Spiečius (6). Paženklintieji

Dar nebuvo pasirengusi pažvelgti į gulintįjį, jo nugaroje stirksančias strėles ir pilką kailį, todėl spoksojo į padaro kojas. Padaro. Kaip greitai ji nuteisė šį Gamtos tvarinį... Juk pati ne kartą buvo taip vadinta ir kuo puikiausiai prisiminė, net norėdama nebūtų galėjus pamiršti, kaip skaudina toks išstūmimas iš žmonių tarpo, tad nedelsdama pasitaisė ir prisižadėjo daugiau taip apie jį niekada negalvoti. Ir taip nevadinti, nei mintyse, nei balsu.

Sužeistojo kojos atrodė visiškai normalios: aiškiai matėsi treniruoti raumenys ir pulsuojanti vena kelio linkyje. Na, gal jos buvo kiek ilgesnės. Ir odos spalva neturėjo įprasto raudono atspalvio, ir apautos buvo kažkokiais keistais batais, kurie priminė spiečiuje siuvamus, tačiau vietoje rezginio buvo panaudota kažkas kito. Kažkas panašaus į skustą gyvulio kailį. Tačiau nė vienas iš tų menkniekių taip netrikdė, kaip pilku kailiu apaugęs kūnas.

Vilkas sukiojosi tarp Anukos ir gulinčiojo, vis tiriamai nužvelgdamas moterį, tačiau nesulaukęs, kol ji pajudės, nubidzeno prie sužeisto žmogaus ir atsigulė, nosį įbesdamas jam į galvos gaurus. Retkarčiais kilsteldavo snukį ir gailiai suunkšdavo. Ta žvėries aimana galiausiai privertė atsitokėti. Pagaliau moteris  prisivertė nukreipti žvilgsnį į nugarą ir taip ją bauginantį pilką kailį. Žmogus gulėjo veidą įkniaubęs į sulenktą ranką, tad Anuka negalėjo matyti, kaip jis atrodo, ir bent jau kol kas dėl to džiaugėsi. Kaip ir dėl to, kad ir ranka, kiek jos buvo matyti, atrodė gana įprastai. Ir vis dėl to, nepaisant tų „normalių“ dalykų, viską stelbė kūno vaizdas, klajoklės galvoje priversdamas skambėti vienintelį žodį „gauruotukai“. Ji karštligiškai mėgino prisiminti, ką sekta pasakojo apie Gamtos vaikus. Iglit minėjo, jog jų būna su kietais šarvais, su žiaunomis, labai sudarkytais veideliais... O ką ji sakė apie tuos, kuriuos pavadino „gauruotukais“? Niekaip negalėjo prisiminti, gal dėl to, kad galvoje ūžė taip, lyg ten lizdą būtų susisukusios širšės. Bet staiga žybtelėjo mintis: ar tai, kaip atrodo šis Gamtos vaikas pakeis jos pasiryžimą jam padėti? Atsakymas pasirodė esąs labai aiškus ir vienareikšmis. Tas vienas žodis „ne“ lyg gaivus vanduo užgesino galvoje šėlstančias liepsnas. Tačiau ugnies jai vis dėlto reikėjo. Tik ne viduje, o čia, greta sužeistojo, nes vis tirštėjančioje prieblandoje ji negalėjo imtis žaizdų. Reikėjo laužo.

Kaip apdujusi šlitinėjo tarp aplinkinių medžių, ieškodama šakų ugniakurui ir mėgindama sugaudyti pažirusias mintis, kai išgirdo pratisą ir skausmingą kaukimą. Vos neišbarstė visko, ką buvo surinkusi, strimgalviais lėkdama atgal:
– Ša, baik, – mėgino nuraminti vilką, – nekelk triukšmo, ša. Š.. š... š.... Juk nenori, kad medžiotojai išgirstų... Aš niekur neišėjau, mantai, esu čia... Nurimk, nagi, š....

Juodasis lyg prasikaltęs nunarino galvą ir vėl atsigulė prie žmogaus tyliai jam unkšdamas prie ausies ir keistai niurnėdamas.

Laužas. Tai buvo kažkas, ką Anuka puikiai suvokė ir tai šiek tiek apramino. Kai ugnis užsiliepsnojo ji giliai atsikvėpė ir pasilenkė prie gulinčiojo. Visos trys strėlės bauginančiai stirksojo, lengvai linguodamos nuo žmogaus kvėpavimo. Moteris palietė arčiausiai esančią ir labai švelniai ėmė slysti link žaizdos, stengdamasi kuo mažiau judinti kotą. Kailis aplink buvo šlapias, tačiau ne tiek, kiek ji tikėjosi. Slystelėjo dar šiek tiek. Palietė gauruotą odą ir sustingo. Ji buvo keistai atšokusi. Nupurtė drebulys. Susivaldžiusi ėmė švelniai čiuopti šerius aplink sužeidimą ir šiek tiek toliau. Visas kailis keistai pūpsojo, lyg nesuaugęs su žmogaus kūnu. Negalėjo suprasti, kodėl taip yra, tačiau nesuvokusi, negalės padėti sužeistajam, todėl sukandusi dantis ir sučiaupusi lūpas taip, kad iš jų ištekėjo visas kraujas, sukišo pirštus į žaizdą. Po kailiu buvo šilta. Juto kraują. Pirštai slystelėjo lyg palietę žmogiškai švelnų kūno paviršių, nuo ko gulintysis sudrebėjo, priversdamas Anuką staigiai atsitraukti.
– Atleisk, jei skaudėjo, – suprato, kad tai pirmieji žodžiai, skirti jam, – noriu tau padėti. Pakentėk.

Antrąkart jau žinojo, ko tikėtis. Pro kailį ties strėle pralindę pirštai tikrai juto odą, apčiuopė žaizdą, antgalio paliktą pjūvį. Ir tada šmėstelėjo mintis – o kas, jei kailis, nėra jo, jei jis jį naudoja kaip rūbą? Nors nebuvo regėjusi, kad kas rengtųsi kailiais, bet... Jei jis neturi savo tvėrių, tai kuo gi dar jis galėtų rengtis? Oi, paika, kvaila moteris... Žinoma, tai kailinis rūbas! Net pati nepajuto, kaip iš krūtinės išsiveržė palengvėjimo atodūsis ir atsipalaidavo raumenys. Dabar viskas bus gerai. Išsitraukė peilį ir atidžiai stebėdama sužeistojo reakciją pamėgino perpjauti kailį. Reakcijos nebuvo, todėl rėžtelėjo drąsiau, atidengdama sužeidimą. Taip, po kailiu matėsi vyro nugara. Nebedelsdama išpjovė dar kelis rėžius, atidengdama visas žaizdas. Dvi strėlės smigo negiliai, jos vos laikėsi, nors bėgant antgaliai gerokai padraskė raumenis tose vietose, kur buvo įsimigę. Bet trečioji pataikė po mente ir Anuka nuogąstavo, kad gali būti sužeidusi rimčiau, tačiau nebuvo kitos išeities.
– Turėsiu jas išpjauti. Viena atrodo pavojingai – sušnabždėjo pasilenkusi prie gulinčiojo, – bet palikti jos negalima.

Šiek tiek delsė, lyg laukdama pritarimo, o išgirdo tik gilų atodūsį.

Taip. Tačiau buvo kita bėda – o ką reiks daryti, kai išpjaus strėles? Net jei viską pavyks padaryti tinkamai, ką darys su žaizdomis? Jei jis neturi tvėrių, o akivaizdu, kad neturi, tuomet kas susius pjūvius? Anuka suinkštė mintyse iš nevilties, tačiau nutarė spręsti po vieną problemą: žaizdoms pridengti jai reikėjo tvarsčio. Pašoko lyg įgelta, išgąsdindama tyliai gulintį vilką, ir puolė prie artimiausios pušies. Bent jau jų čia buvo apstu ir moteris galėjo pasinaudoti jų savybe, neleisti plisti užkratui sužeidimuose. Be to iš sakingos medienos nupintas rezginys bus lipnus ir gerai laikysis prie kūno. Peiliu nugramdė žievę ir ėmė lupti gyvąją medžio dalį. Prigremžusi dvi geras saujas sumetė jas tiesiai ant sužeistojo kūno ir išpūtė tvėrius. Kol mažieji darbavosi ruošdami tvarstį, ji nusiplovė rankas, taupydama vandenį iš gertuvės ir lauže iškaitino peilį. Pagaliau viskas buvo paruošta.
– Skaudės, pasiruošk – sumurmėjo ir ilgai nedelsus, greitu judesiu išlaisvino pirmąją strėlę.

Žmogus neišleido nei garso, tik nugaros raumenys tapo akmeniniai. Nedelsdama Anuka tą patį pakartojo su antrąją strėle ir su trečiąja, tik šįkart spausdama peilį gerokai stipriau ir padarydama daug gilesnį pjūvį. Pliūptelėjo kraujas, kurį ji kruopščiai nuvalė pasiruošta skepetaite ir ketino uždėti tvėrių paruoštą pušinį tvarstį, kai netikėtai pašoko vilkas ir ėmė urgzti.
– Kas tau pasidarė? Aš juk mėginu padėti... – nesuprato moteris.

Tačiau vilkas nerimo ir neleido jai prisiliesti prie gulinčiojo.
– Kas gi?

Žvėris, nenuleisdamas akių nuo klajoklės, liuoktelėjo prie vyro šono ir ėmė baksnoti savo nosimi. Negalėjo suprasti, ką jis daro, tačiau vos ji pakeldavo rankas, mėgindama uždėti tvarstį jis imdavo urgzti, o jas nuleidus – snukiu kuisti sužeistojo šoną ir niurnėti savo žvėriška kalba.
– Kas? – ėmė pykti, – Ko tu iš manęs nori?

Vilkas taip atidžiai į ją žiūrėjo, lyg laukdamas, kada gi ji pagaliau susipras. Ir jai iš tiesų šmėstelėjo mintis:
– Nori, kad pažiūrėčiau?

Juodasis suniurnėjo.
– Taip? Man pažiūrėti? – paklausė stodamasi ir eidama prie tos vietos, kur trypčiojo vilkas.

Iš pradžių nieko nematė, bet pakėlusi kailius, pastebėjo toje vietoje sugniaužtą žmogaus kumštį. Jai pasilenkus pirštai lėtai atsigniaužė ir iš delno iškrito kažkoks maišelis. Vilkas bakstelėjo į jį nosimi.
– Man jį paimti?

Prinešusi prie laužo atrišo kruopščiai užvyniotą virvelę. Atraižoje buvo medinė dėžutė. Atsargiai atidarė ir nustebo: vidus buvo iš baltos keramikos, lygiai tokios, kokią matė pas sektus. Tačiau nebuvo laiko, kada stebėtis. Sužeistojo žaizdos kraujavo, o ji visiškai nesuprato, kuo svarbi ta dėžutė su keisto kvapo juoda mase viduje.
– Ir? Kas čia? Ah... lyg tu man galėtum pasakyti....

„Tepk“

Išgirdo, nors jokio garso nebuvo.
Moters nugara pašiurpo. Ji apsidairė, mėgindama suvokti, iš kur tas balsas.

„Tepk“

– Baik! Baik! – šūktelėjo, nors pati nesuprato, į ką kreipiasi.

Viskas nutilo. Atrodė, kad net ugnis lauže ėmė tyliau spragsėti.
– Gerai, nesuprantu, kas čia darosi, tačiau lai bus taip...

Dar kartą nuvaliusi kraują nuo sužeistojo nugaros ji ištepė žaizdas juoda mase iš dėžutės ir uždėjo pušų brazdo tvarsčius. Kaip ir tikėjosi, jie gerai prilipo.

Viską užbaigusi sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ant sužeisto vyro nugaros šokčioja laužo atšvaitai: supjaustyto kailio liežuviai karojo išvirtę, atidengdami tvirtą nugarą ir gaurų ruožą, nutįsusį stuburu nuo galvos iki menčių apačios, kur jis susiaurėjo ir išnyko, nepasiekdamas klubų. Gelsvoje ugnies šviesoje oda atrodė dar švelnesnė, nei buvo. Anuka vis dar juto ant pirštų galiukų tą keistą jausmą, lyg glostytum šiltą vandens paviršių ar dar ką visiškai glotnaus. Vyro oda, braukiant visomis kryptimis, buvo vienodai minkšta ir nesijautė žmonėms įprasto, vos pastebimo, odos plokštelių kutenimo.

Vis dar nematė veido, tačiau tuojau turės duoti jam atsigerti. Pateliūškavo gertuvę: buvo ne mažiau kaip pusė, tad iki ryto turėtų užtekti.

Nuropojo iki vyro galvos ir atsiklaupė. Aiškiai matė, kaip prisiartinus padažnėjo jo kvėpavimas, todėl, tikėdamasi kiek jį apraminti, uždėjo ranką ant sužeistojo sprando. Vos pajutęs moters prisilietimą jis suvirpėjo visu kūnu ir dusliai suinkštė.
– Tu nekrutėjai, kai aš tave pjausčiau, bet drebi, kai liečiu, – Anukos veide pasirodė skausminga šypsena, sumišusi su apgailestavimu – gerai, pasistengsiu daugiau neliesti, tik noriu tau duoti atsigerti.

Vyro veidas vis dar buvo panardintas rankos linkyje ir uždengtas pilkų plaukų sruogomis.
– Truputį tave paversiu, kad galėtum gerti.

Kaip įmanydama atsargiau kilstelėjo petį ir prilaikydama nugaros tvarsčius pavertė ant šono. Laužo šviesa šoktelėjo ant veido ir Anuką iškart sukaustė geltonų akių žvilgsnis. Vyzdys juodas, o aplink lyg saulė ryškus diskas, uždengiantis visą akies obuolį. Žinojo, koks nemalonus spoksojimas, tačiau nepajėgė atsispirti. Pagaliau prisivertė susitelkti į vandenį, paimti gertuvę ir priglausti prie jo lūpų. Jis sunkiai pakėlė galvą, tačiau moteris laikėsi savo žodžio daugiau jo neliesti. Net rydamas didelius gurkšnius vandens, jis neatitraukė žvilgsnio ir neleido Anukos akims pabėgti. Vyras nenorėjo, kad ji jį tyrinėtų – klajoklė labai gerai tai suprato, mat jai pakako vos akimirkos, kad suprastų kodėl: jo nosies, kiek platesnės nei žmonių, ketera iki paties galiuko buvo apžėlusi pilku trumpu kailiu, lygiai kaip ir kakta.
– Tu vilkas... – išsprūdo Anukai vos girdimas šnabždesys, tačiau jis tikrai jį girdėjo, nes tai ne tik privertė blykstelėti dvi geltonas akis, tačiau ir kilstelėti viršutinę lūpą, atidengiant šiek tiek ilgesnius, nei įprasta žmonėms, iltinius dantis.


--------------------------

Vyras prarado pusiausvyrą, kai jį prilaikiusi moteris pasilenkė į priekį, kad galėtų matyti jo veidą, tačiau ji greitai suprato, jog sužeistasis dar per silpnas sėdėti be atramos ir vėl pasislėpė už plačios nugaros. Bet, negalėdama pasiekti lūpų, nosies galiuku brūkštelėjo jo kaklo linkį ir švelniai sukando ausies lazgelį. Gelas iš malonumo užsimerkė.
– Kaip aš tavęs pasiilgau, moterie, negali suvokti...
– Na, tau bent jau neteko susitaikyti su mano mirtimi, niekše tu, – Lorotos balsas nebuvo nei piktas, nei priekaištingas.
– Tikrai, Gelai, kaip su ta mirtimi? Čia mums visiems labai įdomu, kaip tau pavyko išsisukti, – į pokalbį įsijungė prie to paties laužo sėdintis vyriausiasis medžiotojas.
– Oi, Danai, jei tik aš galėčiau paaiškinti, kaip viskas nutiko...
– O tu pamėgink.
– Danai, nekankink jo, jis dar per silpnas, rimtiems pokalbiams, – mėgino prieštarauti Lorota.
– Ne, Lo, jis teisus, mums reikia kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėti. Ir ne tik kalbėti. Reikės galvoti, kaip ginsimės...

Nuo paskutinių Gelo žodžių daugumą, sėdėjusių prie laužo, nupurtė nemalonus drebulys. Visi žinojo, jog tai, kas kažkada buvo tik galimybė, dabar yra nebeišvengiama ateitis.
– Na, tai kaip ten viskas buvo?
– Ach, na gal nuo pradžių pradėsiu, – trumpam susimąstė Gelas, – tas spiečius, kuriame tuomet gyvenau buvo nedidelis.
– Gizos spiečius, taip, mes žinom, – įsiterpė Lorota, narstydama ilgus vyro plaukus.
– Taigi. Kad jau žinot, tai ... Taigi, mus puolė jau trečią kartą, bet atėjo nedidelė grupė. Gmorgai matyt manė, jog pirmi du puolimai bus gerokai mus susilpninę.
– Iš kur žinot, kiek jų buvo? – iškart susidomėjo Danas.
– Iš pėdsakų. Ir iš žaibų.
– Kaip iš žaibų? – tikslinosi medžiotojas.
– Na, kiekvienas gmorgas gali šauti vieną ugninį žaibą arba du paprastus. Bet ugninio jie vengia, nes tas, į ką pataiko, užsiliepsnoja lyg fakelas ir dažnai padega net patį spiečių. O jie nenori sudeginti savo grobio, todėl jį naudoja retai. Taigi du žaibai iš kiekvieno gmorgo – tereikia nepamesti skaičiaus ir pabaigoje susirėmimo galima nuspėti, kiek jų buvo. O tą dieną kova buvo trumpa: mums sekėsi nuo jų išsisukinėti...
– Palauk, – dabar į pokalbį įsikišo ir Zikas, – kaip išsisukinėti?
– Tai nėra taip sudėtinga, jei nepameti galvos, – Gelas nužvelgė visus susirinkusiuosius, gaudančius kiekvieną jo žodį, ir padaręs reikšmingą pauzę dėstė toliau, – prieš paleidžiant žaibą pasimato šviesa. Jei šviesa balta, tuomet tai bus šaltasis žaibas.
– Koks koks? – vėl kažkas nutraukė kalbantįjį, tačiau šis nė kiek nesusierzino, tik dar detaliau ėmė aiškinti:
– Karštuoju žaibu vadinamas stiprusis kirtis, padegantis auką, o silpnesnis vadinamas šaltuoju. Taigi šaltąjį žaibą išduoda balta šviesa, o karštąjį – mėlyna. Tiesa dar yra ir laikas. Mėlyna šviesa prieš žaibą švyti ilgiau.
– Taigi prieš žaibą įmanoma nustatyti, kurioje vietoje yra gmorgas?
– Taip, Jarai, tu visiškai teisus. Mes būtent tuo ir pasinaudojome. Buvome įsitikinę, kad bent tris gmorgus sužeidėme, o gal ir nužudėme, tačiau du prasmuko į lopšį.

Kadangi Gelas vėl trumpam nutilo, buvo girdėt, kad tokia žinia privertė aiktelėti keletą klausytojų.
– Taigi, jie pačiupo tris vaikus, bet mes juk supratom, kad jie gerokai aptalžyti.
– Ir žinoma, tu pasiūlei juo sekti... – Lorota užvertė akis, parodydama, kad toks Gelo elgesys ją erzina.
– Taip, Lo, o jei tie kraugeriai pagrobtų tavo vaiką? Nenorėtum, kad mėginčiau tau jį sugrąžinti?
– Tu teisus, žinoma, tu teisus..., – įrėmė kaktą į kalbančiojo mentę, paslėpdama veidą nuo klausytojų, – tik kodėl visuomet tu turi būti ten, kur pavojingiausia?
– Nes aš geriausiai seku jų kvapą.
– Kvapą? – savo dusliu prikimusiu balsu karktelėjo Danas, – Aš maniau gmorgai kvapo neturi...?
– Na ne visai kvapą. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet jei jie naudoja žaibus, tai po to ore lieka toks keistas pėdsakas. Kaip kvapas...
– Ir tik tu jį jauti?
– Na, ne aš vienas. Tiesiog kai kas tai junta geriau, nei kiti, štai ir viskas. Mes išėjom septyniese ir visi galėjome juos sekti pagal tą pėdsaką. Nors to net ir nereikėjo – jie paliko žymes ir žolėje, todėl jau tiksliai žinojome, kad sekame penkis gmorgus. Taigi, kaip sakiau, tikėjomės, kad reikės grumtis tik su dviem, nes abejojom ar likę trys dar pajėgūs kovoti. Be žaibo gmorgą įveikti nėra sunku, didžiausia bėda jį aptikti. Ir mes jau lipome jiems ant kulnų, kai pasiekėme upę. O ten, pasirodo, jų laukė kiti. Ir jie turėjo pilnus užtaisus, – Gelas suspaudė smilkinius ir nuleido akis. Niekas iš sėdinčių prie laužo nedrįso nutraukti jo prisiminimų, – kai atsipeikėjau, nieko negalėjau prisiminti. Ne šiaip, kas nutiko paskutiniu metu, bet išvis nieko. Galvoje buvo taip tuščia, kaip būna kirmino išgraužto riešuto kevale. Tik kažkokios nuotrupos iš vaikystės, Lorotos veidas, bet nesuvokiau, nei kas ji tokia, nei kur jos ieškoti...
– Ah... – nerado tinkamų žodžių moteris, tik apsivijo Gelą rankomis.
– Prisiminimai grįžo jau vėliau, po truputį, ko kąsnelį. O iki tol, blaškiausi lyg koks beprotis, nežinojau, kur eiti, ko ieškoti. Visa laimė, užėjau klajoklių grupę ir jie mane kurį laiką globojo, kol atgavau pusiausvyrą ir patraukiau savais keliais.
– Gelai, o kaip kiti medžiotojai, kurie su tavimi sekė gmorgus iš Gizos spiečiaus?
– Žuvo, – lėtai purtė galvą nudelbęs akis, – kai nubudau, mačiau šešis kūnus. Nesupratau, kas jie, kad ir kaip save kankinau, niekaip negalėjau prisiminti, ar juos pažįstu. Bet negalėjau taip palikti, kad ir kas jie būtų buvę, todėl tiesiog užkasiau kūnus ir iškeliavau.
– Taigi tik tu išgyvenai...

Visi nutilo. Kas nugrimzdo į prisiminimus, kas į apmąstymus, o ką apėmė liūdesys.
– O kituose spiečiuose, ar esi sutikęs išgyvenusiųjų gmorgo žaibą? – tylą nutraukė sekta.
– Taip. Tai yra ne... Nesu sutikęs, bet girdėjau. Tie, mane priglaudę klajokliai pasakojo, kad kažkur buvo sutikę panašų į mane. Iš tiesų tai jie ir pasakė, kas man nutiko, aš pats tai prisiminiau tik gerokai vėliau.
– Ar tas kitas žmogus, išgyvenęs gmorgo žaibą, jis taip pat turėjo Mirmikeros karūną? – arčiau laužo palinko Anuka, išnirdama iš šešėlio.
– Ką? – nesuprato Gelas, nevalingai paliesdamas savo kaktą ir nuo antakių linkių į viršų kylančius du rumbus, užsibaigiančius virš smilkinių mažomis ataugėlėmis.
– Mirmikeros karūną, žiedą, ženklą, nežinau, kaip jūs tai vadinat.
– Karūna, – patikslino sekta, – apie ką galvoji?
– Tiesiog mintis šovė, gal visai kvaila...
– Sakyk.
– Tik pagalvojau... Na juk mes žinom, kad vyrai, turintys Mirmikeros karūną būna stipresni už kitus, o jei tokia susiformuoja merginai, tai nežinau nė vienos, kuri nebūtų tapusi motina...

Trumpą akimirką visi mėgino prisiminti viską, ką žino apie Mirmikeros karūna paženklintus. Tai nebuvo labai retas ženklas, tokį turėjo bent vienas iš dešimties vyrų ir panašus skaičius moterų. Neskaitant tų dviejų iškilimų kaktoje, jie buvo visiški tokie, kaip ir kiti, o gimę išvis niekuo nesiskirdavo nuo kitų mažylių. Rumbai pradėdavo ryškėti tik pradėjus bręsti ir tai matyt buvo svarbiausia aplinkybė, dėl ko jie nebuvo laikomi Gamtos vaikais. Kai pasimatydavo karūna, jie jau būdavo spiečiaus dalis ir niekas nebūtų pagalvojęs, jog tokį žmogų galima išmesti, o pastebėjus, jog suaugę šie žmonės dar turi ir gerų savybių, šis klausimas išvis nublanko ir net nebebuvo keliamas.
– Tu manai, kad tai dar viena savybė, kuria pasižymi pažymėtieji?
– Nežinau, o kodėl negalėtų taip būti?
– Gal ir gali, Anuka, gali ir gali.
– Taip, bet kaip tai patikrinti? – neiškentęs atsistojo Zikas, savo galingu kūnu daliai susirinkusiųjų uždengdamas laužo šviesą. Jis buvo toks stiprus vaikas, jog visas spiečius, dar neišryškėjus jo karūnai žinojo, jog jis tokią turės, – Nes jei mums žaibas nepavojingas, tuomet... oh... tuomet aš... aš juos plikom rankom suplėšysiu į gabalus!
– Nurimk, Zikai, tai tik mintis, – susimąstęs apmalšino draugo entuziazmą Danas.
– Taip, čia tik mintis...


--------------------------

Kai tik ištrūkdavo iš spiečiaus vis traukdavo į Sausąjį mišką. Pirmą dieną net nukeliavo iki Kaulinių kalnų. Be vargo surado stovyklavietę, kurioje vieną naktį slaugė žmogų – vilką, atsisėdo prie išdegusios laužavietės ir dar kartą grįžo mintimis į tą naktį. Vis negalėjo išmesti iš galvos to žvilgsnio, kuriuo vyras ją nudegino, kai ji taip neatsargiai leptelėjo vienintelį žodį, privertusį jį nusisukti ir daugiau į ją nebepažvelgti. Taip norėjo jį dar kartą sutikti ir dar kartą atsiprašyti, paaiškinti, kad tuo nenorėjo jo nei įžeisti, nei įskaudinti, nes buvo tikra, jog būtent taip ir padarė. Dėl to jautėsi dar šlykščiau: visą gyvenimą kentusi nuo to, jog buvo kitokia, pirmą kartą sutikusi tokį, kaip ji, pasielgė kaip tie, kurie ją skaudindavo. Privertė jį pasijusti Gamtos vaiku, nė nespėjusi pažinti jo kaip žmogaus. Ta mintis nuolat kamavo moterį ir kėlė neblėstantį kartėlį. O, jei jis tik nebūtų pasprukęs, vos ji užmigo paryčiais, jei tik būtų suteikęs progą...

Medžioklė nesisekė. Jau penkis kartus iš eilės teparnešė triušius, tačiau niekaip negalėjo susikaupti. Vis dairėsi juodojo vilko, uodė orą, ar neaptiks „to“ kvapo, ar nepastebės bent kokio ženklo, leisiančio suprasti, kad jis neprapuolė, kad ji dar kada su juo susitiks. Ar bent jau pamatys – taip troško žinoti, jog jis išsigydė žaizdas, tačiau joks ženklas, garsas ar kvapas nedavė jai nė menkiausios užuominos.

Jau ketino ropštis iš savo slėptuvės, kai į laukymę išbėgo du jauni briedžiukai. Atrodė išsigandę ir pasimetę – Anuka ėmė dairytis jų motinos, tačiau jos niekur nesimatė. Matyt bus ją kažkas iš spiečiaus sumedžiojęs ir palikęs šiuos du jauniklius. O tokie du klajojantys žolėdžiai buvo puikus laimikis Anukai: ji tikrai nudauš bent vieną, svarbu gerai prisitaikyti. Pasistiebė ant išvartos, ant kurios tūnojo įsitaisiusi ir išsuko svaidyklę. Diržas smagiai zvimbė, pjaudamas orą, o akmuo nulėkė tiksliai ten, kur ji buvo numačiusi. Vienas briedžiukas kluptelėjo pirma ant priekinių kojų, bet neišlaikęs kūno svorio sudribo žolėje. Antrasis, dar labiau išsigandęs, pirma prišoko prie smilgose gulinčio, bet nesulaukęs, kad jis pajudėtų, nuliuoksėjo į tankmę.

Moteris džiūgavo: pataikė, apsvaigino! Tereikėjo suspėti prie jo, kol neatsipeikėjo. Anuka nuslydo nuo milžiniško nuvirtusio medžio kamieno, bet kojoms palietus žemę, ją nudilgino nemalonus jausmas. Lyg kas būtų ją laikęs, net oda pašiurpo. Tačiau pievoje gulėjo grobis, kuris paspruks, jei ji per ilgai uždels ir teks vėl į spiečių grįžti su dviem menkais triušiais. Trypčiojo priedangoje, bet pagaliau aukos kvapas nugalėjo – nebėra laiko delsti, jis jau ima krutėti...
Kliūdama už žolės kupstų, pasileido per pievą, bet kuo toliau bėgo, tuo blogiau jautėsi. Vieną akimirką net norėjo apsisukti, tačiau pareiga vijo į priekį: negalima atsisakyti tokio lengvo grobio, kai spiečiui kyla žiemos bado grėsmė. Persibraukė ranka išrasojusią kaktą ir lėkė toliau.

„Traukis!!! “ dabar jau aiškiai išgirdo paklaikusį balsą galvoje ir sustingo. Už nugaros kažkas pašėlusiai bildėjo.
Atsisuko.
Tiesiai į ją lėkė įniršusi briedė.
Mėgino šokti į šalį, tačiau nespėjo. Galingas smūgi bloškė ją kelis žingsnius į šalį ir viskas užtemo.