Rašyk
Eilės (79264)
Fantastika (2339)
Esė (1603)
Proza (11095)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1205)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

Spiečius (6). Paženklintieji

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Dar nebuvo pasirengusi pažvelgti į gulintįjį, jo nugaroje stirksančias strėles ir pilką kailį, todėl spoksojo į padaro kojas. Padaro. Kaip greitai ji nuteisė šį Gamtos tvarinį... Juk pati ne kartą buvo taip vadinta ir kuo puikiausiai prisiminė, net norėdama nebūtų galėjus pamiršti, kaip skaudina toks išstūmimas iš žmonių tarpo, tad nedelsdama pasitaisė ir prisižadėjo daugiau taip apie jį niekada negalvoti. Ir taip nevadinti, nei mintyse, nei balsu.

Sužeistojo kojos atrodė visiškai normalios: aiškiai matėsi treniruoti raumenys ir pulsuojanti vena kelio linkyje. Na, gal jos buvo kiek ilgesnės. Ir odos spalva neturėjo įprasto raudono atspalvio, ir apautos buvo kažkokiais keistais batais, kurie priminė spiečiuje siuvamus, tačiau vietoje rezginio buvo panaudota kažkas kito. Kažkas panašaus į skustą gyvulio kailį. Tačiau nė vienas iš tų menkniekių taip netrikdė, kaip pilku kailiu apaugęs kūnas.

Vilkas sukiojosi tarp Anukos ir gulinčiojo, vis tiriamai nužvelgdamas moterį, tačiau nesulaukęs, kol ji pajudės, nubidzeno prie sužeisto žmogaus ir atsigulė, nosį įbesdamas jam į galvos gaurus. Retkarčiais kilsteldavo snukį ir gailiai suunkšdavo. Ta žvėries aimana galiausiai privertė atsitokėti. Pagaliau moteris  prisivertė nukreipti žvilgsnį į nugarą ir taip ją bauginantį pilką kailį. Žmogus gulėjo veidą įkniaubęs į sulenktą ranką, tad Anuka negalėjo matyti, kaip jis atrodo, ir bent jau kol kas dėl to džiaugėsi. Kaip ir dėl to, kad ir ranka, kiek jos buvo matyti, atrodė gana įprastai. Ir vis dėl to, nepaisant tų „normalių“ dalykų, viską stelbė kūno vaizdas, klajoklės galvoje priversdamas skambėti vienintelį žodį „gauruotukai“. Ji karštligiškai mėgino prisiminti, ką sekta pasakojo apie Gamtos vaikus. Iglit minėjo, jog jų būna su kietais šarvais, su žiaunomis, labai sudarkytais veideliais... O ką ji sakė apie tuos, kuriuos pavadino „gauruotukais“? Niekaip negalėjo prisiminti, gal dėl to, kad galvoje ūžė taip, lyg ten lizdą būtų susisukusios širšės. Bet staiga žybtelėjo mintis: ar tai, kaip atrodo šis Gamtos vaikas pakeis jos pasiryžimą jam padėti? Atsakymas pasirodė esąs labai aiškus ir vienareikšmis. Tas vienas žodis „ne“ lyg gaivus vanduo užgesino galvoje šėlstančias liepsnas. Tačiau ugnies jai vis dėlto reikėjo. Tik ne viduje, o čia, greta sužeistojo, nes vis tirštėjančioje prieblandoje ji negalėjo imtis žaizdų. Reikėjo laužo.

Kaip apdujusi šlitinėjo tarp aplinkinių medžių, ieškodama šakų ugniakurui ir mėgindama sugaudyti pažirusias mintis, kai išgirdo pratisą ir skausmingą kaukimą. Vos neišbarstė visko, ką buvo surinkusi, strimgalviais lėkdama atgal:
– Ša, baik, – mėgino nuraminti vilką, – nekelk triukšmo, ša. Š.. š... š.... Juk nenori, kad medžiotojai išgirstų... Aš niekur neišėjau, mantai, esu čia... Nurimk, nagi, š....

Juodasis lyg prasikaltęs nunarino galvą ir vėl atsigulė prie žmogaus tyliai jam unkšdamas prie ausies ir keistai niurnėdamas.

Laužas. Tai buvo kažkas, ką Anuka puikiai suvokė ir tai šiek tiek apramino. Kai ugnis užsiliepsnojo ji giliai atsikvėpė ir pasilenkė prie gulinčiojo. Visos trys strėlės bauginančiai stirksojo, lengvai linguodamos nuo žmogaus kvėpavimo. Moteris palietė arčiausiai esančią ir labai švelniai ėmė slysti link žaizdos, stengdamasi kuo mažiau judinti kotą. Kailis aplink buvo šlapias, tačiau ne tiek, kiek ji tikėjosi. Slystelėjo dar šiek tiek. Palietė gauruotą odą ir sustingo. Ji buvo keistai atšokusi. Nupurtė drebulys. Susivaldžiusi ėmė švelniai čiuopti šerius aplink sužeidimą ir šiek tiek toliau. Visas kailis keistai pūpsojo, lyg nesuaugęs su žmogaus kūnu. Negalėjo suprasti, kodėl taip yra, tačiau nesuvokusi, negalės padėti sužeistajam, todėl sukandusi dantis ir sučiaupusi lūpas taip, kad iš jų ištekėjo visas kraujas, sukišo pirštus į žaizdą. Po kailiu buvo šilta. Juto kraują. Pirštai slystelėjo lyg palietę žmogiškai švelnų kūno paviršių, nuo ko gulintysis sudrebėjo, priversdamas Anuką staigiai atsitraukti.
– Atleisk, jei skaudėjo, – suprato, kad tai pirmieji žodžiai, skirti jam, – noriu tau padėti. Pakentėk.

Antrąkart jau žinojo, ko tikėtis. Pro kailį ties strėle pralindę pirštai tikrai juto odą, apčiuopė žaizdą, antgalio paliktą pjūvį. Ir tada šmėstelėjo mintis – o kas, jei kailis, nėra jo, jei jis jį naudoja kaip rūbą? Nors nebuvo regėjusi, kad kas rengtųsi kailiais, bet... Jei jis neturi savo tvėrių, tai kuo gi dar jis galėtų rengtis? Oi, paika, kvaila moteris... Žinoma, tai kailinis rūbas! Net pati nepajuto, kaip iš krūtinės išsiveržė palengvėjimo atodūsis ir atsipalaidavo raumenys. Dabar viskas bus gerai. Išsitraukė peilį ir atidžiai stebėdama sužeistojo reakciją pamėgino perpjauti kailį. Reakcijos nebuvo, todėl rėžtelėjo drąsiau, atidengdama sužeidimą. Taip, po kailiu matėsi vyro nugara. Nebedelsdama išpjovė dar kelis rėžius, atidengdama visas žaizdas. Dvi strėlės smigo negiliai, jos vos laikėsi, nors bėgant antgaliai gerokai padraskė raumenis tose vietose, kur buvo įsimigę. Bet trečioji pataikė po mente ir Anuka nuogąstavo, kad gali būti sužeidusi rimčiau, tačiau nebuvo kitos išeities.
– Turėsiu jas išpjauti. Viena atrodo pavojingai – sušnabždėjo pasilenkusi prie gulinčiojo, – bet palikti jos negalima.

Šiek tiek delsė, lyg laukdama pritarimo, o išgirdo tik gilų atodūsį.

Taip. Tačiau buvo kita bėda – o ką reiks daryti, kai išpjaus strėles? Net jei viską pavyks padaryti tinkamai, ką darys su žaizdomis? Jei jis neturi tvėrių, o akivaizdu, kad neturi, tuomet kas susius pjūvius? Anuka suinkštė mintyse iš nevilties, tačiau nutarė spręsti po vieną problemą: žaizdoms pridengti jai reikėjo tvarsčio. Pašoko lyg įgelta, išgąsdindama tyliai gulintį vilką, ir puolė prie artimiausios pušies. Bent jau jų čia buvo apstu ir moteris galėjo pasinaudoti jų savybe, neleisti plisti užkratui sužeidimuose. Be to iš sakingos medienos nupintas rezginys bus lipnus ir gerai laikysis prie kūno. Peiliu nugramdė žievę ir ėmė lupti gyvąją medžio dalį. Prigremžusi dvi geras saujas sumetė jas tiesiai ant sužeistojo kūno ir išpūtė tvėrius. Kol mažieji darbavosi ruošdami tvarstį, ji nusiplovė rankas, taupydama vandenį iš gertuvės ir lauže iškaitino peilį. Pagaliau viskas buvo paruošta.
– Skaudės, pasiruošk – sumurmėjo ir ilgai nedelsus, greitu judesiu išlaisvino pirmąją strėlę.

Žmogus neišleido nei garso, tik nugaros raumenys tapo akmeniniai. Nedelsdama Anuka tą patį pakartojo su antrąją strėle ir su trečiąja, tik šįkart spausdama peilį gerokai stipriau ir padarydama daug gilesnį pjūvį. Pliūptelėjo kraujas, kurį ji kruopščiai nuvalė pasiruošta skepetaite ir ketino uždėti tvėrių paruoštą pušinį tvarstį, kai netikėtai pašoko vilkas ir ėmė urgzti.
– Kas tau pasidarė? Aš juk mėginu padėti... – nesuprato moteris.

Tačiau vilkas nerimo ir neleido jai prisiliesti prie gulinčiojo.
– Kas gi?

Žvėris, nenuleisdamas akių nuo klajoklės, liuoktelėjo prie vyro šono ir ėmė baksnoti savo nosimi. Negalėjo suprasti, ką jis daro, tačiau vos ji pakeldavo rankas, mėgindama uždėti tvarstį jis imdavo urgzti, o jas nuleidus – snukiu kuisti sužeistojo šoną ir niurnėti savo žvėriška kalba.
– Kas? – ėmė pykti, – Ko tu iš manęs nori?

Vilkas taip atidžiai į ją žiūrėjo, lyg laukdamas, kada gi ji pagaliau susipras. Ir jai iš tiesų šmėstelėjo mintis:
– Nori, kad pažiūrėčiau?

Juodasis suniurnėjo.
– Taip? Man pažiūrėti? – paklausė stodamasi ir eidama prie tos vietos, kur trypčiojo vilkas.

Iš pradžių nieko nematė, bet pakėlusi kailius, pastebėjo toje vietoje sugniaužtą žmogaus kumštį. Jai pasilenkus pirštai lėtai atsigniaužė ir iš delno iškrito kažkoks maišelis. Vilkas bakstelėjo į jį nosimi.
– Man jį paimti?

Prinešusi prie laužo atrišo kruopščiai užvyniotą virvelę. Atraižoje buvo medinė dėžutė. Atsargiai atidarė ir nustebo: vidus buvo iš baltos keramikos, lygiai tokios, kokią matė pas sektus. Tačiau nebuvo laiko, kada stebėtis. Sužeistojo žaizdos kraujavo, o ji visiškai nesuprato, kuo svarbi ta dėžutė su keisto kvapo juoda mase viduje.
– Ir? Kas čia? Ah... lyg tu man galėtum pasakyti....

„Tepk“

Išgirdo, nors jokio garso nebuvo.
Moters nugara pašiurpo. Ji apsidairė, mėgindama suvokti, iš kur tas balsas.

„Tepk“

– Baik! Baik! – šūktelėjo, nors pati nesuprato, į ką kreipiasi.

Viskas nutilo. Atrodė, kad net ugnis lauže ėmė tyliau spragsėti.
– Gerai, nesuprantu, kas čia darosi, tačiau lai bus taip...

Dar kartą nuvaliusi kraują nuo sužeistojo nugaros ji ištepė žaizdas juoda mase iš dėžutės ir uždėjo pušų brazdo tvarsčius. Kaip ir tikėjosi, jie gerai prilipo.

Viską užbaigusi sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ant sužeisto vyro nugaros šokčioja laužo atšvaitai: supjaustyto kailio liežuviai karojo išvirtę, atidengdami tvirtą nugarą ir gaurų ruožą, nutįsusį stuburu nuo galvos iki menčių apačios, kur jis susiaurėjo ir išnyko, nepasiekdamas klubų. Gelsvoje ugnies šviesoje oda atrodė dar švelnesnė, nei buvo. Anuka vis dar juto ant pirštų galiukų tą keistą jausmą, lyg glostytum šiltą vandens paviršių ar dar ką visiškai glotnaus. Vyro oda, braukiant visomis kryptimis, buvo vienodai minkšta ir nesijautė žmonėms įprasto, vos pastebimo, odos plokštelių kutenimo.

Vis dar nematė veido, tačiau tuojau turės duoti jam atsigerti. Pateliūškavo gertuvę: buvo ne mažiau kaip pusė, tad iki ryto turėtų užtekti.

Nuropojo iki vyro galvos ir atsiklaupė. Aiškiai matė, kaip prisiartinus padažnėjo jo kvėpavimas, todėl, tikėdamasi kiek jį apraminti, uždėjo ranką ant sužeistojo sprando. Vos pajutęs moters prisilietimą jis suvirpėjo visu kūnu ir dusliai suinkštė.
– Tu nekrutėjai, kai aš tave pjausčiau, bet drebi, kai liečiu, – Anukos veide pasirodė skausminga šypsena, sumišusi su apgailestavimu – gerai, pasistengsiu daugiau neliesti, tik noriu tau duoti atsigerti.

Vyro veidas vis dar buvo panardintas rankos linkyje ir uždengtas pilkų plaukų sruogomis.
– Truputį tave paversiu, kad galėtum gerti.

Kaip įmanydama atsargiau kilstelėjo petį ir prilaikydama nugaros tvarsčius pavertė ant šono. Laužo šviesa šoktelėjo ant veido ir Anuką iškart sukaustė geltonų akių žvilgsnis. Vyzdys juodas, o aplink lyg saulė ryškus diskas, uždengiantis visą akies obuolį. Žinojo, koks nemalonus spoksojimas, tačiau nepajėgė atsispirti. Pagaliau prisivertė susitelkti į vandenį, paimti gertuvę ir priglausti prie jo lūpų. Jis sunkiai pakėlė galvą, tačiau moteris laikėsi savo žodžio daugiau jo neliesti. Net rydamas didelius gurkšnius vandens, jis neatitraukė žvilgsnio ir neleido Anukos akims pabėgti. Vyras nenorėjo, kad ji jį tyrinėtų – klajoklė labai gerai tai suprato, mat jai pakako vos akimirkos, kad suprastų kodėl: jo nosies, kiek platesnės nei žmonių, ketera iki paties galiuko buvo apžėlusi pilku trumpu kailiu, lygiai kaip ir kakta.
– Tu vilkas... – išsprūdo Anukai vos girdimas šnabždesys, tačiau jis tikrai jį girdėjo, nes tai ne tik privertė blykstelėti dvi geltonas akis, tačiau ir kilstelėti viršutinę lūpą, atidengiant šiek tiek ilgesnius, nei įprasta žmonėms, iltinius dantis.


--------------------------

Vyras prarado pusiausvyrą, kai jį prilaikiusi moteris pasilenkė į priekį, kad galėtų matyti jo veidą, tačiau ji greitai suprato, jog sužeistasis dar per silpnas sėdėti be atramos ir vėl pasislėpė už plačios nugaros. Bet, negalėdama pasiekti lūpų, nosies galiuku brūkštelėjo jo kaklo linkį ir švelniai sukando ausies lazgelį. Gelas iš malonumo užsimerkė.
– Kaip aš tavęs pasiilgau, moterie, negali suvokti...
– Na, tau bent jau neteko susitaikyti su mano mirtimi, niekše tu, – Lorotos balsas nebuvo nei piktas, nei priekaištingas.
– Tikrai, Gelai, kaip su ta mirtimi? Čia mums visiems labai įdomu, kaip tau pavyko išsisukti, – į pokalbį įsijungė prie to paties laužo sėdintis vyriausiasis medžiotojas.
– Oi, Danai, jei tik aš galėčiau paaiškinti, kaip viskas nutiko...
– O tu pamėgink.
– Danai, nekankink jo, jis dar per silpnas, rimtiems pokalbiams, – mėgino prieštarauti Lorota.
– Ne, Lo, jis teisus, mums reikia kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėti. Ir ne tik kalbėti. Reikės galvoti, kaip ginsimės...

Nuo paskutinių Gelo žodžių daugumą, sėdėjusių prie laužo, nupurtė nemalonus drebulys. Visi žinojo, jog tai, kas kažkada buvo tik galimybė, dabar yra nebeišvengiama ateitis.
– Na, tai kaip ten viskas buvo?
– Ach, na gal nuo pradžių pradėsiu, – trumpam susimąstė Gelas, – tas spiečius, kuriame tuomet gyvenau buvo nedidelis.
– Gizos spiečius, taip, mes žinom, – įsiterpė Lorota, narstydama ilgus vyro plaukus.
– Taigi. Kad jau žinot, tai ... Taigi, mus puolė jau trečią kartą, bet atėjo nedidelė grupė. Gmorgai matyt manė, jog pirmi du puolimai bus gerokai mus susilpninę.
– Iš kur žinot, kiek jų buvo? – iškart susidomėjo Danas.
– Iš pėdsakų. Ir iš žaibų.
– Kaip iš žaibų? – tikslinosi medžiotojas.
– Na, kiekvienas gmorgas gali šauti vieną ugninį žaibą arba du paprastus. Bet ugninio jie vengia, nes tas, į ką pataiko, užsiliepsnoja lyg fakelas ir dažnai padega net patį spiečių. O jie nenori sudeginti savo grobio, todėl jį naudoja retai. Taigi du žaibai iš kiekvieno gmorgo – tereikia nepamesti skaičiaus ir pabaigoje susirėmimo galima nuspėti, kiek jų buvo. O tą dieną kova buvo trumpa: mums sekėsi nuo jų išsisukinėti...
– Palauk, – dabar į pokalbį įsikišo ir Zikas, – kaip išsisukinėti?
– Tai nėra taip sudėtinga, jei nepameti galvos, – Gelas nužvelgė visus susirinkusiuosius, gaudančius kiekvieną jo žodį, ir padaręs reikšmingą pauzę dėstė toliau, – prieš paleidžiant žaibą pasimato šviesa. Jei šviesa balta, tuomet tai bus šaltasis žaibas.
– Koks koks? – vėl kažkas nutraukė kalbantįjį, tačiau šis nė kiek nesusierzino, tik dar detaliau ėmė aiškinti:
– Karštuoju žaibu vadinamas stiprusis kirtis, padegantis auką, o silpnesnis vadinamas šaltuoju. Taigi šaltąjį žaibą išduoda balta šviesa, o karštąjį – mėlyna. Tiesa dar yra ir laikas. Mėlyna šviesa prieš žaibą švyti ilgiau.
– Taigi prieš žaibą įmanoma nustatyti, kurioje vietoje yra gmorgas?
– Taip, Jarai, tu visiškai teisus. Mes būtent tuo ir pasinaudojome. Buvome įsitikinę, kad bent tris gmorgus sužeidėme, o gal ir nužudėme, tačiau du prasmuko į lopšį.

Kadangi Gelas vėl trumpam nutilo, buvo girdėt, kad tokia žinia privertė aiktelėti keletą klausytojų.
– Taigi, jie pačiupo tris vaikus, bet mes juk supratom, kad jie gerokai aptalžyti.
– Ir žinoma, tu pasiūlei juo sekti... – Lorota užvertė akis, parodydama, kad toks Gelo elgesys ją erzina.
– Taip, Lo, o jei tie kraugeriai pagrobtų tavo vaiką? Nenorėtum, kad mėginčiau tau jį sugrąžinti?
– Tu teisus, žinoma, tu teisus..., – įrėmė kaktą į kalbančiojo mentę, paslėpdama veidą nuo klausytojų, – tik kodėl visuomet tu turi būti ten, kur pavojingiausia?
– Nes aš geriausiai seku jų kvapą.
– Kvapą? – savo dusliu prikimusiu balsu karktelėjo Danas, – Aš maniau gmorgai kvapo neturi...?
– Na ne visai kvapą. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet jei jie naudoja žaibus, tai po to ore lieka toks keistas pėdsakas. Kaip kvapas...
– Ir tik tu jį jauti?
– Na, ne aš vienas. Tiesiog kai kas tai junta geriau, nei kiti, štai ir viskas. Mes išėjom septyniese ir visi galėjome juos sekti pagal tą pėdsaką. Nors to net ir nereikėjo – jie paliko žymes ir žolėje, todėl jau tiksliai žinojome, kad sekame penkis gmorgus. Taigi, kaip sakiau, tikėjomės, kad reikės grumtis tik su dviem, nes abejojom ar likę trys dar pajėgūs kovoti. Be žaibo gmorgą įveikti nėra sunku, didžiausia bėda jį aptikti. Ir mes jau lipome jiems ant kulnų, kai pasiekėme upę. O ten, pasirodo, jų laukė kiti. Ir jie turėjo pilnus užtaisus, – Gelas suspaudė smilkinius ir nuleido akis. Niekas iš sėdinčių prie laužo nedrįso nutraukti jo prisiminimų, – kai atsipeikėjau, nieko negalėjau prisiminti. Ne šiaip, kas nutiko paskutiniu metu, bet išvis nieko. Galvoje buvo taip tuščia, kaip būna kirmino išgraužto riešuto kevale. Tik kažkokios nuotrupos iš vaikystės, Lorotos veidas, bet nesuvokiau, nei kas ji tokia, nei kur jos ieškoti...
– Ah... – nerado tinkamų žodžių moteris, tik apsivijo Gelą rankomis.
– Prisiminimai grįžo jau vėliau, po truputį, ko kąsnelį. O iki tol, blaškiausi lyg koks beprotis, nežinojau, kur eiti, ko ieškoti. Visa laimė, užėjau klajoklių grupę ir jie mane kurį laiką globojo, kol atgavau pusiausvyrą ir patraukiau savais keliais.
– Gelai, o kaip kiti medžiotojai, kurie su tavimi sekė gmorgus iš Gizos spiečiaus?
– Žuvo, – lėtai purtė galvą nudelbęs akis, – kai nubudau, mačiau šešis kūnus. Nesupratau, kas jie, kad ir kaip save kankinau, niekaip negalėjau prisiminti, ar juos pažįstu. Bet negalėjau taip palikti, kad ir kas jie būtų buvę, todėl tiesiog užkasiau kūnus ir iškeliavau.
– Taigi tik tu išgyvenai...

Visi nutilo. Kas nugrimzdo į prisiminimus, kas į apmąstymus, o ką apėmė liūdesys.
– O kituose spiečiuose, ar esi sutikęs išgyvenusiųjų gmorgo žaibą? – tylą nutraukė sekta.
– Taip. Tai yra ne... Nesu sutikęs, bet girdėjau. Tie, mane priglaudę klajokliai pasakojo, kad kažkur buvo sutikę panašų į mane. Iš tiesų tai jie ir pasakė, kas man nutiko, aš pats tai prisiminiau tik gerokai vėliau.
– Ar tas kitas žmogus, išgyvenęs gmorgo žaibą, jis taip pat turėjo Mirmikeros karūną? – arčiau laužo palinko Anuka, išnirdama iš šešėlio.
– Ką? – nesuprato Gelas, nevalingai paliesdamas savo kaktą ir nuo antakių linkių į viršų kylančius du rumbus, užsibaigiančius virš smilkinių mažomis ataugėlėmis.
– Mirmikeros karūną, žiedą, ženklą, nežinau, kaip jūs tai vadinat.
– Karūna, – patikslino sekta, – apie ką galvoji?
– Tiesiog mintis šovė, gal visai kvaila...
– Sakyk.
– Tik pagalvojau... Na juk mes žinom, kad vyrai, turintys Mirmikeros karūną būna stipresni už kitus, o jei tokia susiformuoja merginai, tai nežinau nė vienos, kuri nebūtų tapusi motina...

Trumpą akimirką visi mėgino prisiminti viską, ką žino apie Mirmikeros karūna paženklintus. Tai nebuvo labai retas ženklas, tokį turėjo bent vienas iš dešimties vyrų ir panašus skaičius moterų. Neskaitant tų dviejų iškilimų kaktoje, jie buvo visiški tokie, kaip ir kiti, o gimę išvis niekuo nesiskirdavo nuo kitų mažylių. Rumbai pradėdavo ryškėti tik pradėjus bręsti ir tai matyt buvo svarbiausia aplinkybė, dėl ko jie nebuvo laikomi Gamtos vaikais. Kai pasimatydavo karūna, jie jau būdavo spiečiaus dalis ir niekas nebūtų pagalvojęs, jog tokį žmogų galima išmesti, o pastebėjus, jog suaugę šie žmonės dar turi ir gerų savybių, šis klausimas išvis nublanko ir net nebebuvo keliamas.
– Tu manai, kad tai dar viena savybė, kuria pasižymi pažymėtieji?
– Nežinau, o kodėl negalėtų taip būti?
– Gal ir gali, Anuka, gali ir gali.
– Taip, bet kaip tai patikrinti? – neiškentęs atsistojo Zikas, savo galingu kūnu daliai susirinkusiųjų uždengdamas laužo šviesą. Jis buvo toks stiprus vaikas, jog visas spiečius, dar neišryškėjus jo karūnai žinojo, jog jis tokią turės, – Nes jei mums žaibas nepavojingas, tuomet... oh... tuomet aš... aš juos plikom rankom suplėšysiu į gabalus!
– Nurimk, Zikai, tai tik mintis, – susimąstęs apmalšino draugo entuziazmą Danas.
– Taip, čia tik mintis...


--------------------------

Kai tik ištrūkdavo iš spiečiaus vis traukdavo į Sausąjį mišką. Pirmą dieną net nukeliavo iki Kaulinių kalnų. Be vargo surado stovyklavietę, kurioje vieną naktį slaugė žmogų – vilką, atsisėdo prie išdegusios laužavietės ir dar kartą grįžo mintimis į tą naktį. Vis negalėjo išmesti iš galvos to žvilgsnio, kuriuo vyras ją nudegino, kai ji taip neatsargiai leptelėjo vienintelį žodį, privertusį jį nusisukti ir daugiau į ją nebepažvelgti. Taip norėjo jį dar kartą sutikti ir dar kartą atsiprašyti, paaiškinti, kad tuo nenorėjo jo nei įžeisti, nei įskaudinti, nes buvo tikra, jog būtent taip ir padarė. Dėl to jautėsi dar šlykščiau: visą gyvenimą kentusi nuo to, jog buvo kitokia, pirmą kartą sutikusi tokį, kaip ji, pasielgė kaip tie, kurie ją skaudindavo. Privertė jį pasijusti Gamtos vaiku, nė nespėjusi pažinti jo kaip žmogaus. Ta mintis nuolat kamavo moterį ir kėlė neblėstantį kartėlį. O, jei jis tik nebūtų pasprukęs, vos ji užmigo paryčiais, jei tik būtų suteikęs progą...

Medžioklė nesisekė. Jau penkis kartus iš eilės teparnešė triušius, tačiau niekaip negalėjo susikaupti. Vis dairėsi juodojo vilko, uodė orą, ar neaptiks „to“ kvapo, ar nepastebės bent kokio ženklo, leisiančio suprasti, kad jis neprapuolė, kad ji dar kada su juo susitiks. Ar bent jau pamatys – taip troško žinoti, jog jis išsigydė žaizdas, tačiau joks ženklas, garsas ar kvapas nedavė jai nė menkiausios užuominos.

Jau ketino ropštis iš savo slėptuvės, kai į laukymę išbėgo du jauni briedžiukai. Atrodė išsigandę ir pasimetę – Anuka ėmė dairytis jų motinos, tačiau jos niekur nesimatė. Matyt bus ją kažkas iš spiečiaus sumedžiojęs ir palikęs šiuos du jauniklius. O tokie du klajojantys žolėdžiai buvo puikus laimikis Anukai: ji tikrai nudauš bent vieną, svarbu gerai prisitaikyti. Pasistiebė ant išvartos, ant kurios tūnojo įsitaisiusi ir išsuko svaidyklę. Diržas smagiai zvimbė, pjaudamas orą, o akmuo nulėkė tiksliai ten, kur ji buvo numačiusi. Vienas briedžiukas kluptelėjo pirma ant priekinių kojų, bet neišlaikęs kūno svorio sudribo žolėje. Antrasis, dar labiau išsigandęs, pirma prišoko prie smilgose gulinčio, bet nesulaukęs, kad jis pajudėtų, nuliuoksėjo į tankmę.

Moteris džiūgavo: pataikė, apsvaigino! Tereikėjo suspėti prie jo, kol neatsipeikėjo. Anuka nuslydo nuo milžiniško nuvirtusio medžio kamieno, bet kojoms palietus žemę, ją nudilgino nemalonus jausmas. Lyg kas būtų ją laikęs, net oda pašiurpo. Tačiau pievoje gulėjo grobis, kuris paspruks, jei ji per ilgai uždels ir teks vėl į spiečių grįžti su dviem menkais triušiais. Trypčiojo priedangoje, bet pagaliau aukos kvapas nugalėjo – nebėra laiko delsti, jis jau ima krutėti...
Kliūdama už žolės kupstų, pasileido per pievą, bet kuo toliau bėgo, tuo blogiau jautėsi. Vieną akimirką net norėjo apsisukti, tačiau pareiga vijo į priekį: negalima atsisakyti tokio lengvo grobio, kai spiečiui kyla žiemos bado grėsmė. Persibraukė ranka išrasojusią kaktą ir lėkė toliau.

„Traukis!!! “ dabar jau aiškiai išgirdo paklaikusį balsą galvoje ir sustingo. Už nugaros kažkas pašėlusiai bildėjo.
Atsisuko.
Tiesiai į ją lėkė įniršusi briedė.
Mėgino šokti į šalį, tačiau nespėjo. Galingas smūgi bloškė ją kelis žingsnius į šalį ir viskas užtemo.
2015-03-30 21:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-10 00:33
St Sebastianas
Daug čia visko prirašė. Manau, kad net teisingai. Pripažinsiu buvo įdomu sužinoti skirtingų autorių nuomones apie kūrybą.:) Dar viena nuomonė. Kiekvienas žmogus (personažas) turi savo komforto zoną. Kol jis yra jos ribose vyksta nuobodus rutininis veiksmas. Kuo labiau jis stumiamas iš komforto zonos, tuo didesnė tikimybė, kad prasidės kažkas įdomaus. Jei personažas pašalinimas iš tos zonos, yra du variantai. Pirmasis - personažas bandys visomis išgalėmis bandys į ją sugrįžti. Antrasis - bandys susikurti naują.

Taigi, galime sakyti, kad kūrinyje mes tai ir matome. Anuka buvo komforto zonoje "keliauju ir man dzin", patekusį į dabar aprašomą avilį ji pakeitė į zoną "blin, gal ir neblogai tarp žmonių", dabar yra trečioji zona "noriu vilkžmogio, čia ir dabar!" Iš dalies problema yra sklandus perėjimas. Na, kiek buvo pasikeitimų mano gyvenime, jie nebūdavo be nervų gadinimo. Anuka labai lengvai prisitaiko prie pokyčių. Ji neprivalo būti sustabarėjusi, tačiau smulkmenos apie likusius įpročius galėtų būti paminimos.

Dabar parakinėkime paskutinę situacija su vilkažmogiu. Manau Anuka tai slepia? Slepia nuo sektos, kuri yra potenciali jos geriausia (vienintelė draugė). Slepia nuo kitų žmonių. Tačiau skaitant nesusidaro įspūdis, kad ji dėl to jaučia kažkokį ženklų diskomfortą. Viskas juda savo eiga, visi gyvena melancholiškai paranoiškame rūke. Skaitytojas net rūke nori ryškių šešėlių.

Prisiminiau anime serialą "Mushishi". Kažkuo primena šitą kūrinį. Tai pakankamai lėtas serialas, tačiau mane užkabino. Gal net norėčiau jį pasižiūrėti antrą kartą.

Šiaip man pasakojimo stilius visai patinka. Lyginant su kitais kūriniais, kuriuose viskas vyksta greitai čia yra atgaiva protui. Kai kas taisytina, tačiau manau laikui bėgant viskas tik gerės. Šiaip dabar visai nebloga situacija norint sugeneruoti kokį nors rimtą tikslą. Arba rimtą situaciją. Arba toliau stilingai plaukti pasroviui.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-02 23:01
pikta kaip širšė
Keistas sutapimas, kad pasiūlei "Didesnį planą" - sekančią dalį kaip tik ir pavadinau "Planas" :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-02 21:07
Lengvai
Taaaip, viskas įsibėgėja ir darosi įdomiau. Žmogus-vilkas, gmorgai, žaibai, etc. Žinai, ko man trūksta? Didesnio plano. Na, yra spiečiai, Anuka ir visa kita, o kas iš to? Mhm, skaityti - įdomu, beeet norisi žinoti, ką  tokio įdomuas sugalvojo papasakoti autorius, kad vertėtų skaityti toliau, t.y. Spora, man jau reikia didžiojo veiksmo užuomazgos ;]

Bet vis tiek 5, buvo labai malonu skaityti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 17:22
pikta kaip širšė
1. Mano planas ir buvo laikytis strategijos nr. 2.
2. Nežinau geresnių variantų idėjų absorbavimui, nei šiek tiek nugręžti tuos, kurie su proza dirba 10 metų.
3. Autorė nefantazuoja, kad rašymas yra „apreiškimo“ reikalas – rašymas darbas ir yra, tik arba tu myli tai, ką darai, arba ne.
4. Nu ir visa laimė, kad kažkas parodo, į ką neatsižvelgta, nes su savimi tariantis jau max rezultatas pasiektas. Dabar laikas išorinių nuomonių paklausyt.
5. Šventas įsitikinimas savo teisumu tikrai nėra tiesiausias kelias į tobulėjimą (buvo čia vienas toks genijus pasirodęs), tad tikrai mėginsiu išgirsti, kas man sakoma ir kažkaip panaudos. Kaip jau pavyks, taip – gal kada bus geriau, nei yra šiandien.
6. summa summarum, tai tikrai galva skaudėti ima ir „eina kaku“, bet ... show must go on ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 16:47
Aurimaz
Man tik neaišku, ar yra gerai šitaip absorbuoti idėjas iš tų, kurie su proza dirba jau daugiau kaip 10 metų. Autorei gali netikėtai pasirodyti, kad pats rašymas - kažkoks sudėtingas darbas. Į personažus atsižvelk, į siužetą atsižvelk, kažkokį griobaną tikslą visiems surask, o čia dar paaiškėja, kad tas tikslas nėr toks būtinas. Ir dar dialogai - eina kaku.
Ir galvą ūmai ima skaudėti...

Gal tu tiesiog padaryk paprastai - nekreipk per daug dėmesio į tai, ką mes sakome. Tiesiog pasilaikyk visa tai minties kamputyje ir daryk taip, kaip tau atrodo geriau. Šie komentarai vienu ar kitu pavidalu vis tiek kartosis. Jei ne tau, tai kitiems. Reiškia, į pasąmonę anksčiau ar vėliau visa ta informacija įsigers ir taps savaime suprantama. Patarsiu, kaip vienas redaktorius man patarė - tiesiog rašyk.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 16:08
Aurimaz
Tas noras būti tarp žmonių A) per menkai atskleistas arba B) nelaikomas pakankamu.

Toks noras gali būti visiškai pakankamas, tačiau jei imsime tik tokį tikslą, prasideda šiek tiek kiti niuansai.

Teoriškai, įmanoma parašyti įdomų kūrinį su personažais, kurie neturi jokio didelio tikslo ir yra nuskendę savo rutinoje. Pavyzdžiui, humoreskos - apie trumpus gyvenimiškus nesusipratimus. Sukurkime unikalią aplinką, unikalią bendruomenę ir mąstykime, kaip toje įsivaizduojamoje rutinoje veikėjai galėtų susimauti. Gautume trumpų humoreskų ciklą. Jose didelės gelmės nebūtų, tačiau tai nebūtina. Įdomūs jie tampa dėl humoro.
Tuo tarpu ilgose istorijose vien humoras nebegelbsti. Todėl rašykuose visada išgirsi - pradėk nuo trumpų istorijų. Kai jas įvaldai, galima žengti prie epų.

Grįžkime prie Anukos. Ji patiria, jog gyventi spiečiuje - visai smagu. Tas gyvenimas gali tęstis ilgai ir laimingai. Bet ilgai ir laimingai nėra įdomu skaitytojui.

O kas yra tas įdomu?
Epuose tokie įdomumai pasireiškia keliais lygiais:
1. Pagrindinio tikslo neįprastumas, dydis ir prasmė tiek pagrindiniam personažui, tiek skaitytojui.

Tarkime, jei Anuka dar prieš atkeliavusi į spiečių būtų turėjusi tikslą susirasti gražų, stiprų vyrą, surišti jį ir išprievartauti, kad galėtų susilaukti savo vaikų, turėtume labai neįprastą komediją.  Turint galvoje jos išvaizdą, tikslas nėra menkas. Kaip ji to pasieks nesukėlusi ant kojų kiekvieno pakeliui sutikto spiečiaus - epo vertas klausimas. Bent jau aš būčiau suskėlęs akmens amžiaus komediją su visais vilkų žudymais, akmenų pasisvaidymais, apsvaigintų vyrų tempimais į urvus ir t.t.
Jeigu tai skaitydama šyptelėjai, vadinasi, viena nebloga mintis ką tik buvo sugeneruota.

2. Psichologinė pagrindinio personažo kova ir psichologiniai žaidimai.
Dažnai pamirštamas elementas. Siužeto vingiai nebūtinai turi taip smarkiai vingiuoti, jei laiku sukursime savo herojui gerokai galingesnį priešą. Tarkime, Anuka atvyksta į spiečių, spiečiaus Motinėlė susižavi jos sugebėjimais, tačiau viena iš Motinėlės dukterų ima pavydėti Anukai ir visaip jai kenkti. Toji mergiotė galėtų būti ir stipresnė, ir gudresnė. Aišku, privalomas kažkoks trūkumas, kuris ilgainiui atsiskleistų ir būtų panaudotas prieš ją - arba pašalinti iš kelio, arba palenkti į pagrindinės veikėjos pusę.
Kaip toji blogietė stengtųsi pakenkti Anukai - tai ir yra psichologinis žaidimas. Jis nebūtinai turi peraugti į fizinę kovą, na nebent trumpam, kai abiems pusėms ima smarkiai trūkinėti kantrybė ir šokinėti gyslos...

Taigi, tau reikėtų pagrindinę heroję NUOLAT kažkur įvelti, su kažkuo supriešinti, kad kažkas virtų bei kunkuliuotų. Tokiu atveju Didysis Tikslas gali ir neegzistuoti. Jis gali pats savaime ateiti vėliau, jei taip bus nulemta. Tokiu atveju svarbiausias kūrinio tikslas bus herojės psichologinė metamorfozė.

Pavyzdžiui, gyveno sau laisva be spiečiaus, atvyko į spiečių, pasijuto naudinga, užmynė kažkam ant krūvos nuospaudų, susikivirčijo ir vargais negalais užbaigusi visus kivirčus suprato, kad gyventi vienai visgi daug geriau, eina visi velniop.
Didžiojo Tikslo nėra, bet yra vidinės kovos. Ar jos bus įdomios - priklauso nuo to, kaip viską pateiksi, ką sugalvosi. Jei per visus 10-15 skyrių dvi moterys pešiosis plaukus dėl vieno bičo, tai įdomu greičiausiai nebus, nors iš tiesų sunku pasakyti. Priklauso nuo talento. Sebastianas greičiausiai sugebėtų ištempti visus 15 skyrių vien su tokiu siužetu ir pelnytų vien penketus, o skaitytojai mirtų iš juoko.

Vieną idėją aš tau padėjau į privačią žinutę. Teoriškai, panašių idėjų kūrinio gelbėjimui galima prigeneruoti nemažai. Gali paklausti Sebastiano ar Meškiuko - privačiai - kaip jie norėtų pataisyti tokį kūrinį. Ką jie iškrėstų su Anukos personažu? Vėliau gali jų idėjas apibendrinti ir išsirinkti iš jų, kas tau arčiau širdies. O galbūt ir taip išeis, kad beskaitant jų atsakymus sugalvosi visiškai kitą idėją.

Kas man svarbu, kaip skaitytojui - kad kūrinys kunkuliuotų visom prasmėm. Jau žinau, kas yra spiečiai, kaip vyksta juose gyvenimas ir panašiai. Tu net pati įmetei Anuką į šiokį tokį veiksmą, supažindindama ją su vilku ir vilkažmogiu, bet ar šioje vietoje vyksta kokia nors psichologinė kova? Koks nors konfliktas? Gal ir vyksta, bet jis DAR per švelnus. Pagilink konfliktą ir skaitytojai laikinai pamirš, kad tau reikia Didžiojo Tikslo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 13:48
varinike
Patarimas būtų tokį pratimuką padaryt: paimk tą tikslą gyventi tarp žmonių ir pabandyk sau pačiai sukonkretint, pasibrėždama motyvaciją, visas galimas grėsmes ( visus galimus "o jeigu?") ir būdus kaip Anuka galėtų to siekti.  Ir suvesk pagrindinę veikėją, tą tikslą "gyventi tarp žmonių", kodėl ji to  siekia ir/arba  kokios bus pasekmės to tikslo nepasiekus/pasiekus į vieną arba du sakinukus. Sako, kad kai telpi į tą vieną sakinį reiškia viskas pakankamai apgalvota :) , aš tai bandau tada keliom dienom atsitraukti perskaityti dar kartą, pataisau jei atrodo labai silpnas ir po truputį judu į priekį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 13:30
pikta kaip širšė
Gal kiek padrikos mintys, tačiau pamėginsiu išdėlioti, kas man labiausiai neduoda ramybės.

Pagrindinis tikslas. O kas yra veikėjo pagrindinis tikslas? Viskas yra labai aišku, jei galvojam apie tokį tekstą kur hobitas turi nunešti žiedą į kalną ir taip išgelbėti visą pasaulį, kur princas turi nugalėti slibiną, ar koks egzorcistas apginti žmoniją nuo demonų. Aišku. Bet galvojant apie realų gyvenimą, kiek daug žmonių turi tokį tikslą? Ar aš atsikėlus ryte ir eidama į darbą, kasdien vis tą patį, turiu kažkokį tikslą? Na... Suprantu, kad istorijos ir rašomos ne apie tuos, kurie tiesiog stumia dienas, užsiimdami kažkokiais darbeliais, kol ateina laikas miegoti, tačiau ar nėra labai daug manyti, kad kiekvienas veikėjas turi savo tikslą? Juk gyvenime taip nėra. Šio teksto rėmuose yra klajoklė moteris, kuri visą gyvenimą buvo atstumiama ir pasmerkta vienatvei ir tikrai šioje vietoje negaliu kalbėti apie kažkokį tikslą. Tačiau, netikėtai užklydusi į vieną speičių supranta, kad gyvenimas gali būti kitoks. Ar kova už gyvenimą tarp žmonių yra per mažas tikslas? Mano nuomone vienam žmogui jis pakankamas. Žinoma, iš to greičiausiai nebus superinio veiksmo, bet ar tai reiškia, kad tokia istorija neverta rašymo? Taigi sutinku su pirma Aurimaz pastaba, kad pradžioje veikėja iš tiesų to tikslo neturėjo. Suprantu, kad ir dabar tas noras būti tarp žmonių A) per menkai atskleistas arba B) nelaikomas pakankamu.

Nežinau, kodėl atrodo, kad yra per daug pašalinių personažų. Yra Anuka, sekta, Motinėlė, Gelas, Lorota. Epizodinis Danas ir vyras-vilkas. Pagal sumanymą kiekvienas jų turi savo tikslą ir savu laiku turės atlikti vieną ar kitą vaidmenį. Sutinku, kad jie tos savo paskirties neatskleidžia taip greitai, kaip galbūt norėtųsi, tačiau toks yra mano tempas. Galbūt kažkam jis atrodo per daug lėtas.

Ir pagaliau susiduriame su pačios istorijos siužetu. Niekaip negaliu suprasti, ar tai kas iki šiol parašyta atrodo taip padrikai, kad sukelia įspūdį, jog nėra jokio plano, ar vėl čia koją kiša tas per lėtas ar per menkų mastelių veiksmas.

Varinike, tavo pastabos ir siūlomi požiūrio kampai man negirdėti, todėl labai įdomūs. Mėginsiu kažkaip juos prisijaukinti ir pritaikyti.

Va su tokiomis mintimis mėginu susigyventi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 11:46
varinike
Neliūdėk, man irgi buvo labai liūdna palikę, kai pradėjau narstyt viską po kaulelį. Svarbiausia nenuleist rankų. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 11:45
varinike
Dar norėčiau pridėt prie Aurimo komentaro. 

Personažo norai ir pagrindinė problema dažniausiai skiriasi, menkučiai norai gali sudaryti scenas, jei jie kaip nors konfliktuoja su pagrindiniu tikslu arba padeda irtis personažui link jo. Tarkim prieštarauja dideliam tikslui ir personažui tenka paaukoti tai dėl didesnio tikslo.

Be to esminiam konfliktui yra būtinos kelios savybės:

Jei pagrindinis personažas pabėgs nuo to tikslo ar kas nors kūrinyje pasikeis?

Ar, jei į pagrindinio personažo vietą įstatysime, kitą jam artimą antraeilį personažą, kūrinio eiga išliks tokia pati?

Ką personažas praras jei pasitrauks nuo problemos?

Ką personažas turi paaukoti ar įveikti, kad išspręstų problemą/pasiektų tikslą?

Praradimai ir rizika turėtų būti kuo asmeniškesni, nes tada personažui bus sunkiau išsisukti neišsprendus problemos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 11:40
pikta kaip širšė
Patarimai gerai, bet kažkaip lioodna pasidarė. Einu pagalvot
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 11:10
Aurimaz
Vairininkė iš esmės teisingai viską pasakė. Tik abejoju, ar bus taip lengva pritaikyti viską praktiškai, nes šis kūrinys turi porą problemų, į kurias reiktų atsižvelgti:

1. Jis buvo pradėtas nenumačius Anukos tikslo jos kelyje, todėl visa kūrinio pradžia nėra tam optimizuota (vėlgi - Vairininkės pavyzdys, kai ji turėjo išmesti kalną teksto vardan naujos pradžios).

2. Pernelyg išplėtotas spiečių pasaulis ir pašalinių personažų gausa.
Normaliomis sąlygomis, personažų gausa nėra blogai, kai kiekvienas iš jų atlieka tam tikrą vaidmenį siekiant tikslo. Tačiau kai tikslo nėra ir jis mėginamas sukurti vėliau, iškyla labai nemaloni užduotis - kur dėti JAU sukurtus perosnažus? Kokį vaidmenį jie atliks tame kelyje? Jei šiaip maišysis po kojomis, tai iš jų nėra jokios naudos. Be to, šitokia pradžia reikštų, jog kūrinys įsibėgėja nepeprastai lėtai. Tai nėr iš principo blogai, bet leidžia suprasti, jog autorius pradžioje nelabai žinojo, ką daro.

Turint tai galvoje, tolesnė kūrinio plėtra neturint aiškios pabaigos vizijos yra šiek tiek pavojinga. Gyvinti siužetą vis įvedant naujus, įdomius personažus, neįmanoma be galo. Galų gale vis tiek iškils klausimas - čia aprašyta krūva chebros, bet... kas toliau?

Be to, jei imsi gyvinti siužetą naujais personažais, netrukus jų prisiveis tiek daug, kad skaitytojas gali pasigesti kelių iš jų, jei autorė netyčia pamirš kurį nors. Skaitytojas vis tiek mato kūrinį gerokai kitaip nei autorius. Dėmesys gali būti atkreiptas į tokias smulkmenas, apie kurias tu net nesusimąstytum. O kūrinio pabaiga reikalauja, kad visi iškelti klausimai būtų išspręsti, visi palaidi galai suraišioti, visi personažai sutikti savo likimus. Taigi, personažų kiekis turi būti apgalvotas.

Jei imtume kaip pavyzdį senuką Tolkieną, kurio pasaulyje egzistavo MILŽINIŠKAS personažų kiekis, jis nudirbo tikrai titanišką darbą aprašydamas kiekvieno iš jų likimus ir indėlį į pagrindinį kūrinio tikslą. Tas pats su Stivenu Kingu, kurio Tamsusis Bokštas netgi turi to kūrinio personažų WIKI puslapį - kad skaitytojas galėtų laikas nuo laiko prisiminti, ką "sutiko" pakeliui. Na bet tikėkimes, kad čia to neprireiks.

Galop grįžtu prie pagrindinio klausimo - o ką daryt?
Padaryti iš tiesų dar galima. Bent jau aš matau keturias išeitis iš susiklosčiusios situacijos:

1. Nutraukti kūrinį ir imtis naujo su visa naujai įgyta informacija mintyje. Niekas pernelyg nepyks - visų kelias panašus.

2. Tęsti viską kaip buvai sumaniusi iš pradžių, pasisemti rašymo patirties, komentarų ir berašant ieškoti momento, kuriuo galėtum viską užbaigti (plaukimas pasroviui, kaip dauguma pradedančiųjų daro)

3. Sugalvoti Anukai tikslą ir visą kūrinį palaipsniui pakreipti link jo, nepersistengiant su naujais personažais. Minusai - labai lėtai įsivažiuojanti pradžia, bus sudėtinga adaptuoti personažus.

4. Panaudoti lėtą pradžią kaip atspirties tašką į tikruosius Anukos nuotykius. Bet vėlgi - tam pirma reikia žinoti, ko mergina nori tame pasaulyje. Ir tas noras negali būti "noriu šilto kambarėlio, ėdalo ir kad mane nors vienas mylėtų...". Turi būti kažkas grandioziško. Kūriniai apie menkus tikslus praktiškai nerašomi, nebent mėgintum pamėgdžioti Hamletą...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 10:05
varinike
Turiu panašią problemėlę. Bandydama ją išspręsti pradėjau planuotis, galiu pasidalinti klausimynu, kurį naudoju.

Dabar apie patį tikslą (biškutis teorijos): kūrinyje būna pagrindinis tikslas ir daugiau šalutinių. 

Pagrindinis tikslas - tai centrinė ašis, konfliktas, su kuriuo susiję visi kiti kūrinio tikslai. Jei scena ar veikėjo tikslas nesiriša su centriniu konfliktu, reiškia jis nėra reikalingas (tas ryšys gali trukdyti centriniam kofliktui arba stumti jį prie atomazgos).

Klausimai, kuriuos reiktų užduoti sau tikrinant centrinį konfliktą:

Ar gali aiškiai ir konkrečiai apibrėžti savo centrinę problemą (konfliktą,  tikslą)?

Jei ne gali būti, kad reikią prie jo padirbėti ir arba gali būti,kad tavo istorija iš tiesų yra priešistorė būsimiems įvykiams( taip ir man nutiko mano ilgajame kūriny, tai teko išmesti visą ilgą pradžią ir eiti tiesiai prie pagrindinio veiksmo pradžios (išmečiau žiauriai daug)).

Ar veikėjų tikslai dirba kartu vesdami siužetą prie pagrindinės problemos sprendimo? Jei ne, kaip manai, kur paklydai?

Konfliktas gali būti vidinis ir išorinis. Vidinis stumia į priekį personažo vystymąsi, išorinis vysto siužetą.

Taip pat reiktų įvertinti personažo motyvaciją ir galimus praradimus nepasiekus tikslo.

Dabar trumpai, kas nėra tikslas:

Neapibrėžti teiginiai, kaip pvz.: rasti meilę. Tikslas turėtų būti kaip galima konkretesnis. 

Jei nori sujungt abi linijas tau reikia iškelti kažkokį bendrą tikslą arba bendrą problemą.

Tikiuosi padėjau bent truputį ir nesupainiojau visko dar labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-01 08:49
pikta kaip širšė
Jau nežinau net kiek kartų perskaičiau Aurimo komentarą... Kai skaitau viskas atrodo logiška ir teisinga, tačiau kai pradedu galvoti, kaip tai įgyvendinti praktiškai... Nežinau, trūksta man kažko matyt, nes niekaip negaliu sugalvoti, kaip tas dvi linijas sujungti ir pabėgti nuo Discovery Channel ir kaip padaryti, kad viskas neslinkų pro šalį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-31 14:40
Aurimaz
Patikslinu - savo pastaboje aš aprėpiau šią ir prieš tai buvusias porą dalių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-31 14:38
Aurimaz
Vėlgi sugrįšiu prie to, ką jau minėjau - šitas pasaulis vaizduojamas puikiai, tačiau aš vis pasigendu pagrindinio personažo TIKSLO šiame pasaulyje. Dabar kol kas atrodo, jog žiūrėtum Discovery Channel, nes visi įvykiai ir nauji personažai tiesiog slenka pro šalį.

Galima būtų sakyti, jog šis kūrinys aprėpia dvi siužeto linijas. Viena iš jų yra intriguojanti  - tai Anukos personažas, jos tikslai bei siekiai. Tų tikslų ir siekių kol kas smarkiai trūksta, tai kol kas viskas laikosi ant skaitytojų simpatijų personažui.

Antroji siužeto linija yra spiečiai ir jų kovos dėl išlikimo. Šią siužeto liniją sunku priimti asmeniškai, kol nepasirenki kažkokio vieno svarbaus personažo, kurį galėtum "sekti". Turbūt supranti, kad tas personažas - tai Anuka. Ar ji svarbi - tai jau kitas klausimas.
Dabar gaunasi taip, kad autorė vietomis taip pasineria į spiečių gyvenimą, kad Anuka pametama iš taikiklio. Kaip jau sakiau, spiečių linija yra mažiau įtraukianti ir jei atskirai gilintumeisi tik į ją, kūrinys labai greitai taptų neįdomus. Todėl reiktų į spiečių gyvenimą daugiau žiūrėti per Anukos prizmę, o pačiai Anukai - suteikti tikslą tame pasaulyje. Maži nuklydimai į platų pasaulį netrukdo, bet nereiktų padauginti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-30 21:57
varinike
Viskas labai gerai, labai įdomu, tik šiaip prie menkniekio prikibsiu. O briedė bėgo asfaltu, kad bildėjo? :) Šiaip gal kitoks tikęs būtų. Šiaip ačiū labai gerai susikaitė. Laukiam toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą