Nerimas

*    *    *
Geltonas kaip gintaro lašas,
Kvapus kaip darželio gėlė...
Vis siautėja blaškos ir blaškos,
Ir niekad manęs negailės...

Man sielą lyg magnetu traukia,
O kas — aš lig šiol nežinau...
Nurimusio juoko teiraukis,
Negimusio mano sūnaus...

Ateina kaip šmėkla spalvota,
Užgęsta, kai džiaugtis imu...
Ir lygus, ir baisiai kuprotas —
Gyvena keistu mirimu...

Aš jojo buveinės nei rūmų
Surasti, įžvelgt negaliu...
Toks ėdantis jūros sūrumas
Matuojamas juodu gyliu...

Ir dienos, ir naktys paplūsta,
Palaimos saldybe svaigia,
Ir žiedlapių sniegą vėl pusto
Pakilusi jausmo pūga...

Pavargęs, laimingas, nužuvęs,
Atkėlęs į laimę vartus...
O viltys lyg pasakų žuvys
Man žada didžiausius turtus...

Ne, niekad ramybės nebūna —
Geltona ir juoda diena...
Suspindusi saulėj lagūna
Rimties ir mirties kupina...