Žemaitės ėšgīvenėmā – 7

7. Kol vākā mažė

Kol vākā bova nedėdėlė, ne kėik ėš kuo tuo pėninga tebova pajimtė. Vo abodo vākā ejė i muokīkla. Vėskuo rēk. Ė ons vėina dėina  pasiokatėjė:
– Aš ēsio i miesta ė nopėrksio vākams batus.
Sakau:
– Tie pėnkėsdešims ė, jē būs, nopėrk.
Ėšejė prīš pėitus. Jau vakars, vo ons neparēt. No vo, a regi, kap īr? Jau aiškē žėnā, ka jau pas tou pėjuoka Vėinaši īr palėkė vėsė tava pėningā... Anėi tėn liuob sosėrinks, no jau dėdlie kompanėjė ė grajīs kartuoms. Ė paskou vėsė perk šnapšė, ė ger. Matā, kāp bova. Karto gers ė tas šeimininks. Kāp tik toukart bova parvažiavės ėš Kauna tuo Vėinašė sūnos. Tēp jau prīš vakara, anuo nesolaukusi, aš ėšējau pasėrautė batvėniu. Jau bova rodou. Tėik teruoviem, kėik tam kartou reikiejė. Mon beraunont parejė ons. Atejė pas moni i darža ė, kāp niekor nieka, vompariuo:
– A jau batvėnius rauni?
– Rēk pasėrautė. Vo kamė tėik ėlgā bovā?
– Ne, jog tas laiks ėšēt grētā, – aiškėn ons.
– No, vo a gavā vākams tus batus?
– Nieka negavau, miestalie nieka nier... Idaviau pėningus Vėinašė sūnou, ons žadiejė tus batus parvežtė ėš Kauna.
Matā, kāp jau ėšmuoka maloutė. No, jog ne sėina mal, vo žmuogos saka, kāp anam netėkiesi. Jog pruotings žmuogos kalb ė nomėškis, vākū tievs. No, kāp to netėkiesi?
– Vo komet ons parveš?
– No, ka jau važious ė parveš. Vo jė betrūks tū pėningū, ons žadiejė pridietė ėš sava.
– Vo ka parvažious, jē trūks, mes atėdousem.
Praejė vėina nedielė, praejė ontra, praejė mienou – ne tū piningū, ne tū batu. Neblėka nieka. Jau vėsė sopratuom, kāp če īr so tās batās.
Vo klaustė tuo Vėinašė?.. Ne, užvės, kor aš ēsio, a maduo būtom? Jog aš žėnau, anėi vėsė tėn tus piningus sonauduojė. Veiziek, kėik kartu ons pajims pėningus  ė no kuokiuos muotrėškas. Pasėskuolins, tatā. Ta muotrėška tojau pols pri monės:
– Agirdi, to mon atėdouk, ons no monės īr pajiemės do roblio.
Ni vėina karta nedaviau. Kam paskuolėnā, no tuo ė pasėjimk. Ne aš no tavės pajiemiau, ne aš tau atėdousio. Prašīk anuo, kāp ons ka tavės prašė. Vo ons dā pasakīs:
– Nebėjuok, jė ne aš, ta žmuona atėdous.
Nē aš tū muotrėšku pažīsto, ne aš anuoms dalinsio. Ė kuoks mona rēkals. Ajerau, to mona...
Jego mon kas negerā, šėtā, ka ė so sava vīro gīvenau, aš liuobo tojau kriuoksio, ė vėsks. Aš nebarsious. Aš sava vīrou prasta žuodė nepasakiau par vėsa omžio. Ne, ne, ne–e–e. Aš kriuokiau ė sava galva prakriuokiau, palėkau be galvuos, ė vėsks...
Liuob būtė baisiū dalīku. Parēs nomėi jau parsėgierės. Ė kāp to tuoks, biesė, nomėi beparēti, kāp kou? Doris adarīs i vėrtovė, ė ivėrs ont nuosės. Ivėrs ont nuosės ė pradies knarktė. Ronkas pasėdies po galvo ė knarks, ė knarks. Vo, paskou:
– E – e – e – ēe, i – i – i –iii...
Ruoduos, ka anam jau paskotėniuojė dvasė ēt laukuonās. Jog aš bovau gėrdiejosi, ka prigierosėms tonkē vėn sodeg šnapšie. No, mon tuoki baisībė: vākā dā mažė, aš anuo pakeltė sīluos netorio, tuokė tatā prisėgierosė. Kāp aš anou pakelsio? No, padiesio kuoki drabuži po galvo, ka jau nespaustom, ė goliek sau. Ka jau pramėiguos, toukart liuob atsėkels. Vo kou kėta aš anam bepadarīsio? Ė aš liuobo toukart kriuoktė, kāp ėšpruotiejosi. Vo kou kėta aš begaliejau? Kėta muotrėška rītmetie anou keiktom, dėrbtom. Sakīto to šiuoks, to tuoks, ēk to po velnė, ė būto vėsks. Vo jė kas, da ė ont muštīniu ėšētom, no ė bėigts jau būto...
Dā pradiuo, po tuokė ėšgierėma aš anou apšaukiau, ė ons nieka nelaukės pagrēbė kėrvi ė palēda i moni, bet nepataikė. Kėrvis atsėtrėnkė i katėlātė ausi ė ana žvongiedama noliekė ont mūrė. Vo, kėik muotrėška tegali.
A, Jezau, kuokiū karštū nervu ons bova, dėdlē neramos bova. Pėkts bova baisiausē. Aš anam nieka neliuobo besakītė, par vėsa omžio, galio žegnuotėis, aš anam prasta žuodė nēso pasakiosi.
No, šėtā daug kas saka, ka sopīksti rēk ėšsėbartė. Ėšsėbarā, ėšsėbarā – daug lėngviau īr nervams. Vo jė tėi vėsė žuodē palėikt vėdou, če galvuo sosėlaika, tā jau žmuogou īr prastā. Aš tēp eso gėrdiejusi. Ons liuob džiaugtėis:
– No, kas nekaitie mon. Ontā sosiedou pati akis kabėnietė so mėntorio, žondus nojiekeliuo, noarda, vo mon dā po galvo ė drabuži pakėš...
Paskiau aš ė Marelē eso sakiosi:
– No, kam to mon anou pėršā, tou sava bruoli?
– Aš negalvuojau, ka ons tuoks būs, – saka ana.
No va, ė vėsa ruoda. Vo toukart nimaž neatruodė, ka ons tuoks tatā būs. Vėsa laika ons jau tuoks nebova. Bet liuob ožētė tuokės ndielės, ka jau giers ė giers be kuokė rēkala. Vo tēp jau ons slinks nebova. Kiaurā dėrbs, meistravuos kou. Bet so piningās ta jau tvarkuos nebova. Če ož vėina darba pėningus gava, če už kėta tor gautė, vo jau anū ni senē nebier, jau pragertė. Vo, tēp tatā vėsa laika ė ejė.
Bet neveizont nieka, ačio Dievou, mon jau nikomet nereikiejė nē žalēs šlapēs medēs kūrintė, ne kuokio šėino rūpintėis. Tuo vėituo jau dėdlē gerā bova. Ons liuob jau vīrėškus dalīkus sotvarkīs pats. Medē vėsomet sausė, ognakora nier trūkė. Mon tās dalīkās nereikiejė rūpintėis. Veiziek, kėts vīrs a dėrva ars, a kou, tojau pat ė vadėn muotrėška, ka padieto. Vo monāsis tvarkies vėns pats, anam pri vīrėšku darbū muotrėškas nereikiejė. Ė sosėtvarkīs kāp vėn reikint. Ė tuo vėituo, kā pasėveiziesio i kėtas muotrėškas, mon bova daug geriau.
Omžėnatėlsi, tėi anuo vėsė darbā ė pasilėka ne kam kėtam, vo mon patē, ė diel tuo aš ont anuo rimtā nikomet negaliejauo pīktė. Galio tik pasėpasakuotė kāp īr bovė.