Rašyk
Eilės (71927)
Fantastika (2156)
Esė (1687)
Proza (10306)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Aurimaz Aurimaz

Paliestoji, 4 skyrius

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


4. Pasitikėjimas

Dominykas nusižiovavo, vos spėdamas prisidengti burną. Vakarykštis pasisėdėjimas radijo stotyje išsunkė visas jėgas. Savo darbą jis atliko, tačiau beveik neprisiminė smulkmenų – visą vakarą rankos dirbo automatiškai, jis kalbėjo į mikrofoną kažkokius žodžius, leido muziką bei reklamas. It koks robotas, nes mintys klaidžiojo pernelyg toli – ten, kur gyveno viena raguota raudonplaukė, besibaidanti savo šešėlio.
Keista, jog viršininkas nepastebėjo tokio išsiblaškymo.

Bevaikydamas miegus Domas net neišgirdo nuostabos šūksnio sau iš dešinės. Tik kai kaulėti pirštai nutvėrė už kuprinės ir iš visų jėgų trūktelėjo atgal, jis plačiai atmerkė akis ir išleido nevalingą aiktelėjimą.
- Žiūrėk, ką nutvėriau! - demonstravo skylę tarp dantų Oskaras, spigindamas akimis į sutrikusį Domą. - O jau maniau, kad tu čia nesimokai, blet!
- Domino, tave mokino, kad rytais reikia sveikintis? - suposi ant kulnų Povilas, spausdamas tarp pirštų cigaretę. - Einam truputį į šalį, parodysim, kaip reikia.
- Sakei, greit bėgioji, a ne? - Oskaras tvirtai laikė už kuprinės, neleisdamas nė pakrutėti. - Kai tavo draugelis man įpiso ten stoty, taip ir nepatikrinom. Galim pažiūrėt, ar toli nubėgsi dabar.
Ir nedelsdamas smogė vaikinui tiesiai į saulės rezginį, parklupdydamas ant kelių. Domas pajuto iš plaučių išeinantį visą orą. Įkvėpti iš naujo, deja, pasirodė pernelyg skausminga. Kaip ir kalbėti. Tepajėgė iš visų jėgų trūktelėti bei išplėšti kuprinę iš skustagalvio gniaužtų.
- Oho, dar šokinėt mėgina! - nusijuokė Oskaras.
- Vesk jį čia, toliau nuo tako, - pasakė Povilas.   - Ir Nojų pakviesk. Matau, ateina.
- Nojka! - mostelėjo dešine skustagalvis, kaire sugniauždamas Domo petį. - Eini čia!

Toliau nuo tako? Dominykas skubiai apsidairė. Ne ne, tai jau visai blogai. Vienas prieš du nepakovos, ypač kai taip oro trūksta. Povilas, žinoma, rankų neteps, nors kas žino...

Pajutęs spurdėjimą, Oskaras trumpam atplėšė žvilgsnį nuo Nojaus ir alkūne žiebė vaikinui į kaktą. Domas trumpai riktelėjo, akyse aštriai sužaibavus. Spalvos tarsi apsivertė aukštyn kojom – visa aplinka iš žalios tapo rudeniškai rusva, beveik raudona.
Jis netgi tarėsi įžvelgęs raudonas garbanas, vilnijančias tarp medžių ir netrukus pradingstančias iš vaizdo. Domas papurtė galvą.

- Ką čia turit? - ramiai paklausė prisiartinęs Nojus, tiesdamas Oskarui ranką.
- Nepažįsti?
- Hmm? - lėtai numykė ilgšis. - Kažkur gal ir matytas.
- Čia tas pyderas, kur stoty iš manęs juokėsi, - šypsojosi Oskaras. - Nori jam įpist snukin?
- Mm... Palauk...
Nojus lėtai nutraukė nuo peties krepšį, apsidairęs surado vietą prie krūmo ir atsargiai  pastatė jį ant žemės.
- Duosi užrūkyt? - pastebėjo Povilo dantyse pusę cigaretės.
Šis trūktelėjo pečiais, dviem pirštais išgriebė ir ištiesė ilgšiui. Nojus nedelsdamas giliai patraukė, užvertęs galvą žvilgtelėjo į giedrą ryto dangų ir lėtai išpūtė per nosį, nutaisydamas palaimingą veidą.
- Mhm... jau geriau.

Ne, Povilas prie jo tikrai nesilies, nutarė Domas. Tik žiūrės ir svaidysis žodžiais – toks jo darbas. O va šitie du – kita kalba. Oskaras mėgsta veikti nedvejodamas, tuo tarpu Nojaus veiksmus apskritai sunku prognozuoti. Ir jo akys pastiklėjusios - net neaišku, ar pats žino, ką daro ir kodėl.
Nepakeldamas galvos jis apsidairė po nelygų tako paviršių, ieškodamas bet kokio kietesnio daikto.

- Dabar jau galima ir į snukį, - atsiduso Nojus, sprigtu nusviesdamas nuorūką į krūmus. Suklupęs ant vieno kelio, kaire ranka sugriebė Dominykui už smakro, kad kilstelėtų jo galvą ir geriau prisitaikytų.
- Ei, atsargiai!
Dominykas mintyse susikeikė – nesitikėjo, jog užnugaryje ant kulnų tebesisupantis  Povilas taip įdėmiai stebės jį. Sugriebęs nusižiūrėtą ištrupėjusios plytelės kampą, jis kirto juo Nojui į ranką ir beveik nesidairydamas antru smūgiu pasiekė Oskaro kelį. Jei pirmasis tik bukai kriuktelėjo susiraukdamas iš skausmo, tai skustagalvis kompensavo už abu – jo keiksmai nuskardėjo per visą parko teritoriją.

Dominykas tvirčiau sugriebė kuprinės diržą ir šastelėjo į priekį, petimi nustumdamas ilgšį į šalį. Atgavęs sugebėjimą kvėpuoti, pasipustė padus link universiteto. Atsisuko tik akimirkai – kad įsitikintų, jog nė vienas iš jų nemėgina vytis.
- Domino, tau ką, ne visi namie? - išgirdo pašaipų Povilo balsą. - Mes gi tik pasikalbėti su tavim norėjom! Žiūrėk, ką padarei!
- Aš jį blet nudėsiu! - riaumojo Oskaras, šlubuodamas link pagrindinio tako. Pasiekęs stabtelėjo, sušnypštė pro sukąstus dantis ir išliejo tuziną naujų keiksmažodžių.

- Skauda tipo... - murmėjo Nojus, apžiūrinėdamas savo ranką. Tada sužiuro į besivaipantį Povilą. Ilgai spoksojo nemirksėdamas, kol galop sugalvojo:
- Dar turi užrūkyt?

* * *

Delne vėl suskambus telefonui, Luka lūpomis sudėliojo keiksmažodį ir kilstelėjo prietaisą prie ausies:
- Būsiu už penkių minučių!
- Tą patį sakei prieš penkiolika, - atsikirto Julija. - Ir dar prieš keturiasdešimt penkias minutes, kai turėjai būti kitoje paskaitoje. Ir dar prieš dešimt PRIEŠ tai. Tau tokie skaičiai nieko nesako?
- Kad... skambini man ketvirtą kartą dėl to paties?
- Nejuokinga. Mes rytoj turėsime koliokviumą iš statistikos. Nežinau, ką ten darai, bet pamėgink bent jau suspėti atsišviesti mano užrašus!
- Aha... - mergina persisvėrė per atriumo balkono turėklus ir tarp apačioje kirbančių žmonių pamėgino išskirti reikiamą siluetą. - Ačiū, Juli.
- Penkios minutės!..
Luka išjungė telefoną ir trūktelėjo nosimi orą. Jos ieškomas kvapas vis silpnėjo, tuo pačiu dulkių kiekis ore gerokai išaugo – laukujės durys buvo varstomos gerokai dažniau. Tai reiškė, jog kelioms grupėms baigėsi šios dienos paskaitos.
Mergina nuskubėjo prie laiptų, pamiršusi visus pažadus savo geriausiai draugei.

Kažkas laiptinėje buvo palikęs pravirą langą ir Luka stabtelėjo prie jo, giliai įkvėpdama. Nusičiaudėjo neišlaikiusi – anapus lango, ant smaluoto stogelio teberūko  numesta nuorūka, užgožianti visus likusius kvapus.
Dominyko juodą ševeliūra įžiūrėjo prie automobilių stovėjimo aikštelės - vaikinas  kalbėjosi su blondinu, šalia kurio sukiojosi gerokai žemesnio ūgio rudaplaukė. Luka smarkiai vylėsi, jog kalbama buvo ne apie ją. Motinos bei tėvo sukurtas amuletas savyje teturėjo vieną „užtaisą“ ir jį reikėjo priglausti taikiniui prie kaktos, kad suveiktų. O ką daryti, jei taikinių staiga paliks trys?
Mergina net nebuvo tikra, ar norėtų tai išbandyti bent vieną kartą. Kad ir kaip bežiūrėtum, atrodė pernelyg panašu į žmogžudystę.
„Bet aš nesu žmogus, “ - svarstė ji, leisdamasi laiptais iš karto per dvi – tris pakopas.   - „Ar man turėtų būti taikomos tos pačios moralinės normos?.. “

* * *

Pasiekęs tako išsišakojimą, Dominykas pasirinko atšaką, kuria paprastai nevaikščiodavo ir kuri vedė gerokai į šalį nuo stotelės. Nežinojo, kada Povilui ir jo sėbrams baigiasi paskaitos, tačiau neketino rizikuoti. Tai nebuvo ta kompanija, su kuria galėjai susitarti gražiuoju, o velti į savo reikalus policijos ar mėginti išsiaiškinti kumščiais Dominykas visai netroško. Daug paprasčiau atrodė išlaukti nuošalyje, kol trijulė ramiai iškris iš studijų ir pradings visam laikui.
Dominykas nuoširdžiai vylėsi, kad jie tikrai iškris. Nuolat saugoti savo užnugarį nebuvo pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje. Velti į tokius reikalus kitų savo draugų nesinorėjo, nors Dominykas nujautė - Edgaras greičiausiai neatsisakytų. Blondinas savo sąskaitoje jau turėjo porą snukiamušio vakarų, po kurių grįžo nubrozdintais krumpliais, su iškovotomis abejotinomis pergalėmis ir viena įskaita artimiausioje policijos nuovadoje, dėl kurios nėmaž nesijaudino.
- Tame užkampyje, iš kurio atvykau, visi su įskaitomis. Čia maždaug lyg medalį nusipelnyti, - aiškino paklaustas. - Be to, šiais laikais vis mažiau bachūrų apskritai išdrįsta į snukį kam nors duoti. Rimtai! Įsivaizduoji, kaip siaubingai nutolome nuo savo protėvių, kurie kadaise iki Juodosios jūros valdė? Kiek snukių reikėjo išmalti, kol ją apskritai pasiekė...

Už nugaros trakštelėjus sausai šakelei, Dominykas krūptelėjo ir grįžtelėjo atgal. Takas atrodė tuščias, tik tolumoje pastebėjo kelis siluetus, šmėžuojančiu tarp medžių. Anie buvo gerokai per toli.
Vienos pušies ant žemės metamas šešėlis atrodė pernelyg platus jos siauram kamienui. Tai negalėjo būti nei Oskaras, nei Nojus – šiems dviems nebuvo jokio reikalo slapstytis. Norėtų užpulti – taip ir padarytų, kam dar tie žaidimai?..

Miško tyloje suskambus žaismingai telefono melodijai, Dominykas  kelissyk mirktelėjo nustebęs. Dienos bėgyje girdėjo tą melodiją kelis kartus. Ji vis suskambėdavo kur nors netoliese, o su ja porą kartų pavyko pastebėti raudonas garbanas, skubiai pranykstančias už artimiausio kampo. Jei ne kitos problemos, greičiausiai būtų rimtai susidomėjęs tokiu pasikartojančiu reiškiniu.
Dabar gi reiškinys pasikartojo vidury miško ir Dominykas buvo tikras, jog tai ta pati melodija.

Skambutis nutrūko net neįsibėgėjęs.
- Kodėl tu mane sekioji? - paklausė jis, stebėdamas šešėlį ant žemės.
Kelias sekundes buvo tylu. Tada šešėlis nedrąsiai krustelėjo, iš už medžio išlindo uodega ir susiraitė į S raidę. Kitapus medžio pasirodė pusė Lukos veido.
Mergina atrodė smarkiai išraudusi ir susigėdusi. Kelissyk abejodama dėbtelėjo į rankoje gniaužiamą telefoną, tada vėl į Dominyką. Šis pakreipė galvą į šoną, kad geriau matytų.
- Jau gali išlįsti, vis tiek išsidavei.
Luka dirstelėjo į miško gilumą, lyg nusprendusi dar kartą pasiraityti kulnis.
- Ką, rimtai? - burbtelėjo Domas, atpažinęs dvejonę merginos povyzoje. - Vėl lėksi kaip be galvos. Ar visi velniai tokie baikštūs, ar čia tik tu tokia?
- Aš joks velnias! - atsklido piktokas atsakymas.
- Aha... - linktelėjo Dominykas. - Atleisk tada. Velniukė?..
- Nė iš tolo!
- Hmm... - jis pataisė kuprinės diržą ant peties. - Bet sekioji iš paskos, lyg mėgintum sielą nusipirkti. Gal išlįsi iš ten pagaliau?

Išgirdo tik neaiškų murmėjimą. Uodega lėtai nusileido ir pasislėpė už medžio.
- Tu manęs nebijai? - paklausė Luka tylesniu balsu.
- Dar nežinau, - trūktelėjo pečiais Domas. - O tu ruošiesi mane tempti pragaran?
- Ką?.. Ne! Sakiau gi, kad nesu joks velnias! Aš pusiau demonė, aišku? Žydiška mitologija, ne krikščioniška!
Dominykas dirstelėjo į pušies viršūnę.
- Pusiau demonė ir dar žydė? - pamėgino sudėlioti faktus.
Iš už medžio pasigirdo atodūsis.
- Ne, aš... aš apskritai tau neturėčiau sakyti tokių dalykų, gerai?
- Jau pasakei. Tai išlįsi iš ten, ar taip ir kalbėsimės aplink pušį?

Luka vėl iškišo galvą, prikandusi lūpą. Jau ketino išlįsti, kai telefonas ėmė groti iš naujo. Tyliai susikeikusi užsiglaudė už kamieno ir pakėlė prietaisą prie ausies.
- Alio...
- Klausyk, jei neketini rodytis paskaitose, tai taip ir sakyk! - išrėžė Julija. - Aš bent jau užsiimčiau savo reikalais ir nesukčiau dėl tavęs galvos.
- Atleisk, Juli, visai pamiršau! Aš... nelabai galiu dabar kalbėtis, gerai?
- Tai bent jau aiškiai pasakyk, ar būsi paskutinėje paskaitoje, ar ne?
- Mm... - Luka dirstelėjo iš už medžio į Dominyką, kuris lyg ir stovėjo pora žingsnių arčiau nei prieš tai. - Nežinau... Nemanau. Klausyk, susitikime po paskaitų prie... prie kopijavimo aparato, gerai?
Telefone sunkiai atsiduso.
- Gerai. Bet jei nerasiu tavęs ir ten, važiuosiu namo viena, - pareiškė Julija ir nutraukė ryšį.

- Taigi? - paklausė Dominykas, mandagiai išlaukęs iki pokalbio pabaigos.
- Kas?.. Ko tu iš manęs nori?
- Kad išlįstum iš už medžio. Pradžiai. Ir kiek pamenu, čia tu mane visą dieną sekioji, kažko norėdama.
Luka pagaliau išdrįso pasirodyti, droviai dangstydama uodegą rankomis.
- Tą jau mačiau, - šyptelėjo vaikinas, - rimtai. Gali neslėpti. Tu Luka, tiesa?
Mergina linktelėjo.
- Dominykas, - ištiesė jai ranką Dominykas. - Bet įtariu, kad tu mano vardą ir taip žinai, jei jau šniukštinėji.
- Ne, - pažvelgė į atkištą delną Luka. - Nežinojau.
- Ak, tikrai, - jis nuleido ranką. - Pamiršau, kad tu nemėgsti, kai tave liečia.
- Tik galvą ir uodegą, - skubiai pasakė mergina. - Nes... nes tada mano ragai... jie pasimato ir...
- Įsivaizduoju, - linktelėjo Domas. - Ne kasdien tokius pamatysi.
Mergina linktelėjo, nebežinodama, ką dar pasakyti. Uodega nervingai vizgėjo į šalis. Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip paprastai kalbėjosi su kažkuo svetimu, kuris nesibaidė jos tikrosios išvaizdos.
- Bet kadangi aš ir taip viską matau, - vėl ištiesė ranką Dominykas, - gal didesnės žalos jau nepadarysime?
Luka nedrąsiai ištiesė saviškę ir suėmė kur kas stambesnius vaikino pirštus. Vos vos spustelėjo. Uodega trumpam sušvytavo gerokai energingiau, it trinktelėta srovės.
- Tai, grįžtant prie temos, - krenkštelėjo Domas, maskuodamas juoką. - Kaip čia yra, kad tu seki mane miškais, užuot sėdėjusi paskaitose?
- Galiu ir aš to paties paklausti, - atsikirto Luka, išrausdama iki ausų galiukų, - kodėl  pats vakar universitete sekiojai man iš paskos? Ir kai susidūrėme prie išėjimo – ar iš tiesų viskas įvyko taip jau netyčia? Ko tu iš manęs tada norėjai?
- Velnias, net nemaniau, kad pastebėsi... - suniurnėjo vaikinas, mėgindamas skubiai sugalvoti protingai skambantį pasiteisinimą. Tą akimirką jo vaizduotėje protingiausiai skambėjo tik vienas variantas – tiesa. Jis pamėgino prisiminti, kaip viskas iš tiesų prasidėjo.

Luka įdėmiai sekė Dominyko judesius, jausdama nežymų svorį ant uodegos galo. Vakar sugaišo beveik valandą, kol pritvirtino motinos sukurtą amuletą taip, kad šis nenukristų pačią svarbiausią akimirką. Nors ir turėjo vikrias rankas, mergina labiau pasitikėjo uodegos vikrumu. Be to, ši galėjo pasiekti kur kas toliau nei ištiesta ranka, o priliesti amuletą Dominykui prie kaktos būtų pakakę vos mirksnio.
Žinoma, jei tik to prisireiks.
Laukdama atsakymo, Luka buvo pasiruošusi reaguoti. Net pati to nenujausdama,   beveik sustabdė savo uodegos judesius ir žinoma, Dominykas tai pastebėjo. Net ir nesuteikdamas tam didelės reikšmės, jis nejučia pasistengė parinkti atsargesnius žodžius.
- Gal ir keistai nuskambės, bet vakar nuo pat ryto nujaučiau, jog su tavo išvaizda kažkas ne taip, kaip turėtų būti, - prisipažino jis. - Ypač kai pastebėjau tavo atspindį veidrodyje. Atrodė, jog turėčiau matyti gerokai daugiau, ko atspindyje nebuvo – todėl ir mėginau tave stebėti pertraukų metu, kol suprasiu ką nors. Turint galvoje, kad tu iš tiesų slėpei akių spalvą ir tuos ragus, tai turbūt nieko keisto...
- Tu nujautei? - prisimerkė Luka. - Mano tikrąją išvaizdą?
Dominykas trūktelėjo pečiais.
- Kažkas panašaus. Tik nežinojau, ar turėčiau ta nuojauta pasitikėti. Kas, jei man šizofrenija prasidėjo? Ar gal tas motociklo vairuotojas man per smarkiai į kaktą trinktelėjo? Maždaug tokios mintys.
- Aaa... dėl Tomo... Aš atsiprašau, gerai? - prikando lūpą mergina. - Pasikviečiau jį į pagalbą, bet nemaniau, kad jis visus iš eilės šitaip... Turbūt buvo supykęs, kad vidury pasimatymo sutrukdžiau.
- Rimtai? Tada aš jį beveik suprantu, - sumurmėjo Dominykas.

Abu kelias sekundes matavo viens kitą žvilgsniais.
- Taigi, tu norėjai paliesti mane ir išsiaiškinti, kas mano išvaizdoje ne taip? - galop paklausė Luka.
Dominykas lėtai papurtė galvą:
- Ne. Tas susidūrimas... Aš jo visai neplanavau. Tuo metu jau buvau išmetęs visas tavo keistenybes iš galvos, skubėjau į darbą ir tu pati atbula užropojai ant manęs iš niekur. O tada prasidėjo mano mini kelionė į triušio urvą...
- Kur?
- Alisa stebuklų šalyje, - skėstelėjo rankomis Dominykas. - Negi niekada neskaitei?
- Aa, - susiprato Luka. - Tai aš tavęs... tada neišgąsdinau?
- Net nežinau, - jis trūktelėjo pečiais. - Man atrodė, tu akivaizdžiai už mus abu persigandai.
- Nes panašūs susidūrimai man niekada nesibaigdavo geruoju, - tyliai sumurmėjo Luka, jausdama kaistančias ausis. - Tai ką dabar darysi, kai... kai jau žinai?
- Man kažką reiktų daryti? - susirūpino Dominykas. - Ar yra kokie nors ritualai tuo klausimu?
- Ką? - nesuprato ji.
- Na, aš tave pamačiau tokią, kokia esi. Tikiuosi, dabar man nereikės aukoti savo kraujo, ar kūno dalių, kad tik tavo giminaičiai paliktų mane gyvą?
- Kąąą? - žioptelėjo Luka. - Tu kuo mane laikai?!
- Nežinau. Pusiau demone ir dar žyde? Pati pasakyk, man čia pirmas toks kartas!
- Pa... palauk, - sumojavo ji. - Visų pirma, aš TIK pusiau demonė, aišku? Ne žydė. Antra – mes žmonių nevalgom, fui!
- Ačiū dievui, - sumurmėjo Dominykas.
- Ir trečia, - ūmai sugalvojo Luka, tik dabar susivokusi, ką vaikinas turėjo galvoje, - mes iš tiesų turime vieną... ritualą, kai kas nors mus pastebi!
- Prasideda...
- Yra užkeikimas, kuris sudegins tavo atmintį, - pratarė raudonplaukė žemesniu balsu, lėtai vingiuodama uodegą į šalis, lyg mėgindama užhipnotizuoti. - Jei prasitarsi apie mane kitiems žmonėms, užkeikimas ištrins iš tavo galvos viską, iki pat tos akimirkos, kai išlindai iš motinos gimdos!

Dominykas įdėmiai stebėjo Luką, lyg stengdamasis aptikti, kiek tuose žodžiuose būta tiesos.
- O ar ne per daug to trynimo? - suabejojo. - Kodėl negalėtų tik poros dienų ištrinti?
- Ne aš sugalvojau, - trūktelėjo pečiais mergina. - Mano motina užkeikė, ji pati tikriausia ragana. Aš dar per jauna kerėti, todėl naudoju tai, ką man duoda.
- Tai aš negaliu niekam sakyti, - susimąstė Dominykas. - Net ir tavo draugei, su kuria tu paskaitose sėdi?
- Julijai irgi negalima! - vos nepašoko į orą Luka. - Jokiais būdais! Jei bent puse žodžio užsiminsi, aš... aš sudeginsiu tavo atmintį iki to laiko, kai dar buvai spermatozoidas!
- Betgi ji tavo draugė... - nusistebėjo Dominykas, patyliukais svarstydamas, ar spermatozoidai apskritai gali turėti kokius nors prisiminimus. - Argi savo draugams neturėtum pasisakyti pirmiausiai?
- Tai ne taip paprasta, - vyniojo uodegą aplink ranką Luka. - Kada nors galbūt ir parodysiu jai, bet ne dabar!
- Ji man nepasirodė iš tų, kurios pasibaidytų nuo tavo ragų ar uodegos... - susimąstė vaikinas. - Aišku, tavo pačios reikalas. Tai, grįžtant prie to užkeikimo. Man tiesiog laikyti liežuvį už dantų ir tu manęs nepaversi į spermatozoidą?
- Taip, - linktelėjo mergina. - Būtent.
- Aišku, - jis truputį patylėjo, kąžką galvodamas. - Bet... aš galiu su tavimi apie tai kalbėtis, ar ne? Tai nebus laikoma pažeidimu?
- N... ne, - sekundę pagalvojusi, Luka papurtė galvą. - Turbūt ne.
- Aha. Tai gal turėčiau žinoti dar kokias nors taisykles? Na žinai – dėl viso pikto?

Luka ūmai nutilo, tik dabar susivokusi, ko jos buvo klausiama. Jis norėjo su ja pasikalbėti? Apie ją pačią? Net ir žinodamas, kaip ji iš tiesų atrodo?
Tai buvo kažkas naujo, mergina netgi nežinojo, kaip turėtų reaguoti. Antra vertus, pati idėja atrodė viliojanti. Jos gyvenime buvo labai mažai žmonių, prieš kuriuos ji neturėjo slapstytis ir visi jie buvo susiję kraujo ryšiais. Šeima, pusbroliai ir pusseserės. Tetos bei dėdės.
Motina buvo artimiausias pašnekovas, antroji po brolio, su kuriuo ji neturėjo daug bendros kalbos. Pokalbiai su tėvu baigdavosi žodžių kautynėmis, o visus kitus giminaičius ji regėdavo gal kokį pustuzinį kartų per metus.
Julija irgi buvo artima, tačiau tarp judviejų buvo įvarytas paslapties pleištas, kuris Luką kartu gąsdino bei siutino. Retsykiais tiesiog norėjosi pamiršti visus apribojimus ir pasikalbėti su Julija, kaip visos normalios draugės kalbsi.

O dabar prieš ją štai stovėjo Dominykas, netyčia pakliuvęs į jos barikadų pusę...

- Ei, - pamojavo vaikinas, taip ir nesulaukęs atsakymo.
- Ką? - atsitokėjo Luka. - Aš... aš nieko prieš.
- Klausiau, ar turėčiau žinoti DAR kokias nors taisykles, - susijuokė Dominykas. - Kad neužsidirbčiau tavojo prakeikimo iš nežinojimo. Na žinai – jei netyčia vėl paliesčiau. Ar nebus taip, kad ir kiti tave pamatys tokią?
- A... ne, - papurtė galvą Luka, raudonuodama taip stipriai, kad net prakaitas išpylė. - Kiti nepamatys, nebent patys palies arba... arba sukelsi dėl mano išvaizdos didelį triukšmą... Bet jei imsi tokį kelti, tai pats žinai, kas bus!
- Taip taip. Spermatozoido lygio intelektas visam gyvenimui, supratau.

Luka linktelėjo, keiksnodama save už tai, jog negali pasirinkti veido spalvos. Dominykas ištraukė iš kišenės telefoną, žvilgtelėjo į laiką ir pasitaisė kuprinės diržą ant peties.
- Man tuoj bus laikas į darbą. Tikiuosi, tau jau nebereikia sėlinti man iš paskos?
Mergina tyliai papurtė galvą, nervingai šmaukštelėdama uodega orą.
- Tai iki kito tada, - jis vėl ištiesė jai ranką.
Šį kartą Luka sureagavo kur kas greičiau, suspausdama Dominyko pirštus savaisiais.
Tikrai keista diena, pagalvojo ji. Antrą kartą liečia svetimą žmogų ir nesikrausto dėl to iš proto. Niekas nesistengia  išvadinti jos pabaisa, kaip nutiko prieš septynerius metus.   Netgi neprireikė jokių pavojingų burtų naudoti. Ir dangus tebesilaiko savo vietoje...
- Jau gali paleisti, - išgirdo Dominyko balsą.

* * *

Laukdama savo eilės, Luka nemirksėdama stebėjo kopijavimo aparato spjaudomus popieriaus lapus, mintimis nutolusi toliau horizonto. Julija vis nužvelgdavo raudonplaukę, patyliukais svarstydama, kur ši buvo dingusi ilgiau nei dvi paskaitas. Kad ir kaip stengėsi sužinoti, mergina arba neatsakydavo, arba tvirtindavo, jog tai nieko rimto ir ji neturėtų dėl to jaudintis. Tačiau bent jau pasirodė prie kopijavimo aparato, kaip ir buvo žadėjusi.

- Juli, tu norėtum šįvakar kartu su manim ruoštis koliui? - ūmai paklausė Luka.
Juodaplaukė dirstelėjo į draugę, lyg nepatikėjusi tuo, ką išgirdo.
- Ta prasme... tavo namuose?
- Aha.
- Rimtai? Oho... vau...
- Kas? - pakreipė galvą Luka, stebėdama draugės sutrikusią veido išraišką.
- Ne, nieko, - Julija skubiai papurtė galvą prisiminusi, kad dar visai neseniai mergina bijojo net parodyti, kur gyvenanti. Tačiau priminti šio fakto ji neketino.   - Tu nori... važiuoti jau dabar?
- Jei tu važiuosi su manim, tai mes galime ir nekopijuoti tavo užrašų, - linktelėjo Luka. - Nusirašysiu pati.
- Aišku, - pritarė Julija. - Visada gali ir nusirašyti... Ta prasme – taip, galime eiti į stotelę tuojau pat!
Luka dėbtelėjo, truputį nustebinta draugės entuziazmo.

* * *

Ji buvo įsitikinusi, kad jos kambarys nėra kažkuo ypatingas. Net ir būdama pusiau demonė bei turėdama raganos genų, ant lentynų nelaikė nei stiklainių su neaiškiu turiniu, nei gyvūnų kaukolių ar dar kokių nors filmuose regėtų keistenybių.
Nepaisant to, Julija dairėsi po Lukos asmeninę erdvę lyg pakliuvusi į stebuklų šalį. Nepraleido progos iš arti apžiūrėti knygų lentyną bei apčiupinėti kas antrą knygą. Pasiėmusi pasiūlytą stiklinę sulčių išmėgino supamąjį krėslą, kuriuo Luka naudodavosi, kai mąstydavo apie savo rašomas istorijas. Beveik dešimt minučių mėgino draugės kantrybę, žiūrėdama šiai per petį į kompiuterio ekraną, lyg stengdamasi įsiminti kiekvienos piktogramos vietą darbastalyje.
- Ką tu skaitai?
- Komentarus... - nesismulkino Luka, pasinėrusi į savo kūrybos įvertinimus. Vakar naktį neturėjo progos parašyti naujo darbo, pernelyg susirūpinusi Dominyko problema. Dabar ketino truputį atsigriebti ir nusiraminti prieš imdamasi sekančio žingsnio.
- Angliškai? - nenustygo Julija.
- Mhm. Juli... ar aš tau sakiau, kad rašau prozą?
- Ne. O tu rašai?
- Taip. Anglų kalba.
Julija palinko arčiau net nepastebėdama, jog šį kartą Luka nesistengia jos išvengti ar atsitraukti.
- Rimtai? Čia tavo?
- Aha.
- Juk tai geri atsiliepimai, jei aš vis dar teisingai suprantu angliškai? - neatitraukė akių nuo ekrano juodaplaukė.
- Neblogi, - linktelėjo Luka.

Ji stengėsi skaityti, tačiau ramybės neduodantys klausimai vis vertė dirsčioti į draugę, kol galop Luka neišlaikė:
- Juli, kodėl tu su manim iš viso draugauji?
Juodaplaukė ūmai pajuto prisiartinusi kur kas arčiau nei derėtų ir skubiai atšlijo atgal, pasiruošusi atsiprašyti, tačiau Luka neparodė jokios grimasos ar ženklo, kad būtų dėl to susinepatoginusi.
- Tu ką, rimtai šito klausi?
- Aha. Pati pagalvok – aš juk problematiška draugė, ar ne? Saugausi, kad žmonės manęs nepaliestų, ir net tau neleidžiu to daryti – vis primenu ir pykstu, kai tu užsimiršti. Juk taip? Kartais aš labai daug pykstu...
- Palauk, - trumpam užsimerkė Julija, papurtydama galvą, - tu RIMTAI klausi tokių dalykų?
- O kas blogai?
- Tu bent supranti, kad tokie klausimai beveik niekada neturi normalaus atsakymo? Kodėl aš su tavim draugauju? Nes tu esi būtent tokia, kokia esi! Na gerai, tu kartais parodai savo keistus kaprizus – pasakyk man, kas jų iš viso neturi?
- Tu mane beveik visda saugai...
- Nes tau to reikia! - atšovė Julija.
- Tikrai?
- Na gerai, galbūt man to reikia – kažką saugoti. Man tai patinka!
- Nori pasakyti, - kramtė idėją Luka, - kad man tavęs reikia, nes noriu būti saugoma, o tau manęs - nes tu pati nori kažką saugoti?
- Būk gera, nelįsk į šitą psichologinį šūdą, - sumurmėjo Julija. - Man nuo jo galvą skauda. Aš paviršutiniška asmenybė, mėgstanti vaidinti mamytę savo keturiems broliams ir retsykiais svajojanti, kad motina galėjo labiau pasistengti ir suorganizuoti man bent vieną seserį!

Luka šyptelėjo puse lūpų.
- Juli... - akies krašteliu dirstelėjo į draugę, - aš norėjau ne tik dėl būsimo kolio tave čia pasikviesti. Norėjau su tavim pasikalbėti dėl kelių... emm... svarbių dalykų.
Tu pameni tą... vaikiną, nuo kurio vakar pabėgau? - tyliai paklausė Luka, atsargiai rinkdamasi žodžius.
Julija lėtai linktelėjo, kol kas nesuvokdama, kurlink krypsta pokalbis.
- Vakar jis netyčia mane palietė. Aš pati kalta buvau, nežiūrėjau, kur traukiuosi. Jis tikriausiai irgi buvo truputį užsisvajojęs ir mudu nepastebėjome vienas kito. Aš atsitrenkiau į jį, o jis palietė mano galvą. Štai čia, - ji kilstelėjo ranką prie pakaušio.
- Kodėl tu man tai pasakoji? - nesuprato Julija. - Dėl to, kad reagavau per stipriai?
- Ne. Matai, šiandien, kai praleidinėjau paskaitas, aš sekiau tą vaikiną beveik po visą universitetą... Stengiausi rasti progą pasikalbėti su juo. Tiesą sakant, aš su juo kalbėjausi, kai skambinai man paskutinį kartą.

Ji vėl dirstelėjo į juodaplaukę, kuri sėdėjo nejudėdama, ką tik prarijusi neištartą klausimą.
Julija buvo pernelyg nustebusi, kad galėtų skubiai išmąstyti ką nors aiškaus. Be to, ji nelauktai pasijuto... išduota? Sunku buvo nusakyti nemalonų jausmą, vėsinantį krūtinę ir smilkinius neįtikėtinais tempais. Ji stengiasi apsaugoti Luką nuo potencialaus pavojaus, o ši pati jo ieškosi, viską nutylėdama ir liepdama nesijaudinti.
Pajutusi užplūstančią pykčio bangą, Julija stipriau sukando dantis.

- Juli, - stebėjo draugės reakcijas Luka, - pameni, sakei, jog aš pilna keistenybių? Aš galiu užuosti it šuo ir negaliu pakęsti, kai mane liečia. Tas vaikinas mane palietė, Juli. Visai netyčia jis sužinojo vieną mano paslaptį, kurios tu nežinai. Todėl dabar aš noriu, kad tu mane paliestum, - Luka palietė pirštais į savo galvą, kur motinos kerai buvo patys pažeidžiamiausi, - štai čia. Noriu, kad ir tu sužinotum tai, ką jis sužinojo. Tada suprasi, kodėl viskas įvyko būtent taip ir iš kur kyla visos mano keistenybės.
- Tu ką, rimtai? - dusliu balsu pralemeno Julija. - Paliesti tavo galvą?
- Aha.
- Bet tu... - juodaplaukė truputį atsitraukė abejodama, - aš matau, kad tu pati to bijai, Luka.
- Šiek tiek, - linktelėjo mergina. - Nes... aš nežinau, ką tu darysi po to, kai suprasi.
- Lyg sumautame pasakų pasaulyje... - sumurmėjo Julija, nežinodama, ar tebeturėtų pavydėti bei pykti.

Atsargiai ištiesė ranką į nuolankiai nulenktą draugės galvą. Atrodė, jog tuoj padarys kažką nedovanotino.
- Tu tikra? - suabejojo.
- Taip...
- O gal užtektų paliesti... na nežinau... petį?
- Tada paprasčiausiai nesuveiks. Juk pati žinai, kad aš labiausiai galvą saugodavau.
- Tikrai... - Julija vėl ištiesė ranką. - Po viso to laiko, kai pykai ant manęs už panašius bandymus, dabar net nejauku kažkaip.
- Turiu tam rimtų priežasčių, - sušnabždėjo mergina, laukdama neišvengiamo. - Aš ne tokia kaip tu.
- Tada gal man nederėtų...
- Dėl dievo meilės! - Luka čiupo draugę už rankos. - Aš čia mirštu iš baimės, o tu mane dar kankini! Štai!
2015-03-29 00:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-04-07 13:14
la tentic
Dominykas nusižiovavo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-31 22:34
Žvėrius
Pabaigoje gera intriga - labai tikiuosi, kad tęsinio nereikės baisiai ilgai laukt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-30 17:20
Sportbatis
Viskas čia gerai. Aišku, paaugliška, nepaisant univero/darbo, bet tai suprantama. Išpildymas geresnis negu kai kurių bestselerių, ir idėja daug idomesnė. Bent jau kol kas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-30 09:03
pikta kaip širšė
Pirma pamaniau, kad kažkaip labai daug tos uodegos. Nors ji ir labai smagiai vinguriuoja, reiškia emocijas ir tt bet atrodo, kad mergina daugiau kūno dalių neturi (nei žvilgsnio, nei balso, nei rankų). Bet tada pagalvojau, kad jei aš pamatyčiau žmogų su uodega, tai greičiausiai taip pat nepastebėčiau, nei kur jis žiūri, nei kokiu balsu kalba ;-) Žodžiu nice ;-) Laukiu toliau :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-29 11:15
Mil2kas
Na, ši dalis jau įdomesnė, nei prieš tai. Bet veikėjus aš vis tik mokyklinio amžiaus įsivaizduoju, gal kokie dešimtokai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą