Nubraukti šypseną nuo veido.

Kiras

Nubraukti šypseną nuo veido.
(Ištrauka iš romano “Labirintas”)


  Averijus sėdėjo ant akmens Rūmų aikštės pakraštyje, atsišliejęs nugara į granito sieną. Gyvenimas Toruose po truputį grįžo į senas vėžes,  bet jaunasis karys žinojo - jam jau nieko nebus kaip anksčiau. Veidą vis dar skaudėjo, ypač palietus randuotą odą. Nemaloniai maudė ir Jorgo smūgio sumuštą kaklą. Vaizdas, tikriausiai, buvo šiaip sau, nes pro šalį bėgiojantys vaikigaliai tai vienas, tai kitas sustodavo lyg įbesti ir smalsiai, bet kartu ir su baime stebėdavo sergėtoją. Kai tik vaikinas pažvelgdavo į kurį, tas tuoj apsigręždavo ir sprukdavo į šalį. Negelbėjo net šypsena, kurią bandydavo išspausti auksinis Kačergos berniukas.
  Rūmų aikštė buvo pustuštė. Ne taip kaip kadaise. Mažiau buvo prekiaujančių, pirkėjų ir net šiaip praeivių. Žmonės dar iki galo nesuvokė, kas įvyko ir ko galima laukti ateityje. Neabejotinai tikras buvo tik skausmas dėl netekčių – Kiurfiurstas šį kartą pareikalavo daug aukų. Tik tas skausmas ir liko po praūžusios džiaugsmo bangos. Visa kita atrodė kaip visada. Taip pat švietė milžiniškas žibintų sietynas virš aikštės. Kaip ir anksčiau Labirinto skersvėjuose plaikstėsi skalbiniai, išdžiaustyti ant pastolių skalbyklų kvartale, kaukšėjo kalvio kūjis dirbtuvėse olos atšakoje už kampo, o uoslę malonino įvairiausi kvapai iš kepyklėlės, įrengtos nišoje vos už kelių žingsnių nuo tos vietos, kur sėdėjo sergėtojas. Princesės rūmų fasadas, išpuoštas marmuro kolonomis ir įmantriausiais lipdiniais, kaip ir anksčiau traukė akį ir žavėjo. Lyg geresniais laikais buvo triukšminga ir Frico smuklėje. Averijus žvelgė į visą tai tarsi iš šalies, lyg stebėtų kokio svečio pasaulį. Ne, Labirintas nepasikeitė, net balta nepasidarė baltesne. Kaip ir prieš šią, dar taip neseniai pasibaigusią sumaištį, ji atrodė, lyg būtų nurausvinta kruvino saulėlydžio virš Verkiančių akmenų slėnio. Labirintas atsilaikė, tačiau lyg  klintinis Ariadnos siūlo dugnas byrėjo paties Averijaus pasaulis. Dar neseniai viskas buvo taip paprasta ir aišku – baigti Akademiją, prisiekti sergėtoju ir iki paskutinio atodūsio kautis už Amžinąjį Gėrį ir Teisybę. O dabar? Ir dabar vaikinas žinojo, kad jam iki gyvenimo galo lemta būti sergėtoju ir kautis už Gėrį, te neapleidžia jis mūsų visų. Tam jis tarnauja ir tarnaus. O dėl ko Averijus gyvena ir gyvens? Į šį klausimą jaunuolis atsakyti negalėjo. Blogiausia, kad Averijui reikėjo nuspręsti ne tik, ką daryti su savo gyvenimu, bet dar ir su gyvenimu, kurio paskutines likusias šukes laikė suspaudęs rankoje. Jaunuolis atgniaužė kumštį ir įsistebeilijo į penkias molines plokšteles, gulinčias delne. Žiūrėjo  susikaupęs, lyg mėgintų perskaityti slaptaraščiu užrašytus atsakymus į visus klausimus. Deja, nepavyko. Nerado jis atsakymų, nei ką daryti su savo gyvenimu, nei kaip elgtis su Jorgo paliktu turtu. Jautė, kad viskas ne šiaip sau, kad senas kareiva kažko siekė, bet ko – neišmanė. Nenuostabu – Jorgo Averijus visai nepažinojo, tik tiek, kiek galėjo spręsti iš pokalbio su stalkeriu Šaltinių kelyje, ir tai - apie namus ir moterį Princesės gvardijos veteranas, tikriausiai, kalbėjo ne rimtai. O kas dar? Užsiminė apie Frico šypseną. Norėjo nubraukti ją nuo smuklininko veido. Atrodo, nuo to viskas ir prasidėjo. Averijus nevalingai žvilgtelėjo Frico smuklės link. Nesunkiai įsivaizdavo, kaip šeimininkas už prekystalio pilsto alų – apkūnus, pliktelėjęs, su negęstančia atlaidžia šypsenėle veide. Matė tai daugybę kartų. Atrodė lyg linksmybių pardavėjas sakytų: gerkite ir valgykite iki užsimiršimo, gal gyvenimas pasirodys linksmesnis, bet ir už šią laimės regimybę vis tiek teks sumokėti.
  Karys papurtė galvą, lyg norėtų išsklaidyti prieš akis iškilusį vaizdą, ir staiga pajuto nenumaldomą norą iškrėsti kokią kvailystę, bet jau tokią… Averijus panoro nubraukti šypseną nuo smuklininko veido. Užgesinti ją amžiams. Ir nesvarbu, kad tai nieko nepakeis, kad už laimės akimirkas visada reikės sumokėti su kaupu ir kad daugeliu atveju jos bus tokia pat laimės regimybė, kokia prekiavo Fricas. Nusispjaut į tai! Galų gale, kodėl vienam randai, o kitam šypsena veide?
  Averijus atsistojo, mestelėjo aukštyn molines plokšteles, pagavo, suspaudė jas kumštyje ir patraukė smuklės link. 
  Užeiga buvo beveik pilna lankytojų. Pastoviai kas nors tai išeidavo, tai ateidavo, todėl niekas nekreipė dėmesio į Averijaus pasirodymą, bet sergėtojas jautė, kad netrukus viskas pasikeis. Daugelis žinojo, kad Jorgas negrįžo, pražuvo kažkur Ferlando teritorijoje. Nors buvo galima išgirsti įvairiausių spėjimų, kas nutiko sergėtojo laimėjimui, bet dauguma linko prie to, kad auksinėmis galėjusios tapti molio plokštelės pražuvo didžiosios priešpriešos verpetuose. Buvo ir nebėra. Kaip kažkada statę už Unco didįjį gyvenimo žygį, taip dabar pastatę prieš jį, Torų piliečiai eilinį kartą prarado savo torinukus, tuo dar labiau praturtindami Fricą. Pastarasis turėjo pagrindo džiaugtis. Tikriausiai ir džiaugėsi, nes savim patenkintas rymojo ant prekystalio, nukrauto moliniais bokalais ir ąsočiais, pasidabinęs negęstančia kandžia šypsenėle. 
  Averijus perėjo salę ir pabėrė laimėjimo žetonus ant prekystalio. Lengvų molio plokštelių ryšulėlio barkštelėjimą į medį tikriausiai išgirdo visi, susirinkę smuklėje, net per kalbų šurmulį, bokalų bumbsėjimą, sidabrinių monetų skambčiojimą – labai jau skyrėsi šis garsas nuo įprastinių užeigos garsų.  Netrukus, vieni greičiau, kiti lėčiau, pradėjo suvokti, ką šis neįprastas garsas galėtų reikšti. Salę užpildė tyla. Su paskutiniu garsu užgeso šypsena Frico veide, tačiau niekur nedingo – atrodė, kad lyg koks vagis ji paspruko ir vėl pasirodė jau ant nudegimų randais paženklinto Averijaus veido. Sergėtojas, nutaisęs atlaidžią, kiek pašiepiančią šypsenėlę, žiūrėjo smuklininkui į akis ir matė jose gal baimę, gal nuostabą. “Laikas mokėti. Laikas mokėti. Už visą sumautą Jorgo gyvenimą, ” – sukosi Averijaus galvoje vienintelė mintis, lyg tai galėjo suteikti tam gyvenimui kažkokią vertę ir padaryti sergėtojo mirtį prasmingesne.
  Tuo tarpu Fricas išspaudė gilų atodūsį ir palinko po prekystaliu. Netrukus sunkiai atsitiesė, užritindamas ant prekystalio du nemenkus maišiokus, prigrūstus sidabrinių monetų. Neištarė nė žodžio. Pradarė stalčiuką ir į jį ranka nušlavė molinių plokštelių ryšulėlį. Averijui pasirodė, kad į stalčių lyg į niekur nukeliavo visas Jorgo gyvenimas. Auksinis Kačergos berniukas jautė, kaip jo paties kandi šypsenėlė iš pradžių virto grimasa, o netrukus ir visai dingo. Ką veikti vagiui ten, kur neliko ką vogti?
  Averijui staiga pasidarė nepakeliamai karšta. Jis panoro kuo greičiau dingti. Jau tiesė rankas, kad paimtų už Jorgo gyvenimą nupirktą lobį, bet Fricas uždėjo putlią ranką ant senojo kareivos palikimo, sustabdydamas jaunąjį karį. Kita ranka iš neuždaryto stalčiuko ištraukė apskurusio pergamento ritinėlį ir padėjo ant maišų su pinigais. Bejausmiu balsu pasakė:
  - Šitai taip pat tau.
  - Kodėl man? – nevalingai paklausė Averijus.
  - Prieš išeidamas su Kronu, Jorgas užsuko čia ir davė jį  man. Paprašė perduoti tam, kas ateis atsiimti laimėjimo. Atėjai tu, vadinasi, jis tavo.
  Averijus atsargiai, lyg bijotų nusvilti paėmė ritinėlį. Išvyniojo. Kreiva rašysena ten buvo iškeverzotas vienas sakinys: “Nesugalvok nudvėsti, kol neišleisi visko iki paskutinio torino”.
  Sergėtojas nevalingai žvilgtelėjo į pūpsančius ant prekystalio pinigų maišus, lyg norėtų perprasti, per kiek ir kaip juos galėtų išleisti, kad žinotų, kada galės mirti tik panorėjęs. Deja, neturėjo nei mažiausio supratimo apie tai. Gal todėl, su viltimi pažvelgęs į smuklininką, prislopintu balsu paklausė:
  - Ir per kiek visą tai galima išleisti?
  Gūžtelėjęs pečiais, smuklininkas atsakė:
  - Iššvaistyti galima mikliai, bet, jei sugalvosi leisti protingai, su širdimi, bijau, kad gali niekada nepavykti. Taip leidžiami pinigai turi bjaurų įprotį sugrįžti.
  Nors ir žiūrėjo Fricui į akis, bet iš tikrųjų Averijus jo nesiklausė. Pats jautė, kad išleisti gali ir nepavykti jau vien todėl, kad kiekvieną kartą atrodys, jog moka gabalėliu Jorgo gyvenimo, taip po trupinėlį jį paleisdamas vėjais. Šimtas ferlachų! Tai ką, dabar jam gyventi amžinai?
  Dar kurį laiką jaunasis sergėtojas spoksojo į turtus ant prekystalio, kol galiausiai nusprendė, kad visa tai niekai. Tiesiog reikia sugrąžinti gyvenimą į senas vagas. Paėmė tuščią bokalą, pastatė prieš smuklininką ir paliepė: 
  - Šliukštelėk alaus.
  Fricas krestelėjo galvą, lyg gintųsi nuo įkyrių musių ar bereikalingų minčių, ir pripildė sergėtojo bokalą. Averijus jautė, kaip iš lėto byra tylos siena jam už nugaros. Jis atsisuko į salę ir, kilstelėjęs ranką su bokalu, išrėžė:
  - Šiandien gersime už tuos, kas negrįžo. Už Jorgą, tegu Ozris jam bus atlaidus! Moka užeiga!
  Nugėręs pusę bokalo, Averijus atsisuko į Fricą ir pastatė bokalą ant prekystalio. Smuklininkas klausiamai žvelgė į naujai iškeptą turtuolį ir laukė paaiškinimų. Nesulaukęs ruošėsi atrišti vieną iš maišų su torinais, bet sergėtojas jį sustabdė.
  - Ne, ne už šituos, - pasakė ir iš krepšio prie diržo ištraukė maišelį su pinigais. Numetęs jį smuklininkui, burbtelėjo: - Pirmoji alga. Šiam vakarui užteks?
  Užeigos šeimininkas akimis įvertino maišelio dydį, apžvelgė pradėjusią vėl šurmuliuoti salę ir nežymiai linktelėjo.
  - Dar ir liks. Galėsi net gerą dešimtį mažųjų ciklų mėgautis po vieną kitą bokalą nemokamai. Tikiuosi už didįjį Unco žygį nestatysi? 
  Tai pasakęs Fricas liūdnai šyptelėjo, atsigręžė į duris už nugaros ir garsiai šūktelėjo:
  - Borita, Galdere, nenaudėlės, dumkite čia! Svečiai miršta iš troškulio, suteikite jiems vilties gyventi!
  Kai atsisuko, storulio akyse žaidė linksmos ugnelės. Smuklininkas kurį laiką pats pilstė alų, kol pasirodė nestokojančios apvalumų jo dukros ir perėmė tėvo darbą. Kilo dar didesnis šurmulys. Gyvenimas grįžo į senas vėžes. Užleidęs vietą dukroms, smuklininkas pasitraukė į pakraštį, sugrįždamas prie Averijaus. Sergėtojas mėgavosi alumi. Nurijo eilinį gaivinantį gurkšnelį ir paklausė šeimininko:
  - Fricai, gal galėtum kurį laiką pasaugoti Jorgo turtus?
  - Pasaugoti? Prašom, kodėl ne.
  Storulis sugriebė abu maišus ir pakišo po prekystaliu. Kai storulis atsitiesė, Averijus ranka pastūmė link jo ir pergamentą.
  - Ir šitą, - pridūrė. – Atiduosi tam, kas ateis pasiimti laimėjimo.
  - O kaip gi, būtinai, - atsiliepė Fricas, įmesdamas ritinėlį į prekystalio stalčiuką. Norėjo jį uždaryti, bet pamatė ištiestą Averijaus ranką. Burbtelėjo: - Na, taip, žinoma, - ir, ištraukęs iš stalčiuko molinių plokštelių rinkinėlį, atidavė jį sergėtojui.
  Karys įsidėjo plokšteles į krepšį ir vėl įniko į alų. Tuo tarpu užeigos šeimininkas ėmė dėlioti ant prekystalio ką tik išplautus bokalus. Dirbo mechaniškai, net nežiūrėdamas, ką daro, įsmegęs žvilgsnį kažkur į tolį. Atrodė, lyg staiga būtų nusimetęs visas kaukes – ir tą, su kandžia šypsenėle, ir tą, su ugnelėmis akyse. Ir kas liko? Patinę paakiai, gerokai praretėjusių, beveik visai žilų plaukų juosta apie pakaušį, dusulys krūtinėje, skausmas sąnariuose - tuščias, suskilęs, seniai nenaudojamas molinis bokalas.
  Averijus pagalvojo, kad tos šypsenos, kurias jis norėjo nubraukti nuo smuklininko veido, buvo tik širmos, už kurių slėpėsi tikrasis Fricas. Tas Fricas gal visai nenorėjo stovėti už prekystalio, apsijuosęs murzina prijuoste, ir pilstyti alų, iš aukšto stebėdamas tuos, kas švaisto savo pinigėlius, darydami smuklininką vis turtingesniu ir turtingesniu. Gal tas Fricas troško apsijuosti sidabru inkrustuotais šarvais ir kartu su kitais, ar net vienui vienas stoti į žūtbūtinį mūšį už ką nors, kad ir už Amžinąjį Gėrį ir Teisybę, už Labirintą, už savo namus, gal net nelabai ir svarbu už ką, tik kad būtinai iki paskutinio atodūsio, iki paskutinio kraujo lašo... Ir reikėjo tam tiek nedaug – gal tik nusirišti prijuostę ir išeiti už prekystalio. Bėda ta, kad, jei Fricas išdrįstų tai padaryti, jis nebūtų tuo, kuo buvo – smuklininku Fricu. Ir jis neišdrįso. Niekada neišdrįs. Tačiau Averijų labiausiai suglumino, ne tai, kam nesiryš storulis, besikuičiantis su bokalais kitoje prekystalio pusėje, o ko neišdrįs jis pats. Sergėtojas aiškiausiai suvokė, kad prekystalis, skiriantis jo ir smuklininko pasaulius, yra riba ne tik Fricui, bet ir jam, Averijui, riba, kurios niekada jis nesiryš peržengti, greičiau mirs už Amžinąjį Gėrį ir Teisybę. Kiekvienas turi savo ribas. Jos lyg neįveikiamos tvirtovės užtveria ne mums skirtus kelius, ir visai nesvarbu ar jos neleidžia žengti pirmyn ar pasitraukti. Dar neseniai jaunuolis buvo įsitikinęs, kad jo vertė priklauso nuo to, kokias kliūtis jis pajėgus nugalėti. Buvo pasiryžęs įveikti visas. Dabar, stebėdamas kaip mikliai juda smuklininko rankos, šluostančios bokalus, jis vis aiškiau suvokė, kad tikrąją jo žmogiškąją vertę apibrėžia ribos, kurių jis niekada negalės peržengti. Averijui beliko sužinoti, kur nusidriekia jo neįveikiamos tvirtovės. O Jorgas savo tvirtoves tikriausiai surado. Visas. Paskutinė liko dunksoti Šaltinių kelio susiaurėjime tarp pilko granito skeveldrų, visiems kitiems nematoma, o jam pačiam neįveikiama. Patyręs sergėtojas negalėjo leisti auksiniam Kačergos berniukui žūti jau pirmame mūšyje. Negalėjo. Net tokie vienišiai kaip Jorgas ar gvardijos kapitonas Gordijus Gornas, sudeginę savo gyvenimus ant karo dievų aukuro, turi kažką palikti po savęs. Išlikti – štai kur visa esmė.
  Vaikinas nurijo paskutinį alaus gurkšnį.
  - Fricai! – pašaukė smuklininką, - Dėkui, kad pasaugosi mano turtą. Ir, žinai, pasakysiu – niekas neverda skanesnio alaus už tave. Bent Toruose tai tikrai.
  Averijus jau sukosi eiti, bet išgirdo Frico balsą:
  - Palauk, sergėtojau, turiu prašymą: gal gali savo turtą palaikyti pas mane visą ciklą, ir, jei leistum, gal galėčiau jį pasiskolinti tam laikui. Grąžinčiau penkiais nuošimčiais daugiau.
  - Kam tau, smuklininke? Neatrodo, kad turėtum vargo su torinukais.
  - Šneka, kad šį kartą taikos sąlygos su Ferlandu bus itin palankios mūsų Princesei. Kalbama, kad gali pereiti net Sou Artelas. Girdėjau - labai nukentėjo nuo atmatų antplūdžio. Burtininkas tikriausiai norės atsikratyti ir šį sykį galų gale nusileis. Norėčiau ten įsteigti nedidelę užeigėlę. Užsibuvo Galderė su vyreliu pas mane. Gaila gero virėjo, bet vaikams laikas savo vaikus gimdyti. Sau Artelas būtų gera vieta pradėti gyvenimą.
  - Manai ten savų smuklių trūksta?
  - Na, po to, kas įvyko, jiems reikės laiko atsigauti, o aš su savo ir jūsų torinukais mikliai prasisukčiau. Be to, pats sakei – mano alus geriausias.
  “Gudrus šunsnukis, - pagalvojo Averijus, - nors ką besakysi, alų gamina tikrai puikų. ”
  - Gerai, smuklininke, imk, kiek reikia, - sutiko, o pats pagalvojo, jei visada taip grįš su penkiais nuošimčiais, tai Jorgo turtų tikrai lengvai nenusikratys. Dar sergėtojas pagalvojo, kokius nuostabius namus galima būtų pastatyti naujoje vietoje, jei daryti tai su meile ir su mylimu. Tik pagalvojo ir nužingsniavo per salę. Prie durų atsigręžė ir iš karto sutiko smuklininko žvilgsnį. Fricas rymojo savo įprastoje vietoje, prisisegęs nepakeičiamą šypsenėlę, tačiau Averijus žinojo, kad viens į kitą žiūri du žmonės, kuriems kažkur giliai širdyje skauda.