XXX

Tu turbūt nė ne žmogus -
Tu juk tas, kuris klajoja,
Tu juk tas, kuriam nelemta
Jausti žemę sau po kojom...

Tu turbūt nė ne žmogus -
tu juk tas, kuris pažvelgia,
Kurs pamato ir nutyli,
Kurs širdim dainuoja tyliai...

Net jei giją voras tiesia
Ant tavų blakstienų ilgio,
Net jei vynas skaudžią tiesą
Veria žemuogėm ant smilgos,
Net jei galima užčiuopti,
Net jei skonį pajunti,
Neįmanoma užuosti,
Susitikti pakely...

Tu turbūt nė ne žmogus!
Tu juk tas, kuris pradingsta,
Pasirodęs išgaruoja...
Ten tik pėdsakai sustingsta...

Tu turbūt nė ne žmogus -
Tu juk tas, kuris pajėgia,
Tu juk tas, kam viskas leista,
Kurs malšina laiko jėgą.

Net jei atspaudas nuo pirštų
Pasiliks ant šito veido,
Net jei akys mano širstų
Ir neleistų, ką jau leido,
Net jei ajerais siūbuotum,
Net jei gimtum ir numirtum,
Negalėčiau Dievui guostis
Ir maldauti, kad nurimtum...

Nes tu turbūt nė ne žmogus...
Tu juk tas, kuriam pklūsta
Ir nata, ir žodžio rimas,
Kurs pražuvęs nepražūsta.

Tu turbūt nė ne žmogus!
tas esi, kurs negyvena,
Tas esi, kuris vis gieda
Paslaptingą giesmę seną...

Į mane žiūri toks žmogiškai drovus,
Bet tu daugiau nei paprastas žmogus...