e.v.š.b.v.e.š.b.n.n.nr.9

Tik balto sniego šviesa iš anapusio
Gatvės neleidžia sustot, nes toks grožis
Lyg vėtra pačiupęs palieka belapius
Krūmynus aštriai tarsi plunksnas nudrožęs,

Bet laikui bėgant akligatvio pėdos
Išvirtę nutįsta netylančiais padais
Ir aidi minkštai į snaigyną nusėdę
Lyg stiklas į pakulas trūkį atradęs -

Kol vėtros siaučia ir maišo su šukėm
Varveklių sietyną lyg dangų ir žemę,
Be perstojo sninga vatos gumuliukais
Ir lašas po lašo į kojas verkšlena,

Ir dar daugiau aido, atosmūgių kraujo
Pasipila žaizdai į žaizdą betrankant,
Ir dar mažiau rytą saulėtekio naujo
Be lūpų, be kojų, be pirštų, be rankų,

Kai dar šaižiau perrėžia riksmas žuvėdros,
Išgąsdina vėjo dvelkimas iš krūmų,
Per daug priartėja eglišakės ėdrios,
Širdis kaip žvėris drasko kaukolės rūmą,

Kai myli nemyli šaligatviai jautrūs,
Baksnodami kojas, tai švelniai, tai skaudžiai,
Ir toji šviesa, kuri šviečia per įtrūkį
Sukelia baimę širdies, kurią maudžia