Noriu tikėt
kažkur esi
vienui vienas
negyvai užmindęs
žvėrį savyje.
Vakarais neišeini
paklaidžiot
mėnesienoj
nenorėdamas
palikti brydės
peraugusioj
žolėje.
Tik tūnai
nuošaliai
girdėdamas
kaip dunksi
kankorėžiai
į akmens tylą
mintyse
melsdamas
išganymo
pabaigai...