Klaidos. Išsipildymas

Atsisveikinusi su vairuotoju Vaiva nusekė žvilgsniu tolstantį automobilį, o kai tas visiškai ištirpo už kelio vingio, susidairė su bendrakeleiviu.
    Visai šalia žėlė vešli žolytė, bet šiek tiek tolėliau greta kelio stūksanti uola viliojo labiau. Net nesitardami abu patraukė prie jos. Užsiropštė, nusimetė nuo pečių mantą ir klestelėjo ant akmeninės plokštumos. Apsižvalgė. Daug spalvų, grakščios kalvų linijos. Akys gėrė į save vaizdą.
    Vis dar nešnekėjo. Nuo akimirkos, kai šioje žemėje pastatė koją, vienas kitam nebuvo ištarę nė žodžio. Mintys plaikstėsi padrikai, žodžiai vijosi į bendrą giją: angliški, norvegiški, rusiški, lietuviški. „Paldies“, – išsprūdo jai netikėtai, kai po įtempto laukimo ir begalinio susikaupimo norėjo padėkoti muitininkui. Suvokusi, kad suklydo, pasakė norvegiškai, bet kadangi pareigūnas net ir tada nenuleido nuo jos savo nustebusių akių, pakartojo padėką ir angliškai. Nerijus visai nekalbėjo. Nė viena kalba. Jam niekaip nepavyko raidelių iš to storo žodyno puslapių paversti balsu tariamais žodžiais, viskas taip ir liko tik pilkos eilutės galvoje.

    Vaiva atsisuko ir įsispitrėjo bendrakeliauninkui į akis.
    – Tai kuria kalba dabar šnekėsime?
    Vos spėjus Nerijui gūžtelėti, abu prapliupo juokais, dūsaudami baksnojo vienas kitam į ranką, plekšnojo sau per krūtinę, spaudė burną, kol galiausiai išsisiautę aprimo.
    – Gal jau rusų galime pamiršti, ką?
    Draugas energingai pritarė ir atsainiai mostelėjo rytų kryptimi – ten buvo ta šalis. Svetima šalis. Jie buvo svetimi. Ten svetimi. Čia irgi svetimi. Nežinia, kas galėjo būti sava tokiu metu. Noras gyventi, išlikti? Suprato, kad svarbiausia dabar tvirtai įsikibti į tą, kuris greta.

    Kelionė per sieną truko ilgiau, nei buvo tikėjęsi. Pyktis dėl to, kad rusų pareigūnai neleidžia pėsčiomis eiti, atlėgo pamačius tai, ko niekas jiems nebuvo paaiškinęs – nuo paskutinio Rusijos pasienio posto iki norvegų ribos buvo daugiau nei dvidešimties kilometrų kelio ruožas. Abu dairėsi po sodrią, žmogaus rankų nepaliestą gamtą ir šypsojosi. O šalia vis nerimo vairuotojas: „Kaip gerai! Kaip gerai, kad jūs čia buvote! “ Ruselis sakėsi nemokąs nė žodžio norvegiškai, todėl jam pasiutusiai pasisekė, kad prie muitinės sutiko du lietuvius. Toks vyriškio džiaugsmas Vaivai kėlė nemažą pasididžiavimą – štai, dar neįkėlę į šalį kojos, ir jau galės pagelbėti svetimšaliui. Tačiau automobiliui įveikiant posūkį po posūkio ir augant nuvažiuotų kilometrų skaičiui, ji vis aiškiau suprato, kad pasisekė ne vairuotojui, o jiedviems. Jei pasieniečiai ir būtų leidę eiti, kelionė pėsčiomis būtų buvusi tikra pražūtis, iki Norvegijos būtų tekę kulniuoti iki vakaro.
    Pagalbos svetimam vyriškiui reikėjo nedaug, parodęs pasą ir dar kelis dokumentus, jis atsisveikino ir išnyko, taip pat greitai kaip ir buvo atsiradęs. Kadangi jau turėjo patirties iš Rusijos muitinės, Nerijus atrišo kuprinės virvutę ir ėmė traukti daiktus. Pareigūnas sutrikęs nužvelgė vaikiną ir rankos mostu sustabdė šį spektaklį. Vaiva įsitempusi klausė, ką norvegas kalba. Bet svarbiausia vis dėlto buvo ne žodžiai, o akys – regis, matančios viską kiaurai. „Tabakas, alkoholis, meno dirbiniai? “ – paklausė jų. Išgirdęs keleivių atsakymą muitininkas net nepalietė kuprinės. „Geros kelionės“, – šią frazę Vaiva jau buvo girdėjusi ne sykį, bet šįkart suabejojo. Tai buvo kaip gūsis – toks netikėtas ir gaivus, kad reikėjo stipriai įsikibti.
    Išėjusi pro muitinės duris ji stabtelėjo ir nurijo – pirmiausia baimę, tada graudulį. Norėjo šypsotis, bet svajonė jau buvo įvykusi. Reikėjo vėl gyventi – pirmyn.

    Apsidairė. Nuo uolos atsivėrė platus vaizdas. Įkvėpė. Iškvėpė.
    – Tu nebebijai? – atsisuko į Nerijų.
    Nežinia, kokio atsakymo laukė, kokio atsakymo šiuo metu norėjo.
    Prasegęs kuprinę draugas ėmė traukti maistą. Vaiva ištiesė ant akmens rankšluostėlį ir padengė šventinį pusryčių stalą. Per vidurį pastatė iki šiol neliestą medaus indelį. Pajutusi klausiantį žvilgsnį paaiškino:
    – Juk reikia atšvęsti atvykimą.
    Užtepusi medaus ant džiūvėsio ištiesė Nerijui, kitą gabalėlį įsikišo sau į burną. Maistas ėmė tirpti ant liežuvio. Saldumas svaigino. O gal ne maistas, gal tik vaizdai. Ir pasitenkinimas tuo, kas šiandien įvyko. Prisiminė namus. Vėl pasiutiškai magėjo paskambinti ar bent parašyti, tačiau stengėsi kuo greičiau vyti mintį šalin, gerai žinojo – tai neįmanoma.
    Vakar pagaliau pavyko išsiųsti žinią į Vilnių. Jau trečią kelionės dieną, kai važiavo per Kareliją, nežmoniškai knietėjo susisiekti su namais. Nors sekėsi puikiai, nuvažiuotų kilometrų skaičiui augant, viduje ėmė kažkas kauptis. Išsikapsčius iš Peterburgo ir pamačius virš greitkelio žeklą „MURMANSK 1522“, apėmė fantastinio filmo nuotaika, tarytum jiedu būtų patekę į kitą pasaulį, namai dabar buvo per toli, nebeužuodžiami, lyg saitas būtų nutrūkęs. Atvykus iš Lietuvos, kur ilgiausi kelio ruožai siekia trejetą šimtų kilometrų, šis skaičius šiaušė plaukelius ant viso kūno, gerklę kietai apsivijo šalikas, išaustas ryškiais dygsniais: džiaugsmu, nerimu, vienišumu, lūkesčiais, abejonėm – tai baugino. Nerijus visą laiką buvo šalia, tačiau atrodė, kad to nepakanka, kuo labiau nuo namų tolo, tuo labiau rūpėjo susisiekti – įsitikinti, kad jie dar yra.
    Ji iškentė tą popietę ir dar vieną dieną, visą ilgą dieną, kol galiausiai pasidavė silpnybei. Įkalbėjo draugą sukti į Segežąir pasiieškoti pašto. Tačiau baltosios naktys apgavo, stačiai pasityčiojo – iš dangaus visą parą nenusileidžianti saulė į neišnarpliojamą painialynę suplakė rytą su diena, vakarą su naktimi. Atvykus į miestą paaiškėjo, kad visos įstaigos jau seniai uždarytos. Nuo plento iki miesto ilgai kulniuoti kilometrai nuplaukė veltui. Tai buvo viena iš apmaudžiausių klaidų kelionėje. Atvertusi knygelę užrašė: „Pragaišome tris valandas, kad pasiektume šį užkampį, bet neradome nieko, ko reikėjo, Nusipirkome bandelių su arbata. Centrinėje aikštėje sutikome Lenino paminklą, pjautuvo su kūju statulą ir sovietinius šūkius. Neįtikėtina, kad žmonės taip tebegyvena. Mus užregistravo policija, paaiškino – jei prapultume, žinotų, kur ieškoti. Traukinių stotyje kaba pasenę tvarkaraščiai, net neaišku, ar traukiniai dar važinėja. “
    Žinią namo išsiuntė tik pasiekę Murmanską: „Viskas gerai. Ryt bandysime kirsti sieną. “ Pirmiausia ketino paskambinti, bet, kaip Nerijus pasišaipė, Lietuva turbūt per toli, telefono signalai tokių kraštų nepasiekia. Liko vienintelė galimybė – siųsti telegramą, bet tada iškilo kita kliūtis: pašto darbuotoja, iškuitusi krūvą katalogų bei kainynų su visais Rusijos miestais, miestukais ir kaimeliais, pareiškė jog sąrašuose nerado nė vieno lietuviško pavadinimo. Galiausiai bėdos išsisprendė. Vaiva surašė į langelius tekstą – tikriausiai juokingiausią ir keisčiausią iš visų, kuriuos yra mačiusi per savo gyvenimą: lietuviški žodžiai ir sakiniai rusiškom raidėm. Po kelių minučių grįžo signalas, kad žinia jau Vilniuje. Labai norėjosi atsako, nors gerai žinojo, kad apie tai svajoti kvaila. Galiausiai draugas ištempė ją lauk.
    Dabar vėl norėjosi išsiųsti tekstą – bet kokia kalba, bet kokiom raidėm, net be atsako.

    Nerijus sukramtė savo džiuvėsį ir suradęs fotoaparatą atsisuko į ją, paskui pykštelėjo į kitą pusę. Apsidairė. Dar kartą.
    – Pabaik, tuoj juostelę išbaigsi. Nėra ką čia fotkinti.
    – Pažiūrėk, kokios spalvos...
    – Spalvos... Ką tu matysi juodai baltose nuotraukose?
    Vaiva ištraukė iš šoninės kišenės perlenktą lapą, ištiesė ir įsistebeilijo į žemėlapį. Begalybę kartų žiūrėta. Viskas tebebuvo kaip iki šiol, išskyrus tai, kad šiuo metu jie patys jau buvo kažkur ant šios žalios juostos, tik neaišku kur. Šeši raudoni taškai: Kristiansand, Oslo, Stavanger, Trondheim, Tromsø, Bergen – tiek buvo pažymėta žemėlapyje, kurį jie išsiplėšė iš enciklopedijos.
    – Tai taip manai, kur mes?
    Nerijus vėl apsidairė, akys perbėgo banguotomis horizonto linijomis.
    – Neįsivaizduoju.
    Kūną purtė ir juokas, ir neviltis.
    Vaiva dirstelėjo į sankryžą ir du geltonus ženklus, ant kurių buvo surašyti jai nieko nesakantys pavadinimai.
    – Velnias, negalėtų užrašyti, į kurią pusę Oslas? Ar bent jau Trondheimas...
    – Taip, būtent.
    Netoliese nugirdo triukšmą. Autobusas stabtelėjo priešais sankryžą, pasuko, prisiartino, sustojo stotelėje visai greta uolos, tada vėl suburzgė ir neskubėdamas dingo už kito posūkio.
    Staiga Vaiva pašoko ir nustraksėjo žemyn.
    Įrėmusi pirštą į lentą, ėmė skiemenuoti:
    – Hes-s-seng, Neii-den, Hoyi-bu-kt-moen, Varr-ranger-botn...
    Ant stulpo kabančio plano iškarpoje nebuvo nei Bergeno, nei Trondheimo, nei kitų jai žinomų pavadinimų. Atsivertusi naują dienoraščio lapą pradėjo braižyti, bet nespėjo – pamatė atriedantį automobilį ji iš įpročio kilstelėjo ranką.
    – Nerka, davai! – spėjo ištarti akys prieš nusisukdamos.
    Ištiesusi savo apgailėtiną žemėlapiuką, ji ėmė šnekėtis su vairuotoju.
    „Tana? Utšoki? Alta? Lakselv? Karašok? “
    Kuo daugiau žvaigždžių norvegas išvardijo, tuo labiau niaukėsi dangus. Galiausiai prasidėjo visiškas saulės užtemimas. Nors puikiai suprato, kad ši šalis yra kur kas sudėtingesnė nei išpaišyta sename tarybiniame žemėlapyje, vis dėlto negirdėtų pavadinimų gausa stingdė protą.
    Susišnekėti irgi nebuvo taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio buvo pasirodę. Įsėdus į automobilį, žinomų žodžių sąrašas per kelias minutes pasibaigė. Tada teko klausytis. Ir linksėti. Net jei nieko nesuprato.
    Automobilis prariedėjo keletą kilometrų ir sustojo. Supratę, kad šeimininkas jau parvyko, pakeleiviai susiruošė išlipti, bet juos sustabdė. Vaiva palinksėjo ir dar kartą kvailai nusišypsojo. Vairuotojas bakstelėjo į žemėlapį, tada parodė į Vaivą, paskui dūrė pirštu sau į krūtinę ir, toliau kažinką aiškindamas, išskėtė rankas. Mergina dar kartą aklai palinksėjo.
    – Dere kan vente her. Greit?
    – Greit.
    Šį žodį Vaiva aiškiai suprato, todėl atsakė su palengvėjimu, nors net nenutuokė, ko vairuotojas nori. Pašnekovas atrodė patenkintas. Išsirangė iš savo sėdynės ir užtrenkė dureles. Vaiva su Nerijumi žvilgsniais nusekė jį einantį iki durų.
    – Velnias, kas dabar bus?
    – Ką sakė, tas ir bus, – ramiai atsipūtė Nerijus ir palinkęs link stiklo įsistebeilijo į nediduką medinį namelį.
    Vaiva sustabdė žvilgsnį ant draugo skruosto. Mėgindama nepasiduoti, ėmė skaičiuoti ūgtelėjusius jo barzdos šerelius, bet galiausiai viskas susiliejo.
    – Aš nesuprantu, ką jie kalba, – ilgiau ji nebesusitvardė.
    – Viskas bus gerai.
    – Viskas bus gerai? Iš kur tu gali žinoti?
    – O tai ką dabar siūlai daryti?
    – Ką siūlau daryti? Imk ir tu ką nors daryk! Aš kalbu, klausau, atsakinėju. O tu? Ką tu darai?
    – Pabaik, Vaiva, tu gi mūsų esi enciklopedija, tu mūsų kalbininkė, viskas bus gerai.
    Pamačiusi, kaip prasiveria namo durys, Vaiva mikliai nusitrynė akis ir pasiruošė naujam pokalbiui.