Trumpiausias kelias Namo -98

Dievulis, per 25 nepriklausomybės metus, nenuskriaudė Lietuvą ir Parlamentą:
-Parlamentarams davė po mašiną
Lietuvių tautai, - išskleistus sparnus,
Parlamentarai niekaip nebežino
Kaip sugrąžint išskridusius vaikus... -Vaje-Vaje...

Dviese, -kaip per Amazonės džiungles, ar per per Bagdado turgų, -Gatvės mzikantai, lėtai brovėsi pro gausiai surikiuotus Pasaulinės mugės prekystalius. Netikėtai jie pamatė kaip plačiai nusižiovavę, išsirąžę, -palikę Lietuvos operą, linguodami galvas, nei tai urgzdami, nei tai murmiedami, -panašu, kad tarpusavyje kalbėdamiesi: - Jei būsim vieningi, jei būsim vienas už visus, -visi už vieną -bus viskas gerai. -Padainuokiam broliai „Tigrai“: - Mums Dievulis davė kiekvienam po kelias žmonas, - Kaip mums reikikia jas ir vaikučius išlaikyt? -Vaje, -Vaje, -Vajeee.. -Nesijaudink, Tigre, -Gal sutiksim kokią katytę?
Ankstyvi, -Lietuvos Generaliteto paskirti šaukliai, būgnais ir triūbom sukelti ankstyvi miestelėnai, atvykę svečiai iš Rytų ir Vakarų šalių, -derėtis neskubėjo, -žvalgėsi. Juos stębino būsimos šventės masteliai. Šito, - per paskutinį ketvirtį amžiaus, - dar niekas nebuvo regėjęs. Iki Kaziuko mugės dar buvo likę du mėnesiai, o iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio buvo dar likę net dveji metai. Šturmanui Geležėlei nebuvo didelių sunkumų visas šventes ir jubiliejus, „Laiko“rėles pagalba transformuoti ir kilnuoti į bet kurį laikmėtį; -Nori į praeitį? -Še, -Vejziek. -Nori į ateitį? -Vejziek, ir nemirksiek. Šturmano miegiamas posakis buvo: -Kada reks, -tada ir būs. -Į sveikatą, Prieteliau...

Dabar vejziekiam - Kas čia dabar būs? Kas per sąmbrusdis? Niekas negalėjo patikėti. Teks labai pasitaupyti, sukosi daugelio galvose. Netikėtas pranešimas, kad litų nebebus daugelį pribluoškė. Kokia valiuta reikės atsiskaityti? Niekam dar nebuvo pranešta, kad šį šventė bus nemokama ir jaudintis nereikėtų. Kai ateis laikas, bus paskelbta „Mainų akcija“. Du keisti, raudanosiai gatvės muzikantai išlėto slinko per minią link Arkiatedros, -visiems šiltai šypsojosi, -vienus paplekšnoję per pečius, kalbino;-Sveiki atvykę į šventę, kitiems šiaip sau pamoja. Pamoja kaip seniems pažįstamiems: -Šalom.... -Iki pasimatymo futbolo žvaigždė Londono Centriniame stadione. Kas nesuprato kalbos, kalbino gestų kalba: - O kej.... Šie du keistuoliai visiems kėlė ūpą. Pagaliau paslaptinga porelė priėjo Arkikatedros aikštę. Čia juos nustębino didelė žmonių gausa. -Kaip reikės prasibraut iki Gedimino kalno? - Kap pasiekti galutinį tikslą, -Gedimino pilį? -Vaje-vaje, -kalbėjosi tarpusavyje. -Kaip reikės prasibrauti ten, kur prišvartuotas ir ilgom kanapinėm virvėm pritvirtintas „Čiurlionop laivas. „ Visa Arkikatedros aikštė buvo apsupta galinga, Karaliaus Leonido 300 spartiečių sargyba. Prie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo, stovėjo impovizuotas altorius. Visų tikėjimų Patriarchai, po pirmųjų rytinių Mišių, ramiai bendravo su savais; -iš tolimų kraštų atvykusiais piligrimais. Raminančiai gaudė ir kėlė pasitikėjimą Katedros vargonai. Visų širdys buvo sklidinos Ramybės ir Meilės, aptarinėjo Patriarchų ir visų tautų kalbomis, Romos Papos Pranciškaus palinkėjimus Pasauliui. Visų nuotaika buvo pakili, akyse degė vilties žiburėliai. Gatvės muzikantai;- „Analitikas“-Šturmanas Geležielė ir Senamiesčio Rožę, panašu taip pat buvo ramūs. Teisybę pasakius jie nebuvo visiškai ramūs. Jie buvo sujaudinti nemažiau kaip visi ęsantys Arkikatedros akštėje. Taip, ji buvo abu labai sujaudinti, tik neišsidavė, nes pamatė kaip Jo Šviesybė Gintaras, maloniai paprašius visų tikėjimų Šviesybes Patriarchus prasiskirti pusiau i dvi dalis ir pasitraukti;- vieniems į kairę, kitiems į dešinę, kai reikės vyriausiasis maestro Gintaras su vatūtą, duos ženklą Grigališkiems pagiedoimams, o kol kas juos pakeis ir užvaduos Lietuvos Muzikos Dievų Patriarchas Virgilijus. Jis, be ceremonijų, kaip jaunuolis, įšėjęs, pristatė Didingos švetės pirmąją, apšildymo koncertinę dalį. Pradžia buvo šiek tiek netikėta, bet įtikinama:
-Lietuviais ęsamę mes giiiiimę, -lietuviais norimę ir būūūūūt, -be įžangų vinguriuodamas tenorą, tarė Moestro Virgilijus.
Šturmanas Geležėlė, žiemos šalčių ir grodo paliestame skvėrelyje, palipėjo aukščiau ant stųksančio vienišo akmens riedulio, ištempęs kaklą žvelgė į Virgilijų, - mirgtelėjo jam akį. -Nesvarbu, matė ar nematė Virgilijus, jam mažiausiai rūpėjo. Analitikui-Šturmanui Geležėlei šiuo metu rūpėjo visai kas kitą. Jis žvelgė link Pilies ir Barboros Radvilaitės gatvės sankirtos. Žvelgė ten kur turietų būti -Inter-Globolistų štabas. Jam labai rūpėjo Kapitono Jūzapo bendražygio, Lietuvos Kamikadzės- Gipsio likimas. Taip, -atvirai paskysiu, - jam priešingai nei kitiems nenaudėliams, Rašyk. lt bendražygiams, labai rūpėjo Lietuvos Kamikadzės likimas. Širdis jautė, kad viskas yra ir bus gerai, bet Šturmanas atkakliai siekė įsitikinti asmeniškai. Patikrinti, ar teisinga yra jo strategija ir taktiką. Tai buvo labai svarbu, -kadangi ant kortos buvo pastatyta viskas. Taip, -viskas dėl ko jis, išėjęs iš rūkų ir išsilaipinęs ankstyvą rytą Klaipėdos uostę, labai rūpėjo;-Ar viską daro teisingai? . Ką jis pasakys Lietuvai. Lietuvai, kuri juo tikėjo? Jis negalėjo daleisti, kad viskas, kaip kortų namelis, subyrėtų. -Čia tau ne Pokeris, Šturmane Antonio Geležielė., -pasakytų Untis Gūga.

-Taip, Roželė, negalėsim prasbrauti per Spartiečių sargybas, -nors iki Inter Globolistų štabo, ranka paduok, o iki Gedimino pilies, -juo labiau. -Pasiruoški, -teks šiuos kelis šimtus sieksnius kabaruotis medžių šakomis, viršūnėmis, o gal būt ir namų stogais. Jei būtumėm „lunatikais“ ir miegotumėm, būtų paprasčiau. -E... -Bandom. Šturmanas nusijuosė nuo liemens naujai, -iš nudobto Rotušės aikštėje ožio Valdemaro odos supintą, ilgą bizuną, lengvu patraukiamuoju judesiu užnėrė aukštai tvirtą medžio šaką. -Lipk man ant pečių. Rožytė kaip voveraitė užšoko Šturmanui ant peties. Šturmanas patikrino tvirtumą ir šiek tiek įsibėgėjęs stipriai atsispyrė nuo grindinio ir kaip sūpuoklėse pakilo aukštai aukštai kol pagaliau nusileido ant kito medžio storos šakos. Mikliais judesiais atpalaidavo bizūną, užnėrė ant kito medžio šakos dar aukčiau, - pagal viršūnę. Vėl patikrino stiprumą: _-Viskai gerai. -Laikykis stipriai, Rožytė, -bandysių rankomis prisitraukti arčiau viršūnės. Pasiekęs viršūnę, Šturmanas Geležėlė ėmė žvalgytis sekančio medžio šakos. -Che, -Truputi atsipūskim, -tarė Šturmanas Rožei.
-Šturmane. -Vejziek. -Skrenda.
-Kas skrenda? - Rožyt, -Kas skrenda? -O, Konteiner- kopteris skrenda. -Juk tai musų pilotas Zbygnevas skrenda. -Štai... -Žvalgosi. -Gal pamatys mus? Ir tikrai, budintis lengvasis konteiner-kopteris užiskrido aukščiau ir pakibo virš Šturmano Geležėlės galvos. Nusileido „bezdalinės“ kopetėlės. Pro praviras konteinerio-kopterio pravertą langelį pasirodė piloto Zbygnėvo galva, - iš pravertų lūpų ir rankos mosto Šturmanas suprato:
- Kabinkitės. -Kabinkitės sakau, ar lauksit kol nukrapštysiu jūs, - nenaudėliai. -Reikalauju kabinkitės, nes jūs pažeidėt, viešųjų susirinkimų, oro erdvę? - Valkatos ir chuliganai. -Girdit ką sakau?. -Vaikšto čia visuokie, - Čego počego...
-Ne. -Laukti geresnio šanso nebuvo prasmės. Abu tvirtai įsikabino į kopetėles ir ruošėsi skristi link Intrer-Globolistų štabo. Skristi ten kur vyko neįprasta -Kibeno Peno vietininko Lietuvoje Inter-globolisto „gelbėjimo“ operacija.
Pilotas Zbygnėvas pritraukė kopetėles pro atvirą liuką, ir į saloną įsiropštė du neįprasti keleiviai. Kokia staigmena, pilotas Zbygnėvas pažino Šturmaną Geležėlę. Apsikabino, pasisveikino: -Dzen dobri Šturmane-Geležėlė, -Dze dobri, Pan vėlmožnyj ir nuskrido, -Pler-pler-pler, - virš Katedros aikšties. Netikėtai visi trys bendražygiai susitikę, nutarė neskubėti. Kol Maestro Virgilijus kalbėjosi su parapijiečiais, apsuko ratą aplink Katedros aikštę, -pritardami Patriarchui- Maestro Virgilijui kartu užtraukė:
-Llietuviais ęsamę mes giiiimę,
-Lietuviais norimę ir būūūūūt...
. -Šią garbę gavomę užgiiimę,
-Tokiais mes norimę ir liiiikt...
.