Va, guli jis. Kažkur ten, už krūmų. Guli mano kūnas, nė surasti nebegaliu. Ir kaip mano siela ištveria tokiame degtine prasmirdusiame... korpuse. Na, kurgi jis? Nė nebematyt. Ach tu viešpaties šviesiausiasis, kas gi bus, jei kokie prašalaičiai aptiks ir, ko gero, apniks kad ir nekokį, bet vis dėlto mano kūną. Milicija, greitoji, lavoninė, ekspertizė, bylos, aktai, tyrimai, gal net teismas, ir galų gale – kapinės. O kur mano sielai vargšei dėtis be šito – kūno? Kur? Į dangų – pardon, net prie skaistyklos didžiausios eilės, be talonų nepriima, o už produkcijos... atsiprašau – sielų perteklių Šv. Petras nepaglostys. Supakuos kaip papuolė ir pames kur nors tarp asteroidų, geriausiu atveju – Į Merkurijų. Voliokis kaip šlamštas, nė pajudėti negali, o čia visi tave mindo – ir kipšai, ir angelai, ir skraidančios lėkštės prabirzgia pro pat nosį – kas jiems rūpi? Milijoną metų išlauksi kur susirietęs, o čia, žiūrėk, ir paskutinis teismas atėjęs. Na, tada sudie rojams, skaistykloms ir net pragarams. Kad užplūs sieliūkštės – gatava. Eičiau į žemę vaiduokliu, bet ten visos vietos užimtos, nebandyk konkurencijos tiems sudaryti. Užgrauš gyvą, čia jie specialistai. O juk mano planas išplasnoti į eterį – ne šį, bet tik kitą penkmetį, o šitas prasmirdėlis, jaučiu, nė trijų mėnesių netvers. Ach, tiesa, kur gi jis, latras tas, paršas pamėlynavęs, korpusas, atsiprašant?
O ko gi aš netveriu visą laiką jame? Juk jis dabar nesapnuoja, kur gi jam iki sapnų. Vargšė mano sielelė, ak, aukščiausiasis, už ką tokį paskyrimą davei, juk skaistykloje išdegino mane beveik ketvertui, o rojuje mokiausi tvirtam trejetui. Galėjai bent kokį tarnautoją paskirti, o čia – blogiau būti negali. Ach, ach... nežinomi viešpaties keliai, šlovė jam.
Taigi – ko aš netveriu tame... aname. Ogi dvasinio peno ten negaunu. Tenai – dvasinio peno!? Daugų daugiausiai tai etiketes nuo butelių paskaitau, bet ir tos visos vienodos. „Obuolinis“, „Serbentų“, „Anykščių“... Gatava. O juk aš taip negaliu, viešpats mato – negaliu. Tai va – išskrendu kartais, progai esant. O kur? Bibliotekoje tai vos palaižyti tegaunu, nors aš visas knygas taip čiumpu, kad vieni viršeliai belieka. Juokas vienas – argi knygose penas. O ką veiksi žiemą basas? Į koncertą nuskrendu, bet – viešpatie aukščiausiasis – atpratau nuo bet kokios muzikos, tiksliau – atpratino. Net estradinės nebegaliu...
- nebegaliu –
Kas man atsitiko? Jaučiu, nebeištversiu.
Alkoholikas – po jo bet kokiai sielai ir pragaras rojum rodos. Bet argi retai ir dažno tarnautojėlio, net viršininko, direktoriaus, kiemsargio, ministro, šungaudžio, pirmininko, mėsininko, sekretoriaus, šūdvežio, kontrolieriaus, duobkasio, deputato – kūnuose sielai irgi nemiela.
A, va kur jis, guli, nosį įbedęs į klaną, šnirpščia.
Šmurkštelėjo siela į kūną, ir prabudo latras, nužirgliojo link žalios būdelės su ilga ilga uodega, atsiprašau – eile. Dvasinio... prašom atleisti.
1982