Rugiagėlių jūra (1)

1. Undinės


Laboratorijoje tą ankstyvą penktadienio rytą buvo tylu ir ramu. Tikriausiai aš pirmoji atkeliavau į darbą, galvojau, rakindama kabineto duris. Ne veltui budintysis prie pagrindinio įėjimo taip keistai mane nužvelgė. Uždariau duris ir apsidairiau.  Norėjau mintyse susidėlioti darbus, kad kuo greičiau pabaigčiau. Jaučiausi energinga ir smagi, ir nors giliai kirbėjo nerimo kirminėlis, neleidau blogoms mintims jaukti proto. Juk manęs laukė beveik trys savaitės vasaros atostogų.
Įkišusi rankinę į artimiausią spintelę, iškart čiupau kolbą ir patraukiau link svarstyklių, stovinčių ant staliuko kampe. Dirbau greitai, beveik automatiškai, jau tiek buvau priruošusi agarozės gelių, kad net miegodama būčiau padariusi. Galiausiai padėjusi tirpalu užpiltą rėmelį į šaldytuvą, klestelėjau ant kėdės prie stalo ir įsijungiau kompiuterį. Buvo pusė aštuonių. Saulė maloniai kuteno veidą, tad kurį laiką tik spoksojau pro langą į tolumoje žaliuojantį parką.

Atsidarė durys. Įėjo Lukas, nešinas dviem popieriniais kavos puodeliais. Atrodė žavingai, nors ir neišsimiegojęs. Akys šiek tiek užtinę, o tamsūs trumpi plaukai susitaršę. Nusišypsojau.
- O, tu jau čia? - jis apsimetė nustebęs ir išpūtė akis. - Maniau, kad tokį ankstų beveik savaitgalio rytą būsiu pirmas. Labas rytas.
- Sveikas, - atsakiau tebesišypsodama. - Norėjai būti vienas, bet atsinešei du puodelius kavos?
Lukas nusijuokė.
- Pričiupai.
Ir priėjęs padėjo vieną puodelį ant mano stalo. Atidariau dangtelį ir paėmusi puodelį į rankas įkvėpiau malonaus aromato. Laboratorijoje pasidarė dar jaukiau.
Gurkšnodama kavą stebėjau, kaip Lukas kuičiasi prie savo stalo, ir klausiausi jo murmėjimo apie rytą. Buvo smagu turėti tokį draugą. Jei ne jis, tikriausiai jau būčiau seniai iš čia išėjusi. Protingas, kupinas idėjų ir nesibaigiančio entuziazmo, kuriuo greitai užkrėsdavo kitus. Ir mane. Kartais ateidavo minčių, kad gal juo naudojuosi, tačiau jis niekada nerodė nepasitenkinimo.
- Gal paleistum man elektroforezę? - net nepajutau, kaip išsprūdo klausimas. Ir kai Lukas atsisuko, kaltai šyptelėjau.
- Tinginys staiga užpuolė? - nusijuokė.
- Panašiai, - atsakiau. Išties nelabai supratau, kodėl staiga pasijutau prilipusi prie kėdės.
- Na gerai, bet būsi man skolinga šokoladą. Mėginiai aparate?
- Aha, - linktelėjau.
Lukas nusišypsojo. Pasiėmė nuo stalo vienkartines pirštines ir pasuko į kambariuką už stiklinės sienos. Netrukus grįžo nešdamas padėkliuku su mėgintuvėliais. Išsitraukė iš šaldytuvo gelį ir atsisėdo nugara į mane prie darbo stalo.
Žinojau, kad galėjau padaryti viską pati. Net pasidarė nesmagu, kad paprašiau. Bet nusisukau nuo Luko į kompiuterį, išsitraukiau iš stalčiaus segtuvą su savo popieriais. Nusprendžiau bent susivesti rezultatus į kompiuterį, kad jau kažkas už mane tęsia darbus.
Tie darbai man buvo tokie nesuprantami ir kartais net juokingi. Be jokios prasmės. Kartais klausdavau savęs, kodėl sutikau stoti į doktorantūrą nagrinėti ryšio, kurio tikriausiai nerasiu. Ir naudos niekas iš to neturės. Bet tada jaučiausi lyg užkerėta. Visi tokie buvo, kai prieš penkerius metus Melnragės pakrantėje buvo rastas undinės skeletas. Baltijos jūros undinėlė tapo sensacija. Aišku, iš pradžių tikriausiai niekas netikėjo, kad tai tikras skeletas. Kai nuotraukos pasirodė įvairiuose interneto portaluose ir socialiniuose tinklapiuose, įvairios istorijos paplito lyg virusas. Net per televiziją rodė ne vieną pranešimą. Bet spėliota, kad gal tai kažkieno pokštas ar net reklama, ar net ir kad nėra jokio skeleto, o tik padirbtos nuotraukos ir vaizdo įrašai. Bet tai nebuvo blankios, neaiškios ar matomai netikros undinių nuotraukos, kurių pilnas internetas. Ir kalbėjo apie atradimą tikri mokslininkai. Pirmiausia iš Vilniaus Universiteto, po to net iš Oksfordo ir dar kelių žymių užsienio universitetų buvo delegacijos atvažiavusios. Daugelis norėjo undinės skeletą pačiupinėti. O kai galiausiai mokslininkai tyrimais patvirtino, kad  skeletas tikrai nepadirbtas, prasidėjo mokslinių tyrimų ir paieškų era. Ir daugelis žmonių tarsi vaikystėje vėl patikėjo pasakomis, kad gali būti kažkas daugiau nei matom. Kad visai šalia egzistuoja tai, ko mes nesuprantam. Visiškai kitoks pasaulis. Ir aš patikėjau. Ypač kai po maždaug po metų netoli Šventosios bangos į krantą išmetė dar vieną undinės skeletą. Buvo jis labiau apiręs nei pirmasis, bet vis tik dar vienas patvirtinimas. Aišku, įvairių sąmokslo teorijų atsirasdavo beveik kasdien, bet nekreipiau dėmesio. Kartais net žiūrėdama į veidrodį pagaudavau save beieškančią savyje panašumo į undinės veidą, įvairiomis programomis atkurtą pagal kaukolės duomenis. Manau, kad daugelis merginų taip darė, nes undinė buvo tikra gražuolė. Be to supama paslapties.
Po metų buvo pradėtas Baltijos jūros Undinėlės projektas, kurio tikslas išskirti iš kaulų ir nusekvenuoti visą rastos būtybės DNR. Kaip ir Žmogaus genomo projekto, rezultatai buvo talpinami internete, tad bet kas galėjo pasižiūrėti. Ir tyrinėti. Apsimesti tikrais mokslininkais, darančiais kažką įdomaus ar rimto. Kaip ir mes ieškoti pasirinktų genų panašumo ar skirtumų tarp undinės ir žmonių.  Bei publikuoti daugybę bereikalingų straipsnių. Nors aš dar neparašiau nei vieno. Pradėjau, bet negaliu susikaupt, nors vadovė vis baksnojo į nugarą, aiškindama apie spaudžiančius terminus. Viskas pamažu ėmė atrodyti lyg didelė nesąmonė ir stūmė tikėjimą kažkur šalin. O gal iš tiesų undinių nėra, tik geras ir gudrus planas. Juk per penkerius metus tikrai būtų radę jų buveinę jūros dugne.
- Ką? - atsipeikėjau suvokusi, lyg Lukas kažko klausė.
- Apie ką taip rimtai galvoji?
- Apie undines.
- O ką apie jas?
- Na, vėl tą patį, - sumurmėjau. Su Luku undinių klausimais buvau kalbėjusi jau ne kartą. Tos pačios mintys galvoje vis prasisukdavo kaip karuselės ratas. Aprimdavau kuriam laikui ir vėl kažkas išlįsdavo.
- Sąmokslo teorijos, ateiviai ir pavienės mutacijos dėl užteršto Baltijos vandens.
Jis nusijuokė.
- Oi, tik nepradėk vėl. Kartais ir aš pavargstu nuo įtikinėjimų. Tau tikrai reikia atostogų. Šiek tiek pravėdinti galvą.
Linktelėjau. Tikriausiai geros atostogos būtų puiku. Nors jau nebuvau įsitikinusi, ar šios bus tokios ir geros.
- Jau nusprendei, kur važiuosi? Ar, kaip planavai, eisi į agentūrą šiandien po darbo?
Atsidusau. Turėjau tikrai gerą planą pabėgimui, bet vakar vakare viskas pasikeitė. Paskambino močiutė. Ji niekada neskambindavo be priežasties. O aš pastaruoju metu neskambindavau, nes nenorėjau. Rasdavau priežasčių, kodėl turėčiau paskambinti rytoj ar kokią kitą dieną. Tad kalbėdavomės gal kartą per kelis mėnesius.
- Važiuosiu į Gargždus, - pasakiau.
- Gargždus?
Nespėjau patvirtinti Lukui, kad gerai išgirdo, kai pasigirdo beldimas ir iškart atsivėrė durys. Pasirodė garbanota blondinė, užsivilkusi baltą chalatą ant gėlėtos vasarinės suknelės.
- O, kaip nuostabu, kad jūs čia! - žvaliai ir džiugiai išbėrė ji. - Visame aukšte nieko nerandu, jau maniau, kad vienai reikės eit kavos gerti. O ko be chalatų dirbat? Visai čia pas jus nekaršta. Va, apačioj pas Laurą tai tikra pirtis, ji vos ne su apatiniais sėdi, tai jai ne kava, o tik kokie ledai rūpi.
- Sveika, Milda, - pasisveikinau, kai pagaliau nutilo. - Ką tik kavos išgėrėm. - Ranka parodžiau puodelį.
Lukas sumurmėjo kažką panašaus į labas rytas ir pasilenkęs toliau darbavosi pipete. Nelabai jam patiko plepus Mildos būdas ir greitakalbė. Mane irgi kartais erzindavo, bet šiaip ji buvo miela mergina.
- Oi, - nusivylė. - Na, bet gal palaikysit kompaniją? Man tikrai reikia prasibudinti. O jau vienai tai tikrai nuobodu poilsio kambaryje sėdėt, juk man tai neleidžiama į laboratoriją jokių gėrimų neštis. - piktokai prunkštelėjo.
Ketinau kažką pasakyti, kai Lukas prakalbo:
-Rugilė tikriausiai mielai palaikys tau kompaniją. Aš čia susitvarkysiu.
- Oi, būtų puiku, Rugile. Einam. Atsinešiau labai skanių sausainių.
Atsistojau, nes žinojau, kad Miglės nusikratyti jau nebepavyks.
- Ačiū, Lukai, - pasakiau atsisukusi į jį ir nusivaipiau. Nors pykti negalėjau, juk sutiko padaryti mano darbus.

Gerdama kavą Miglė sugebėjo man išpasakoti savo visos savaitės darbus ir išklausinėti apie mano atostogas.  Ji žinojo, kad ketinau išvykti kažkur į užsienį, tad nustebo kaip ir Lukas, kai pasakiau vietoj to keliausianti į Gargždus. Pas močiutę, kurios jau labai seniai nemačiau, nes nenorėjau. Tačiau priežasties jai paaiškinti negalėjau.
Kai po mokyklos išvažiavau į Sostinę, grįždavau namo, kiek tik galėdama rečiau. Nebesijaučiau ten kaip namie nuo paauglystės, kai likome su močiute tik dviese.  Nuvykdavau per didžiąsias šventes ir močiutės gimtadienį vasaros pabaigoje. Bet šiais metais nebuvau per Velykas. Paskambinusi pasakiau, kad turiu daug darbo laboratorijoje, nors išties nieko neveikiau. Tik su Luku prisigėrėm vyno ir slankiojom po senamiestį. Nenorėjau važiuoti į Gargždus, dėl to ir dabar planuodama atostogas net neketinau ten vykti. Iki vakar vakaro. Paskambinusi močiutė kalbėjo keistai. Dar niekada nebuvau jos tokios girdėjusi. Lyg išsigandusi, sunerimusi. Sakė, jog labai pasiilgo ir nori pamatyti, nes reikia pasikalbėti. Bet telefonu ji negali.. Vienu metu net pamaniau, kad ji susigraudino. Pažadėjau atvažiuoti. Ir padėjus ragelį į galvą įsismelkė mintis, jog močiutė serga. Gal būt net labai rimtai, kad ji taip norėjo, kad būtinai atvažiuočiau kuo greičiau. Gal net vėžys. Pasijutau labai bloga. Juk močiutė nekalta dėl nieko, kas nutiko. Ir vis tik bėgau nuo jos, kad pabėgčiau nuo praeities. 

Į kabinetą grįžau praėjus daugiau nei valandai. Lukas stovėjo prie UV spindulių aparato ir tyrinėjo geliuką.
- Pagaliau grįžai, - pasakė Lukas. - Jau ketinau eiti ieškoti.
- Cha cha, - dirbtinai nusijuokiau. - Pats mane išsiuntei su Migle. Juk žinai, kad lengvai iš jos gniaužtų neįmanoma ištrūkti. Kaip gelis?
- Atrodo normaliai, išskyrus vieną. Kažkoks keistas rezultatas. - Vaikinas gūžtelėjo pečiais. - Nors gal taip ir turi būti.
Priėjau pažiūrėti. Išties vienas stulpelis geliuke turėjo daug ruoželių, kai visi kiti – tik du ar tris. Suskaičiavau šešis.
- Nesuprantu. Gal kažką sumaišiau, - garsiai pagalvojau. - Reikės perdaryti iš naujo, nes taip negali būti. Ar gali? - pažvelgiau į Luką, bandydama jo veide rasti atsakymus.
Visi iki šiol tyrinėti mėginiai turėjo iki trijų ruoželių. Tik undinės DNR tiriamoje vietoje teoriškai turėjo susikarpyti į daugiau dalių – bet tik penkias.
- Gal ir gali, - atsakė Lukas. - Gal čia kažkoks mutantas, kurio DNR seka kitokia. - nutaisė apsimestinai rimtą balsą. - Ir jis užpus tave kokį vakarą, einančią iš laboratorijos, kad neatskleistum niekam jo paslapties.
- Na, jeigu perdarius vis tiek gausis mutantas, išmesiu jį iš tiriamųjų sąrašo. Tik žiauriai nenoriu šiandien vėl nuo pradžių visko daryti. Paliksiu po atostogų.
- Nesijaudink, gal aš padarysiu, jei turėsiu laisvesnė dieną. Arba pasakysiu Miglei. Jai patiks čia dirbti ir burbėti man į ausį visokias nesąmones.
Nusišypsojau.
- Nebūtina. Pasidarysiu pati.
- Būtina būtina, atsipalaiduok truputį. Beje, koks čia tiriamasis?
- Nežinau, numeris šimtas aštuonioliktas, - pažiūrėjau į vakar prirašytą lapelį. - Reikės pasižiūrėti vėliau, kas jis. Arba ne, - pridūriau, nutaisiusi kvailą veido išraišką, - geriau paslapties neatskleisti - juk nenoriu, kad mane užpultų mutantas.

Atsisėdau prie kompiuterio, nufotografavau gelį. Užsirašiau datą, tiriamuosius. Po to ant lapelio susirašiau numerius visų neryškių, kuriuos norėčiau pakartoti. Šimtą aštuonioliktą pasibraukiau keliskart. Įdomus atvejis arba mano klaida.  Atsidusau, pagalvojusi apie laukiančius popierius. ir pasinėriau į duomenų suvedinėjimą.

Kai galiausiai išjungiau kompiuterį, buvo lygiai keturios valandos. Saulė lauke maloniai viliojo ir džiaugiausi, kad galėsiu ištrūkti iš šios tvankios erdvės.  Lukas, vis lakstęs su savais darbais, ramiai sėdėjo prie savo kompiuterio ir skaitė kažkokius straipsnius.
- Baigta, - pasakiau atsistojusi.
Nuėjau link spintelės, įsimečiau į rankinę USB atmintinę, kad galėčiau padirbėti su duomenimis, jei netikėtai per atostogas ateitų toks noras. Lukas irgi pasitraukė nuo kompiuterio.
- Tai kaip ir viskas, - sumurmėjau. - Einu.
- Gerų atostogų, - pasakė ir nusišypsojęs paėmė mano ranką.
Staiga nebežinojau, ką daryti. Ketinau pabučiuoti jį į žandą, bet suabejojau. Jo šypsena rodės keista.
Taip ir stovėjom sustingę nežinia kiek laiko. Kol su trenksmu atsidarė kabineto durys. Mes net atšokom vienas nuo kito iš netikėtumo. Į kabinetą įvirto Miglė.
- Ar jau girdėjot? - pridususiu balsu paklausė, bet atsakymo nelaukė. - Rado dar vieną Undinę! Ir Ne kažkokį tai apirusį skeletą, o visą normalią undinę. Na negyvą, bet normalią. Su plaukais, ir oda. Och, pamatytumėt nuotrauką! Ji dar gražesnė nei tas fotorobotas...
Klausiausi, kaip burba Miglė, ir širdyje kažkas pradėjo kirbėti. Pasisukau į Luką. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o žvilgsnis atrodė labai susirūpinęs.