problemas bando spręsti kovodami su tarpupirščių dulkelėmis, nes pamiršta, kad smėlio dėžė niekur dėl to nedings. Nori pokyčių? Užpilk šią dėžę žemėmis ir pasodink joje spalvotų gėlių. Tada tą patį padaryk su kitomis dėžėmis, kol galiausiai neliks nė vienos – tik tada bus švarūs mūsų visų tarpupirščiai.

– Blet... – nieko nesupratęs nusipurtė Marius. Tačiau jo draugas daugiau nieko nebeatsakė. Jis pyko ant savęs, nes suprato, kad gėlės žydės pavasarį, o iki jo dar laukė šalta šalta žiema.

Geri vaikai jie buvo.

Dovydas norėjo tapti kosmonautu, o Marius – kad tėvas nebemuštų mamos.

Vėliau įvyko Revoliucija, Landsbergis sugriovė kolūkius, o Eurovizijos dainų konkursą laimėjo moteris su barzda.

Pabaiga.

___

http: //adomassmk. blogspot. com/