Kai kenčia Vyras

Vyro kančia – grėsmė ne jam vienam.
Ją turi tverti žydintis pasaulis.
Ir ta pati – mažam, jaunam, senam,
Jei kojos jo – viena vinim prikaltos.
Jei žino – skaudina tamsoj vaikus,
Jei žino – moteris gėloj dejuoja.
Jei Vyras kenčia, tai už mus visus,
Kurie šalia. Kas myli. Kas svajoja.

Ir ne pavasario griausmai toli girdėt...
Ir ne aistros švelnumas kūną glosto...
Žinai, tas kenčia, kas yra stiprus.
Stiprus apgins. Bailus – šypsosis gosliai
Ir didvyriu jį pavadins minia:
„Kietuolis koks! Tokias kančias sukėlė! “
Tik Angelas liūdnai pamos ranka -
Pasirinkai. Juodu keliu nuėjai...

Gamta nuščiūva.  Tyli Angelai.
Todėl, kad skauda Sielą  - šventą.
Pakantriai klausiame dangaus -
Kuris tėvynę gins?
                      Kuris šiandieną kenčia?..