Rašyk
Eilės (71895)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1. Undinės


Laboratorijoje tą ankstyvą penktadienio rytą buvo tylu ir ramu. Tikriausiai aš pirmoji atkeliavau į darbą, galvojau, rakindama kabineto duris. Ne veltui budintysis prie pagrindinio įėjimo taip keistai mane nužvelgė. Uždariau duris ir apsidairiau.  Norėjau mintyse susidėlioti darbus, kad kuo greičiau pabaigčiau. Jaučiausi energinga ir smagi, ir nors giliai kirbėjo nerimo kirminėlis, neleidau blogoms mintims jaukti proto. Juk manęs laukė beveik trys savaitės vasaros atostogų.
Įkišusi rankinę į artimiausią spintelę, iškart čiupau kolbą ir patraukiau link svarstyklių, stovinčių ant staliuko kampe. Dirbau greitai, beveik automatiškai, jau tiek buvau priruošusi agarozės gelių, kad net miegodama būčiau padariusi. Galiausiai padėjusi tirpalu užpiltą rėmelį į šaldytuvą, klestelėjau ant kėdės prie stalo ir įsijungiau kompiuterį. Buvo pusė aštuonių. Saulė maloniai kuteno veidą, tad kurį laiką tik spoksojau pro langą į tolumoje žaliuojantį parką.

Atsidarė durys. Įėjo Lukas, nešinas dviem popieriniais kavos puodeliais. Atrodė žavingai, nors ir neišsimiegojęs. Akys šiek tiek užtinę, o tamsūs trumpi plaukai susitaršę. Nusišypsojau.
- O, tu jau čia? - jis apsimetė nustebęs ir išpūtė akis. - Maniau, kad tokį ankstų beveik savaitgalio rytą būsiu pirmas. Labas rytas.
- Sveikas, - atsakiau tebesišypsodama. - Norėjai būti vienas, bet atsinešei du puodelius kavos?
Lukas nusijuokė.
- Pričiupai.
Ir priėjęs padėjo vieną puodelį ant mano stalo. Atidariau dangtelį ir paėmusi puodelį į rankas įkvėpiau malonaus aromato. Laboratorijoje pasidarė dar jaukiau.
Gurkšnodama kavą stebėjau, kaip Lukas kuičiasi prie savo stalo, ir klausiausi jo murmėjimo apie rytą. Buvo smagu turėti tokį draugą. Jei ne jis, tikriausiai jau būčiau seniai iš čia išėjusi. Protingas, kupinas idėjų ir nesibaigiančio entuziazmo, kuriuo greitai užkrėsdavo kitus. Ir mane. Kartais ateidavo minčių, kad gal juo naudojuosi, tačiau jis niekada nerodė nepasitenkinimo.
- Gal paleistum man elektroforezę? - net nepajutau, kaip išsprūdo klausimas. Ir kai Lukas atsisuko, kaltai šyptelėjau.
- Tinginys staiga užpuolė? - nusijuokė.
- Panašiai, - atsakiau. Išties nelabai supratau, kodėl staiga pasijutau prilipusi prie kėdės.
- Na gerai, bet būsi man skolinga šokoladą. Mėginiai aparate?
- Aha, - linktelėjau.
Lukas nusišypsojo. Pasiėmė nuo stalo vienkartines pirštines ir pasuko į kambariuką už stiklinės sienos. Netrukus grįžo nešdamas padėkliuku su mėgintuvėliais. Išsitraukė iš šaldytuvo gelį ir atsisėdo nugara į mane prie darbo stalo.
Žinojau, kad galėjau padaryti viską pati. Net pasidarė nesmagu, kad paprašiau. Bet nusisukau nuo Luko į kompiuterį, išsitraukiau iš stalčiaus segtuvą su savo popieriais. Nusprendžiau bent susivesti rezultatus į kompiuterį, kad jau kažkas už mane tęsia darbus.
Tie darbai man buvo tokie nesuprantami ir kartais net juokingi. Be jokios prasmės. Kartais klausdavau savęs, kodėl sutikau stoti į doktorantūrą nagrinėti ryšio, kurio tikriausiai nerasiu. Ir naudos niekas iš to neturės. Bet tada jaučiausi lyg užkerėta. Visi tokie buvo, kai prieš penkerius metus Melnragės pakrantėje buvo rastas undinės skeletas. Baltijos jūros undinėlė tapo sensacija. Aišku, iš pradžių tikriausiai niekas netikėjo, kad tai tikras skeletas. Kai nuotraukos pasirodė įvairiuose interneto portaluose ir socialiniuose tinklapiuose, įvairios istorijos paplito lyg virusas. Net per televiziją rodė ne vieną pranešimą. Bet spėliota, kad gal tai kažkieno pokštas ar net reklama, ar net ir kad nėra jokio skeleto, o tik padirbtos nuotraukos ir vaizdo įrašai. Bet tai nebuvo blankios, neaiškios ar matomai netikros undinių nuotraukos, kurių pilnas internetas. Ir kalbėjo apie atradimą tikri mokslininkai. Pirmiausia iš Vilniaus Universiteto, po to net iš Oksfordo ir dar kelių žymių užsienio universitetų buvo delegacijos atvažiavusios. Daugelis norėjo undinės skeletą pačiupinėti. O kai galiausiai mokslininkai tyrimais patvirtino, kad  skeletas tikrai nepadirbtas, prasidėjo mokslinių tyrimų ir paieškų era. Ir daugelis žmonių tarsi vaikystėje vėl patikėjo pasakomis, kad gali būti kažkas daugiau nei matom. Kad visai šalia egzistuoja tai, ko mes nesuprantam. Visiškai kitoks pasaulis. Ir aš patikėjau. Ypač kai po maždaug po metų netoli Šventosios bangos į krantą išmetė dar vieną undinės skeletą. Buvo jis labiau apiręs nei pirmasis, bet vis tik dar vienas patvirtinimas. Aišku, įvairių sąmokslo teorijų atsirasdavo beveik kasdien, bet nekreipiau dėmesio. Kartais net žiūrėdama į veidrodį pagaudavau save beieškančią savyje panašumo į undinės veidą, įvairiomis programomis atkurtą pagal kaukolės duomenis. Manau, kad daugelis merginų taip darė, nes undinė buvo tikra gražuolė. Be to supama paslapties.
Po metų buvo pradėtas Baltijos jūros Undinėlės projektas, kurio tikslas išskirti iš kaulų ir nusekvenuoti visą rastos būtybės DNR. Kaip ir Žmogaus genomo projekto, rezultatai buvo talpinami internete, tad bet kas galėjo pasižiūrėti. Ir tyrinėti. Apsimesti tikrais mokslininkais, darančiais kažką įdomaus ar rimto. Kaip ir mes ieškoti pasirinktų genų panašumo ar skirtumų tarp undinės ir žmonių.  Bei publikuoti daugybę bereikalingų straipsnių. Nors aš dar neparašiau nei vieno. Pradėjau, bet negaliu susikaupt, nors vadovė vis baksnojo į nugarą, aiškindama apie spaudžiančius terminus. Viskas pamažu ėmė atrodyti lyg didelė nesąmonė ir stūmė tikėjimą kažkur šalin. O gal iš tiesų undinių nėra, tik geras ir gudrus planas. Juk per penkerius metus tikrai būtų radę jų buveinę jūros dugne.
- Ką? - atsipeikėjau suvokusi, lyg Lukas kažko klausė.
- Apie ką taip rimtai galvoji?
- Apie undines.
- O ką apie jas?
- Na, vėl tą patį, - sumurmėjau. Su Luku undinių klausimais buvau kalbėjusi jau ne kartą. Tos pačios mintys galvoje vis prasisukdavo kaip karuselės ratas. Aprimdavau kuriam laikui ir vėl kažkas išlįsdavo.
- Sąmokslo teorijos, ateiviai ir pavienės mutacijos dėl užteršto Baltijos vandens.
Jis nusijuokė.
- Oi, tik nepradėk vėl. Kartais ir aš pavargstu nuo įtikinėjimų. Tau tikrai reikia atostogų. Šiek tiek pravėdinti galvą.
Linktelėjau. Tikriausiai geros atostogos būtų puiku. Nors jau nebuvau įsitikinusi, ar šios bus tokios ir geros.
- Jau nusprendei, kur važiuosi? Ar, kaip planavai, eisi į agentūrą šiandien po darbo?
Atsidusau. Turėjau tikrai gerą planą pabėgimui, bet vakar vakare viskas pasikeitė. Paskambino močiutė. Ji niekada neskambindavo be priežasties. O aš pastaruoju metu neskambindavau, nes nenorėjau. Rasdavau priežasčių, kodėl turėčiau paskambinti rytoj ar kokią kitą dieną. Tad kalbėdavomės gal kartą per kelis mėnesius.
- Važiuosiu į Gargždus, - pasakiau.
- Gargždus?
Nespėjau patvirtinti Lukui, kad gerai išgirdo, kai pasigirdo beldimas ir iškart atsivėrė durys. Pasirodė garbanota blondinė, užsivilkusi baltą chalatą ant gėlėtos vasarinės suknelės.
- O, kaip nuostabu, kad jūs čia! - žvaliai ir džiugiai išbėrė ji. - Visame aukšte nieko nerandu, jau maniau, kad vienai reikės eit kavos gerti. O ko be chalatų dirbat? Visai čia pas jus nekaršta. Va, apačioj pas Laurą tai tikra pirtis, ji vos ne su apatiniais sėdi, tai jai ne kava, o tik kokie ledai rūpi.
- Sveika, Milda, - pasisveikinau, kai pagaliau nutilo. - Ką tik kavos išgėrėm. - Ranka parodžiau puodelį.
Lukas sumurmėjo kažką panašaus į labas rytas ir pasilenkęs toliau darbavosi pipete. Nelabai jam patiko plepus Mildos būdas ir greitakalbė. Mane irgi kartais erzindavo, bet šiaip ji buvo miela mergina.
- Oi, - nusivylė. - Na, bet gal palaikysit kompaniją? Man tikrai reikia prasibudinti. O jau vienai tai tikrai nuobodu poilsio kambaryje sėdėt, juk man tai neleidžiama į laboratoriją jokių gėrimų neštis. - piktokai prunkštelėjo.
Ketinau kažką pasakyti, kai Lukas prakalbo:
-Rugilė tikriausiai mielai palaikys tau kompaniją. Aš čia susitvarkysiu.
- Oi, būtų puiku, Rugile. Einam. Atsinešiau labai skanių sausainių.
Atsistojau, nes žinojau, kad Miglės nusikratyti jau nebepavyks.
- Ačiū, Lukai, - pasakiau atsisukusi į jį ir nusivaipiau. Nors pykti negalėjau, juk sutiko padaryti mano darbus.

Gerdama kavą Miglė sugebėjo man išpasakoti savo visos savaitės darbus ir išklausinėti apie mano atostogas.  Ji žinojo, kad ketinau išvykti kažkur į užsienį, tad nustebo kaip ir Lukas, kai pasakiau vietoj to keliausianti į Gargždus. Pas močiutę, kurios jau labai seniai nemačiau, nes nenorėjau. Tačiau priežasties jai paaiškinti negalėjau.
Kai po mokyklos išvažiavau į Sostinę, grįždavau namo, kiek tik galėdama rečiau. Nebesijaučiau ten kaip namie nuo paauglystės, kai likome su močiute tik dviese.  Nuvykdavau per didžiąsias šventes ir močiutės gimtadienį vasaros pabaigoje. Bet šiais metais nebuvau per Velykas. Paskambinusi pasakiau, kad turiu daug darbo laboratorijoje, nors išties nieko neveikiau. Tik su Luku prisigėrėm vyno ir slankiojom po senamiestį. Nenorėjau važiuoti į Gargždus, dėl to ir dabar planuodama atostogas net neketinau ten vykti. Iki vakar vakaro. Paskambinusi močiutė kalbėjo keistai. Dar niekada nebuvau jos tokios girdėjusi. Lyg išsigandusi, sunerimusi. Sakė, jog labai pasiilgo ir nori pamatyti, nes reikia pasikalbėti. Bet telefonu ji negali.. Vienu metu net pamaniau, kad ji susigraudino. Pažadėjau atvažiuoti. Ir padėjus ragelį į galvą įsismelkė mintis, jog močiutė serga. Gal būt net labai rimtai, kad ji taip norėjo, kad būtinai atvažiuočiau kuo greičiau. Gal net vėžys. Pasijutau labai bloga. Juk močiutė nekalta dėl nieko, kas nutiko. Ir vis tik bėgau nuo jos, kad pabėgčiau nuo praeities. 

Į kabinetą grįžau praėjus daugiau nei valandai. Lukas stovėjo prie UV spindulių aparato ir tyrinėjo geliuką.
- Pagaliau grįžai, - pasakė Lukas. - Jau ketinau eiti ieškoti.
- Cha cha, - dirbtinai nusijuokiau. - Pats mane išsiuntei su Migle. Juk žinai, kad lengvai iš jos gniaužtų neįmanoma ištrūkti. Kaip gelis?
- Atrodo normaliai, išskyrus vieną. Kažkoks keistas rezultatas. - Vaikinas gūžtelėjo pečiais. - Nors gal taip ir turi būti.
Priėjau pažiūrėti. Išties vienas stulpelis geliuke turėjo daug ruoželių, kai visi kiti – tik du ar tris. Suskaičiavau šešis.
- Nesuprantu. Gal kažką sumaišiau, - garsiai pagalvojau. - Reikės perdaryti iš naujo, nes taip negali būti. Ar gali? - pažvelgiau į Luką, bandydama jo veide rasti atsakymus.
Visi iki šiol tyrinėti mėginiai turėjo iki trijų ruoželių. Tik undinės DNR tiriamoje vietoje teoriškai turėjo susikarpyti į daugiau dalių – bet tik penkias.
- Gal ir gali, - atsakė Lukas. - Gal čia kažkoks mutantas, kurio DNR seka kitokia. - nutaisė apsimestinai rimtą balsą. - Ir jis užpus tave kokį vakarą, einančią iš laboratorijos, kad neatskleistum niekam jo paslapties.
- Na, jeigu perdarius vis tiek gausis mutantas, išmesiu jį iš tiriamųjų sąrašo. Tik žiauriai nenoriu šiandien vėl nuo pradžių visko daryti. Paliksiu po atostogų.
- Nesijaudink, gal aš padarysiu, jei turėsiu laisvesnė dieną. Arba pasakysiu Miglei. Jai patiks čia dirbti ir burbėti man į ausį visokias nesąmones.
Nusišypsojau.
- Nebūtina. Pasidarysiu pati.
- Būtina būtina, atsipalaiduok truputį. Beje, koks čia tiriamasis?
- Nežinau, numeris šimtas aštuonioliktas, - pažiūrėjau į vakar prirašytą lapelį. - Reikės pasižiūrėti vėliau, kas jis. Arba ne, - pridūriau, nutaisiusi kvailą veido išraišką, - geriau paslapties neatskleisti - juk nenoriu, kad mane užpultų mutantas.

Atsisėdau prie kompiuterio, nufotografavau gelį. Užsirašiau datą, tiriamuosius. Po to ant lapelio susirašiau numerius visų neryškių, kuriuos norėčiau pakartoti. Šimtą aštuonioliktą pasibraukiau keliskart. Įdomus atvejis arba mano klaida.  Atsidusau, pagalvojusi apie laukiančius popierius. ir pasinėriau į duomenų suvedinėjimą.

Kai galiausiai išjungiau kompiuterį, buvo lygiai keturios valandos. Saulė lauke maloniai viliojo ir džiaugiausi, kad galėsiu ištrūkti iš šios tvankios erdvės.  Lukas, vis lakstęs su savais darbais, ramiai sėdėjo prie savo kompiuterio ir skaitė kažkokius straipsnius.
- Baigta, - pasakiau atsistojusi.
Nuėjau link spintelės, įsimečiau į rankinę USB atmintinę, kad galėčiau padirbėti su duomenimis, jei netikėtai per atostogas ateitų toks noras. Lukas irgi pasitraukė nuo kompiuterio.
- Tai kaip ir viskas, - sumurmėjau. - Einu.
- Gerų atostogų, - pasakė ir nusišypsojęs paėmė mano ranką.
Staiga nebežinojau, ką daryti. Ketinau pabučiuoti jį į žandą, bet suabejojau. Jo šypsena rodės keista.
Taip ir stovėjom sustingę nežinia kiek laiko. Kol su trenksmu atsidarė kabineto durys. Mes net atšokom vienas nuo kito iš netikėtumo. Į kabinetą įvirto Miglė.
- Ar jau girdėjot? - pridususiu balsu paklausė, bet atsakymo nelaukė. - Rado dar vieną Undinę! Ir Ne kažkokį tai apirusį skeletą, o visą normalią undinę. Na negyvą, bet normalią. Su plaukais, ir oda. Och, pamatytumėt nuotrauką! Ji dar gražesnė nei tas fotorobotas...
Klausiausi, kaip burba Miglė, ir širdyje kažkas pradėjo kirbėti. Pasisukau į Luką. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o žvilgsnis atrodė labai susirūpinęs.
2015-03-27 11:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-30 17:41
Sportbatis
Man patiko. Yra toks kabliukas, dabar norisi sekančios dalies, kad sužinot močiutės žinią, ir daugiau apie undines, ir apie tą mokslininkę kuri vienais apatiniais sėdi :)
Na labiausiai epic būtų, jei močiutės svarbi žinia būtų ta, jog senelis festivalyje "Palanga 1978" girtas patvarkė ruonį, ir kad baik vaikeli tuos genus ten tyrinėt, nes visas pasaulis sužinos ko nereikia :)

Bet panašu kad čia išsirutulios į daug rimtesnį ir daug ilgesnį kūrinį, tad prieš kažką komentuojant, palinkėsiu kantrybės tęsti. Žinau, kad tai sudėtinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-30 10:34
Aurimaz
Idėja yra - undinės. Pateikiama šiek tiek vangiai.
Veikėjai yra, ir netgi puikiai perteikiami. Gal šiek tiek trūksta jų vizualinio aprašymo, tačiau tai nėra aktualu.
Dialogai. Personažai persimeta frazėmis, tačiau tos frazės nevysto paties kūrinio, o labiau tarnauja kaip fono dalis. Aišku, dialogai kuriami gerai, bet toks jausmas, jog jie naudojami ne pagal paskirtį.

Kūrinio pavadinimos sukelia šiokį tokį disonansą su pačiu turiniu. Pirma mintis buvo - kažkas vėl įvairavo su poeziją į fantastiką. Bet tokia mintis yra labai netoli tiesos. Beskaitant apima stiprokas jausmas, jog autorė kūrinio idėją, dialogus ir personažus naudoja poetiniam vaizdeliui ir kažkokiai emocijai sukurti, bet ne siužetą vystyti. Emocijos nėr blogai, bet kaip prozai, čia trūksta sparčiau spirgančios ugnies, konflikto tarp personažų, konflikto tarp pagrindinės herojės ir pasaulio. Mažiau sėdėjimo laboratorijoje, prieš saulutę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-29 18:07
Bukutis
Dėkoju už komentarus, ypač St Sebastianui už tokį smagų, tikrai praskaidrino nuotaiką ir net pakišo porą minčių :)
Tik įdomu, pagal kokius požymius nusprendėt, kad Lukas galėtų būti toks turtingas? Juk jis dirba paprastoj mokslinėje laboratorijoje, iš kur vilos ir prabangūs automobiliai? :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-28 15:12
NulenktąGalvąGalimaParemt
:), labai romantiška, taviška:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-28 02:23
St Sebastianas
Pradėsiu nuo to, kad kūrinys toks... moteriškas. Tikriausiai eigoje paaiškės, kad Lukas turi vilą, prabangų sportinį automobilį, yra įvaldęs bent penkis kovos menus ir tūkstantį kamasutros pozų.

Tekste labai kliuvo skeletai. Jūra kaulus išmeta, o ne skeletus. Vandenyje esantys organizmai pakankamai sparčiai pasirūpina, kad neliktų minkštųjų audinių, o kai jų nelieka kauleliai greitai pabyra kas kur. 

Nežinau ar reikėjo du kaišioti močiutę. Manau, jau pirmą kartą ją paminėjus pasidaro aišku, kad su ja veikėja nebendrauja ir ji labai svarbi kažkokiam siužetiniam vingiui ar klystkeliui. Tikriausiai Rugilė nulėkusi į Gargždus sužinos, kad bobutė yra seno undinių medžiotojų klano narė. Dabar to klano vadai sunerimo, kad undinės masiškai dvesia ir nori tą procesą sustabdyti, kad neliktų be medžioklės objekto. Galiausiai paaiškėja, kad Lukas yra transundinas (ex undinė taip sakant) ir dėl agresyvios hormonų terapijos jo šlapimas tapo mirtinu nuodu undinėms ir kitiems mistiniams padarams: nykštukams, fėjoms, orkams, sąžiningiems seimo nariams. Šiaip ar taip, kai autorė jau pirmame skyriuje pirštu baksnoja, kad reikia atkreipti dėmesį į tą personažą, nes jis labai svarbus, tai skamba kreivokai.

Tekstas tvarkingas, klaidų nepastebėjau.

Beje, šis tvarinėlis netaps dar vienu daugiaserijiniu kūriniu nusibaigusiu po trečios dalies?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-27 13:45
pikta kaip širšė
O :-) labai smagiai paskaičiau! Gyvas tekstas ir personažai įtikinantys, pabaiga su intriga, žodžiu viskas, ko reikia ;-) Galiu prikišti nebent keletą korektūros klaidų, bet ten – tik niekučiai ir smulkmenos, tad lauksiu ir antros dalies
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą