jausmai

Išmest kaip šiukšlelę, nebereikalingą popierėlį su skaudžių prisiminimų piešiniais. Pavieniais žodžiais, pasakančiais daugiau nei daugybę tuštybės kupinų sakinių. Daugiau nei tai, bet mažiau nei matau atspindy sudužusių šukių. Riedančių lašelio formos burbulėlių gilumoj, kur įžvelgia tik samanotos rudos akys, akys matančios tikrasias spalvas: neparuškinta, blankias, tačiau tyras, tyresnes nei skausmo užteršta mano dulkėta širdis. Dulkes su šukėm nupūs švelnus ir lengvas it vėjelis, šlamantis pro mano sargus, nepraleidžiančiuų sielvarto į mano šaltą vienišę sielą. Išraižysiu žvaigdžyną su sidabro adata per širdį suvarstydama širdgėlos paliktus randus. Perkirstus lyg žaibo, kraujuojančius atvira žaizda. Širdis pagis, sparnais pakilsi, kai dangaus žydrumo sparnų plunksnos suteiks prasme neužmiršti gyvenimo spalvų tamsių, o gal kitiem labai ryškių. Priimk tai kaip dovaną gyvenimo formos dėžutėj, perištoj raudona juostele su bantėliu, išpūstu kaip baltosios gulbės vaidmenį perėmusios balerinos sijonėlis.