Kada diena atsimuša į aštrų debesies kraštą, ji virsta vakaru.
Pamažu, labai pamažu plinta vakaras: nuo horizonto pakraščio, kur saulė, tarsi užtrauktuku užtraukia dangų virš žemės, plinta per užmigusią upės tėkmę, apvynioja savimi samanotus, jau pradėjusius snausti, akmenis, pasiekia miško properšą kur mėnulio šviesa prapjauna atsirandantį rūką... Užžėlusiu taku [to tako beveik visai nesimato, tik vienas vakaras žino jį esant], pasiekia sodybą, vienišą, lyg norinčią žengti miškan, bet nedrįstančią...
Tada, tada per kamino alkūnę įsirango vidun.
Tie, kas čia gyveno, matyt, labai skubėjo: svetainėje [ tarytum lauktų kokio svečio], stalas, šešios kėdės, krištolinė vaza, gėlės [ sudžiuvę ir veik, sudūlėję], Kampe, prie pat rytinio lango, - veidrodis. Atrodo, veidai, jame įšalę, dairosi į praviras virtuvėn duris, tarytum, lauktų ko...
Ant sienos, priešais veidrodį, vestuvinė nuotrauka, nespalvota, daryta, gal, prieš 40 metų. Savo tinklu ją storai aptraukė voras ir negali suprasti - akys: jos verkia, ar juokiasi, ar ko nors laukia. Šalia veidrodžio, ant suolo - smuikas. Rodos, jo stygose dar skamba „goodbye, my love, goodbye“
Vakaras plinta per dulkėmis nusėtą stalą, per kurčią smuiką, per vestuvinę nuotrauką...
Jau daugelį metų čia apsilanko vakaras. Radęs išdaužtą priemenės lango stiklą [tiesą pasakius, tas stiklas buvo išdužęs dar kai čia šurmuliavo didelė šeimyna: išdaužė vaikai, žaisdami "ripką"], plinta į kiemą. Kieme takeliai takažole tirštai užžėlę, o rožės, kažkada išdidžiai galvas laikę iškeltas, pavirto erškėtrožėmis. Šulinys, jau kada miręs... [ vanduo jame buvo už kūdikio ašarą skaidresnis ir šaltas, kad net per patį liepų saldumą, galėjai tik porą gurkšnių išgerti] Svirtis pakrypus, beveik suklupus prie šulinio [ gal meldžiasi] nemato jame savo veido.
Atsigręždamas į alkus langus, vakaras plinta tolyn... per dirvonuojantį lauką, per beržyną, plinta į Rytus, kur Saulė jau pjauna dangaus pakraštį, prie pat žemės.
Aušta.
... vakaras vakare vėl ateis į paliktą svetainę...