Dilgtelėjimas

Kojų pirštų galiukuose buvo galima justi švelnų dilgčiojimą. Tokį menką ir nežymų, bet labai malonų. Kiekvieną akimirką didysis pirštas šiek tiek nutirpdavo, o vėliau įsitempdavo. Po jo sekdavo visi kiti piršteliai.
Švelnus dilgčiojimas kildavo aukščiau, į blauzdą, sutraukdamas raumenis. Čia jis nesustodavo ir vis stiprėdamas kildavo dar aukščiau iki šlaunies ir virsdavo stipriu virpesiu.
Tuo pat metu menkutis dilgtelėjimas atsirasdavo rankų pirštų galiukuose ir atsargiai bėgdamas kutendavo visą plaštaką. Toliau nesustodamas perbėgdavo riešu, stryktelėdavo per rankos apačią ir sustiprėjęs užsiropšdavo ant peties.
Pilvui tekdavo sunkiausia dalis, nes jame susikaupę daugybė tokių mažučių, vietoje nenustygstančių dilgčiojimų tarsi konfeti vienas po kito sproginėdami sudarydavo nenutrūkstamą fontaną, reikalaujantį didžiulių pastangų jį suvaldyti ir neleisti išsilieti.
Nugara taip pat visuomet būdavo įtempta ir apglėbusi abiem delniais ir dvylika šonkaulių iš abiejų pusių gelbėjo pilvą nuo katastrofos.
Ir lyg visa tai pamiršę kaklas ir galva ramiai, ritmingai sukiojosi ir net nekreipė dėmesio, kad visas kūnas tuojau subyrės. Viską paslepianti milžiniška ir kerinti šypsena ir lyg žvaigždės spindinčios akys skleidė magišką ramybę.
Kelios akimirkos neapsakomo jausmo.
Kelios akimirkos, kai laikas pasaulyje sustoja ir viskas pražysta.
Visa tai patirdavau kiekvieną sykį užlipusi ant scenos šokti baleto.