... tas Žemės atodusis,
kai rūkas nuo kalnelio
į slėnį atšliaužia...
Ir darosi ant širdies
lengvas lengvumas,
įsiplieskiant pavasario laužui...
Žalios liepsnos,
žali vėjo gūsiai,
lauždami žalią užtvanką,
grumiasi.
Niekada tu, širdie,
sklidinesnė gerumo žmogui,
medžiui, paukščiui nebūsi...


herbera







