Tas vienišas žiedas
taip skverbes į šviesą,
pražydęs iš ilgesio
pavasario saulei.
O tu štai stebi
jo žavinga vienatvę.
Ir švelniai pavydi
grakštumo jo balto.
Ne. Tu neskinsi.
Tu žavėsies
jo nuometu baltu
ir džiaugsiesi jo buvimu.