Gurgučio žygiai

Gurgutis krenta žemyn

Gurgutis kybojo pačioje Mamos Pušies viršūnėje. Vėjai supo, lietutis prausė, saulutė šildė, o Mama Pušis maitino ir augino. Gurgutis buvo įsitikinęs, kad joks kankorėžis negali būti laimingesnis! Gyvenimas buvo puikus ir nuostabus... iki to lemtingo žiemos ryto, kai neklaužada šiuršukas pasūpavo Gurgutį pernelyg stipriai, iiiiirrr... gelbėkit! Kotelis nutrūko ir Gurgutis nušvilpė žemyn... (Jeigu nežinai, kas yra šiuršukas, paklausk tėčio arba mamos, kodėl šlama medžiai).
Šakos ir spygliai tik švilpė pro ausis Gurgučiui. Po akimirkos Gurgučiui kristi pasirodė visai malonu, tačiau dar po akimirkos kritimas baigėsi žvynus drebinančiu smūgiu į baltu sniegu padengtą žemę. Gurgutis tvojosi į pusnį taip smarkiai, kad iš akių pažiro žvaigždės. Visai gražios žvaigždės, bet vis tiek labai nemalonu šitaip vožtis.
Gurgutis padrybsojo pusnyje, tačiau gulėti jam greitai nusibodo. Išsikrapštęs į paviršių, ėmė dairytis. Viskas padengta baltu sniegu, saulė pasislėpusi už šakų, o vėjo išvis nėra. Siaubas, kaip neįdomu! Nors palauk, netoliese iš po sniego kyšo kankorėžio kepurės viršūnėlė. Valio! Bus su kuo paplepėti! Gurgutis puolė artyn ir pradėjo žerti šalin sniegą.
Atkastasis kankorėžis buvo kažkoks keistas. Nei žalias, nei rudas, o tamsiai pilkas.
– Labas rytas! – mandagiai pasisveikino Gurgutis. Pilkasis tylėjo.
– Graži diena sakau! – riktelėjo Gurgutis nekantriai. Vis tiek jokio atsako. Gurgučiui trūko kantrybė ir jis pradėjo pilkąjį stumdyti ir ridinėti.
– Palik mane ramybėje, nenaudėli! – piktai sušlamėjo silpnas balsas.
– Aha, pagaliau! Ko gi tu neatsiliepi, kai su tavim sveikinasi? Juk dabar diena, ne metas miegoti.
– O kodėl ne? Aš savo sėklas išbarsčiau praeitą žiemą, tad galiu miegoti, kiek tinkamas. Eik šalin ir netrukdyk.
Sėklos? Gurgutis paskubomis apsičiupinėjo. Po kiekvienu jo žvyneliu Mama Pušis užaugino po sėklytę, bet – o siaube – jos dingo! Liko tik vienui viena sėklelė! Kurgi visos kitos? Gurgutis pabėgiojo šen ir ten, pasikapstė pusnyje, į kurią įkrito. Nei vienos... Jei būtų galėjęs, Gurgutis būtų apsiašarojęs, bet kankorėžiai nemoka verkti. Tad Gurgutis nusprendė užsiropšti atgal į Pušies viršūnę ir sąžiningai papasakoti Mamai apie pamestas sėklas.
Pasakyta – padaryta! Šoko Gurgutis prie Pušies kamieno ir pradėjo keberiotis į viršų. Pradžioje ėjosi kaip iš pypkės – sena supleišėjusi žievė turėjo daugybę puikių vietų įsikibti ar padėti koją. Bet kuo toliau Gurgutis lipo, tuo sunkiau darėsi. Galų gale užlipo taip aukštai, kad kamienas tapo visiškai lygus. Ir ką gi dabar daryti? Kad būtų lengviau galvoti, Gurgutis vaikštinėjo apatine Pušies šaka. Priėjęs patį šakos galą, pasisupo. Suptis buvo labai smagu, tad Gurgutis įsisūpavo kaip reikiant... ir nulėkė stačia galva žemyn! Visa laimė, kad padoriam kankorėžiui visai nei motais nukristi kad ir iš pačios medžio viršūnės.
Ak, kaip supyko Gurgutis ant šakos už tokią klastą! Puolė atgal prie Pušies kamieno, užsiropštė iki šakos klastūnės, ir... sugalvojo, kaip lipti toliau! Nubėgo iki paties šakos galo, gerai pasisūpavo ir op! užšoko ant aukštesnės šakos! Toliau viskas buvo paprasta – nuo šakos ant šakos (pakeliui nukrito tik kokius tris kartus) Gurgutis užsiropštė į pačią Pušies viršūnę ir iš karto pasijuto kaip namie.
Gurgučiui buvo taip gera vėl sūpuotis vėjyje, kad jis visai pamiršo, kodėl taip sunkiai lipo. Galų gale Mama Pušis pati jį užkalbino:
– Sveikas gyvas, mano šaunusis Gurguti. Kas atsitiko, kad grįžai pas mane?
Gurgutis iškart prisiminė visas savo nelaimes ir puolė skųstis Mamai:
– Oi Mama! Iš pradžių aš kažkodėl nukritau žemyn, o paskui... – čia Gurgutis nepajėgė susitvardyti ir pradėjo garsiai šniurkšti nosimi. Mama Pušis kantriai laukė, kol jis pabaigs pasakoti. – O paskui, įsivaizduok, aš pamečiau visas tavo sėkleles! Tik viena liko! – Ir Gurgutis susigėdęs tvirtai apkabino Mamos Pušies šaką.
– Ech tu, Gurguti kvailuti. – Suošė Pušis ir švelniai pasūpavo liūdną Gurgutį. – Mano sėklos ir turi išbyrėti kuo toliau, kad pasisėtų ir iš jų užaugtų naujos pušys. Ir visi mano kankorėžiai ir kankorėžiukai, subrandinę sėkleles, galų gale mane palieka ir krenta žemyn ilsėtis. Tu esi pirmas ir vienintelis sugrįžęs. Matyt, ta paskutinė sėklelė yra ypatinga. Saugok ir tausok ją.
– O tai ką man veikti? – paklausė jau gerokai aprimęs Gurgutis.
– Aš esu aukšta ir toli matau, bet visą savo gyvenimą praleidau vienoje vietoje, – suošė Mama Pušis. – Tau teks pasidairyti toliau, nei aš matau, kad sužinotum savo likimą.
– Kelionės? – Sušnibždėjo Gurgutis. Ir tada garsiau: – Nuotykiai? – O tada labai garsiai: – Bet juk tai nuostabu! Valio!
Ir Gurgutis padarė tai, ką visi kankorėžiai moka geriausiai – šoko stačia galva žemyn!


Geras patarimas

Keliauti Gurgučiui atrodė visai nesunku – anoks čia mokslas, keli vieną koją ir statai priešais kitą. Eiti tai eiti, tik į kurią pusę? Jeigu pasuksi šen, tai nepamatysi viso ko, kas yra ten. O jei žingsniuosi ten, tai pražiopsosi visus nuotykius šen. Siaubas, kaip sunku apsispręsti! Galų gale Gurgutis nusprendė mesti pušies spyglį aukštyn, ir patraukti ton pusėn, kur rodys smaigalys.
Spyglys išlėkė į orą, bet jam nukritus, Gurgutis pajuto, kad smaigalio kryptimi keliauti jam kažin kodėl nesinori... Tiesa sakant, kaip tik priešinga pusė atrodo žymiai patrauklesnė... Teko spyglį mesti dar keturis kartus, kol spyglio ir Gurgučio nuomonė galų gale sutapo.
Atlikus sunkiausią darbą, beliko vienas malonumas – pėdinti išsirinkta kryptimi. Gurgutis patenkintas patraukė pirmyn. Jei būtų žinojęs kokią dainą, Gurgutis mielai būtų uždainavęs. Deja, nežinojo nei vienos! Tiesa sakant, net padoresnio eilėraščio nemokėjo... Gurgutis tvirtai nusprendė pasitaikius progai bent vieną išmokti. O dabar, kad būtų linksmiau, pastvėrė nuo žemės lazdą ir tvatijo per visas sudžiūvusias žoles, kurios kyšojo iš po sniego.
Taip linksmai bekeliaudamas, Gurgutis užsiropštė į kalvos viršūnę. Na, pagalvojo, žemyn bus dar lengviau. Bet kur tau! Sulig kiekvienu žingsniu žemė taikėsi išsprūsti iš po kojų. Dar gerai, kad lazda buvo pakankamai ilga pasiremti. Galų gale Gurgutis neteko kantrybės trepenti mažais žingsneliais ir pabandė žengti plačiau. Koja tuojau pat paslydo, lazda išsprūdo iš rankų, Gurgutis griuvo ant šono ir nudardėjo žemyn. Riedėjo net pasišokinėdamas iki pat kalvos apačios, kur šauniai rėžėsi makaule į seną kelmą.
Kieta Gurgučio galva menkai nukentėjo, bet pačiame viršugalvyje styrantis kotelis tvirtai įsmigo į sutręšusį kelmą! Gurgučiui teko gerai paspurdėti, kol išsivadavo. Šiaip ne taip atsistojęs Gurgutis iš karto vėl klestelėjo ant žemės – atrodė, kad visas pasaulis sukasi aplink! (O tau galva apsvaigsta, jei greitai sukiesi vietoje?). Po kurio laiko pasaulis teikėsi apsiraminti, ir tik lengvai siūbavo atsistojus.
– Na jau ne! – tarė Gurgutis. – Taip keliauti gal ir greičiau, bet man nepatinka. Kitą kartą pasistengsiu leistis lėčiau, bet savomis kojomis. – Ir patraukė aukštyn į sekančią kalvą.
Dar nepasiekęs viršūnės Gurgutis išgirdo keistą juoką – lyg keli kankorėžiai vienu metu juoktųsi. Kaip keista ir įdomu, pamanė sau Gurgutis, reikia būtinai ištyrinėti! Ir paknopstomis užsikeberiojo į patį kalvos viršų.
Ant sniego gulėjo trys kankorėžiai – vienas kvatojo, kitas prunkštė, o trečias kikeno, ir dar taip užkrečiamai, kad net Gurgučiui linksma pasidarė.
– Sveiki, brolyčiai! – šūktelėjo Gurgutis, bet linksmuoliai visiškai nekreipė į jį dėmesio. Gurgutis pabandė juos kalbinti ir šiaip, ir taip, net pastumdė ir paridinėjo. Visa tai tik dar labiau juos prajuokino.
– Nutilkit nenaudėliai! – pasigirdo iš po sniego. Gurgutis paskubomis nužėrė šalin sniegą, ir aptiko susiraukusį pernykštį kankorėžį. – Miegoti trukdot, triukšmadariai! – niurzgė toliau rukna.
– Kas gi jiems pasidarė? – nelaukdamas, kol pašnekovas užmigs, paklausė Gurgutis.
– O ką aš žinau? Ką tik nukrito, o jau triukšmą kelia, kad juos kur kinivarpos sugraužtų! Palikite mane ramybėje, nenaudėliai! – vos pabaigęs šnekėti, griausmingai užknarkė.
– Ėhė, jeigu jie ką tik nukrito, tai reikia pažiūrėti, kas darosi viršuje! – Ir lydimas nenutylančio juoko ir knarkimo Gurgutis pradėjo ropštis į artimiausią pušį.
Lipti, kaip žinome, Gurgutis mokėjo puikiai, tad ilgai neužtrukęs pasiekė viršūnę. Čia jį pasitiko visas juoko choras! Didžioji dalis rudų kankorėžių kvatojo taip, kad net šakos drebėjo, o likusieji kartu su visais žaliaisiais prunkštė. Gurgutis apsidairė, išsirinko mažiausiai linksmą kankorėžį, ir prisigretinęs mandagiai paklausė:
– Laba diena! Pas jus, matyt, šiandien juoko šventė?
– Oi cho cho cho! Juoko šventė? Chi chi chi... Na tu ir prisigalvoji! Oi negaliu... Cha cha cha! – Kankorėžis taip sukretėjo iš juoko, kad vos kotelis nuo šakos neatitrūko. – Jei nori žinoti, Kryžiasnapis lesė sėklas ir kuteno mus. Niekas negali taip pakutenti, kaip Kryžiasnapio snapas.
– Lesė sėklas? Ir jūs nesigynėte! – apstulbo Gurgutis. – Kur tas nenaudėlis?
– Nuskrido. Kažkur ton pusėn, – mostelėjo pašnekovas ir vėl pratrūko skambiu juoku.
Gurgutis kaip galėdamas sparčiau lipo nuo šakos ant šakos, mąstydamas piktas mintis. Kažkoks nususęs paukštis drįsta lesti brangiausią iš brangiausių – pušies sėklas! O tie netikėliai kankorėžiai juokiasi, vietoje to, kad gintųsi. Reikia tik surasti tą nenaudėlį Kryžiasnapį ir išvanoti jam kailį, kad daugiau į sėklas nesikėsintų. Tik tai kaip jį pričiupti? Baisiai mitrūs tie skrajūnai...
Taip bemintydamas Gurgutis staiga pamatė tiesiai priešais save lizdelį. Mažą mažutėlį, vos už Gurgutį didesnį. Ir čia Gurgučiui šovė į galvą puiki mintis – reikia pasislėpti lizde, o nelemtas sėklaėdis anksčiau ar vėliau pasirodys netoliese.
Pripuolė Gurgutis prie lizdo ir vos nuo šakos nenukrito: iš pūkinio lizdo pypsojo trys jauniklių snapeliai. Gurgutis negalėjo patikėti savo akimis – jaunikliai, išperėti viduryje žiemos! Ir snapai kažkokie keisti – viršutinė ir apatinė dalis perkrypę, tarytum sukryžiuoti pirštai. Ak tai štai kaip tie kryžiasnapiai atrodo!
Staiga virš galvos šmėstelėjo juodas šešėlis, ir visa pušies viršūnė susiūbavo – ant gretimos šakos nutūpė dideliausias paukštis. Visos iki vienos plunksnos buvo juodut juodutėlės, tik nuo senatvės šiek tiek aptriušusios, o juodas snapas toks didelis, kad ne tik Gurgutį, bet ir visą kryžiasnapių lizdą galėtų vienu kaptelėjimu praryti.
– Kas tu toks būsi? – šūktelėjo Gurgutis, dėl visa pikto atkišęs savo kelioninę lazdą.
– Aš esu Senis Krrrranklys. – Kranktelėjo Senis Kranklys. – O kas tu toks ir ką čia veiki?
– Mano vardas Gurgutis Pušinis, atėjau čia iškaršti kailio sėklaėdžiui Kryžiasnapiui! – kovingai riktelėjo Gurgutis, Pašiaušė žvynus, kad didesnis atrodytų, ir įsikarščiavęs pridurė: – O jei nerasiu jo, tai lizdą išdraskysiu! Bus jam pušų sėklas naikinti!
– O tu pušies paklausei, ar ji norėtų Kryžiasnapį bausti? – kranktelėjo šiek tiek pašaipiai Kranklys. Gurgutis net žioptelėjo iš nuostabos:
– O ko gi dar čia klausti?
– O tu pabandyk, krun krun.
Gurgutis gūžtelėjo pečiais. Kodėl gi ne – pušis tai čia pat.
– Didžiai gerbiama pušie! Ar norėtumei, kad nubausčiau niekadėją sėklaėdį Kryžiasnapį?
– O už ką gi bausti? – Nustebusi suošė pušis. – Aš sėklų turiu daugybę. Kryžiasnapiai, voverės ir kiti gyvūnai dalį sulesa ar suėda, tačiau bekrapštinėdami išlaisvina dar daugiau sėklelių, kurias vėjas išnešioja į tolimiausius tolius. Tokiu būdu ir gyvūnėliai pasisotina, ir mano sėklos plačiau pasklinda.
Gurgutis baisiausiai susigėdęs tylėjo.
– Krun, aš manau, tu jau nenori draskyti lizdo? – paklausė Senis Kranklys.
Gurgutis tik galva pakinkavo, sutikdamas. Jei būtų galėjęs, būtų išraudęs, kaip koks pomidoras.
– Geriau pasiklausti, prieš darant, nei atsiprašinėti padarius, krun. Sėkmės kelionėje, Gurguti. Esu tikras, kad mes dar susitiksime. Iki, krun. – ir senasis paukštis nuplasnojo.

Netikėtumai ir susitikimai

Saulė švietė kasdien vis ilgiau ir ilgiau. Sniegas pamažu tirpo ir tižo. Naktimis dar paspausdavo šaltukas, bet žiema jau traukėsi iš miško. Kur ne kur matėsi sniegu visai nepadengti žemės ploteliai.
Gurgutis brido per drėgną ištižusį sniegą, ir nepatenkintas niurzgė ir burzgė. Ir nieko čia keisto – tau turbūt irgi nepatiktų, jei žengęs žingsnį kiekvieną kartą įsmigtum vos ne iki pažastų! Ir taip ne kokią Gurgučio nuotaiką dar gadino pats miškas. Kaip žinia, Gurgutis užaugo Pušies viršūnėje, ir buvo pripratęs prie šviesaus ir atviro pušyno. Čia augo daugiausiai eglės, įsiterpusi tik viena kita pušelė. Brrr, kaip tamsu ir drėgna.
Gurgutis pamažu pėdino, liūdnas minti mintydamas. Ko gero, būtų ir ėjęs taip iki pat pavasario, bet staiga kažkas didelis, šaltas ir labai šlapias visa jėga tėškėsi Gurgučiui į galvą.
– Kas čia per pokštai!? – sušuko Gurgutis, ir pasipurtė, kad vanduo į akis netekėtų.
– Chi chi chi, ki ki ki... – Vietoje atsakymo sužvangėjo virš galvos linksmi balseliai.
Gurgutis užvertė galvą ir pamatė didelę sniego gniūžtę, vis dar kėpsančią ant apatinės eglės šakos. Viršutinės šakos gerai dengė sniego likučius nuo saulės, bet sniegas vis tiek lėtai tirpo, virto vandeniu ir kaupėsi į lašiukus. Kai lašelis užaugdavo pakankamai didelis – atitrūkdavo ir krisdavo žemyn. Ką tik vienas lašelis, dideliam broliukų lašiukų džiaugsmui, pataikė nukristi tiesiai ant kėblinančio Gurgučio.
Gurgutis ketino išbarti lašelius už tokius nevykusius pokštus, bet pamatė atskriejantį antrą lašelį. Mitriai šoktelėjęs į šoną, Gurgutis išsisuko ir norėjo pergalingai šūktelti „Cha! “, bet trečias lašelis pasalūniškai šleptelėjo į plačiai atvertą Gurgučio burną. Vietoje pergalingo šūksnio gavosi:
– Gurkt... gliukt... Kche kche... Tfu tfu...
Išdykėliai lašiukai net tirtėjo iš džiaugsmo ir žvangiais balseliais skatino vienas kitą taikytis į Gurgučio nosį. Oi supyko Gurgutis!
– Aš jums parodysiu, nenaudėliai! – sustugo jis, pagrūmojo kumščiu ir pradėjo dairytis, kuo ir kaip čia reikės rodyti. Po ranka pasitaikė kelios šakelės, tad Gurgutis nieko nelaukdamas puolė jas svaidyti į lašelius. Šiems grasinimai buvo nė motais, o Gurgutis greitai aptiko, kad viskas, ką meti į viršų, krenta žemyn. Iškart po to, kai pora šakelių šauniai kaukštelėjo jam per galvą. Visa laimė, kad kankorėžiai turi tvirtus pakaušius.
Taip smagiai leidžiant laiką, tirpstantis ir mėtomų šakelių judinamas sniegas pamažu pajudėjo... Iš pradžių vos pastebimai, o paskui vis greičiau ir greičiau nučiuožė link šakos galo, ir šlapia krūva su visais lašeliais šleptelėjo ant žemės.
– Aha, sprunkate! – apsidžiaugė Gurgutis, bet lašiukai nė kiek nesutriko, stvėrė vienas kitą už rankų ir tapo jau ne lašiukais, o srovele. Gurgutis pasivijo srovelę ir kaire koja užtvėrė jai kelią. Vanduo sustojo, pastovėjo ir pradėjo tekėti kita vaga. Gurgutis pabandė užtverti naują kelią dešine koja, bet paslydo ir turėjo pakelti kairę. Vanduo nieko nelaukdamas nugarmėjo tolyn. Gurgutis vėl pasivijo srovės priekį, ir dabar pabandė užtverti kelią užtvanka. Iš pradžių sekėsi nekaip: pro akmenėlius ir šakeles vanduo pratekėdavo, o sniegą ir purvą išplaudavo. Tada Gurgutis pabandė pastatyti užtvarą iš šakelių, ir aplipdyti jas purvu. Pavyko tiesiog puikiai. Vanduo buvo pagautas ir sustabdytas. Dabar beliko sugalvoti, ką su juo veikti toliau.
Gurgutis klestelėjo ant žemės, ir įrėmė pirštą į kaktą, kad kokia gera mintis nepaspruktų. Kol jis taip mintijo, atskiros srovės, srovelės ir lašeliai tekėjo į naują tvenkinį. Vanduo kaupė jėgas, kaip koks potvynis. Nespėjo Gurgutis ką nors gudraus sugalvoti, kai visa galybė lašelių pasimuistė ir, vienu triokštelėjimu išvertę šauniąją Gurgučio užtvanką, nušniokštė tolyn.
– Ei, kur bėgat? – pašoko ant kojų Gurgutis, bet buvo vėlu. Ne kokia srovelė, o visas upelis garmėjo tolyn. Vanduo linksmai gargaliavo, burbuliavo ir visaip kitaip vandeniškai džiaugėsi. Gurgutis nutarė, kad statyti užtvankas nuobodu, ir patraukė pažiūrėti, kur teka naujas upeliūkštis. Netrukus upelis pasisuko iš pradžių į vieną šoną, paskui atgal.
– Čia kas dabar? – pasipiktino Gurgutis. – Nemokat tiesiai keliauti?
– Tiesiog arčiau, aplink greičiau! Tiesiog arčiau, aplink greičiau! – Sužvangėjo tūkstančiais balselių vanduo.
– Nieko panašaus! Štai žiūrėk, – atkirto Gurgutis ir gerai pasispyręs kaip voverė peršoko į kitą upelio pusę. Žengė kelis žingsnius iki sekančio vingio ir vėl stryktelėjo. Taip ir keliavo jiedu, kol upelis sutiko kitą upeliuką. Kaip žinia, visi lašeliai labai draugiški, tad ir upeliukai linksmai pasilabino ir susijungė į vieną didesnį.
– Ėhė, – nuliūdo Gurgutis, – o kaip aš dabar tave peršoksiu?
Pasikasė Gurgutis galvą kaire ranka, paskui dešine, ir atsiminė, kaip smagiai supdavosi ant šakos Pušies viršūnėje. Chm pagalvojo jis,  o gal ir čia šaka pagelbėtų? Pakėlė nuo žemės ilgėlesnę šakelę, palankstė, pamiklino. Įrėmė vieną galą į žemę, pats įsikabinęs į kitą sulenkė, ir tik strykt! Teisybė, nulėkė ne visai ten, kur norėjo, bet užtat kaip toli! Truputį pabandęs ir šiaip, ir taip, Gurgutis nusprendė pamėginti įveikti upelį, o kad tikrai pavyktų, šokti įsibėgėjęs.
Laikydamas savo šuolinę kartį tarytum ietį, Gurgutis atsitraukė nuo upelio visus penkis žingsnius. Paskui dar keturis. Dėl visa pikto. Pasipustė padus, palingavo kartį ir pasileido tekinas. Nubėgęs lygiai aštuonis žingsnius, Gurgutis pamatė kitame krante stovintį kankorėžį. Kankorėžis, išsižiojęs iš nuostabos, spoksojo į Gurgutį. Gurgutis spoksojo į kankorėžį. Šuolinė kartis nusviro žemyn, ir įsmigo į pakrantės dumblą. Gurgutis nuskriejo per upelį. Deja, vietoje šaunaus šuolio, gavosi tik šaunus šleptelėjimas į pakrantės purvynę.
– Ki ki ki ki... – kažkas kikeno šalia. Gurgutis nusikrapštė purvą nuo akių, ir atsimerkęs pamatė, kad atėjūnas taip kreta iš juoko, kad net žvyneliai klapsi. Gurgučiui buvo visai nejuokinga, tad jis iškart užrėkė:
– Kas tu per kankorėžis ir ko čia dabar žvengi?
– Aš ne kankorėžis, o kankorėžytė, – šiaip ne taip susitvardė atvykėlė. – Mano vardas – Skuja Eglinė. Juokiuosi aš iš tavęs, nes labai juokingai atrodai.
Gurgučiui labai nepatiko, kad kažkam atrodo juokingas, tad jis atrėžė:
– Pati tu juokinga ir kvaila. Kankorėžytė mat atsirado. Ištįsus kaip kokia... Kokia... – Niekaip nesugalvodamas kokia, ir pykdamas, kad iš jo šiandien jau antrą kartą juokiasi, dar pridėjo: – Pati nei tiek neperšoktum, ot!
– O aš ir nešoksiu! – Dabar jau įsižeidė ir Skuja. – Šokinėja tik tie, kas kitaip pereiti nemoka!
– Kas nešokinėja, tas šlapiom kojom vaikšto! – Nepasidavė Gurgutis.
– O aš moku pereiti nešokus ir kojų nesušlapus!
– O vat ir nepereisi!
– O vat ir pereisiu!
– Netikiu, – atkirto Gurgutis. – Tu tik girtis moki.
– Sėdėk ir žiūrėk! – atrėžė Skuja. Paskui paėmė netoliese gulėjusią Gurgučio lazdą, ir... padėjo ją skersai upelio. Ilgio kaip tik užteko nuo vieno kranto iki kito.
– Na na! Tu gal peraugusi skruzdėlė, kad ketini tokiu šapu pereiti? – pasišaipė Gurgutis. Skuja nieko neatsakė ir nuėjo į šoną. Po kelių akimirkų grįžo tempdama dar kelias panašaus ilgio šakas ir suguldė jas šalia. Išėjo visai neblogas tiltelis. Gurgutis pritilo.
Skuja nedrąsiai žengė pirmąjį žingsnį. Tiltelis laikėsi tvirtai. Tada antrą žingsnį. Ir trečią. Kai priėjo vidurį, Skuja žengė jau visai užtikrintai ir aukštai užrietusi nosį. Užtat nepamatė, kad tiltelis nuo žingsnių įsisiūbavo, ir... tuojau pat paslydo Skuja ir nugarmėjo žemyn.
Upelis buvo visai negilus, ir, kaip žinai, kankorėžiai neskęsta (o jei to nežinai, tai būtinai įmesk kelis kankorėžius į vandenį, kai kitą kartą būsi prie ežero ar upelio). Skuja taip išsigando, kad pajėgė tiktai tvirtai užsimerkti ir cypti iš baimės. Gurgutis, prunkšdamas kaip begemotas, nubrido iki Skujos ir ištempė ją į krantą.
Skuja nustojo spiegti, bet iškart pradėjo verkti. Gurgutis labai nustebo, kad kažkas žliumbia, kai atsitinka toks juokingas dalykas. Jis truputį palaukė, bet Skuja niekaip nenurimo. Tada Gurgutis pabandė ją pralinksminti labai juokingai aptaškydamas vandeniu. Skuja kažkodėl dar labiau įsiraudojo.
Gurgutis gūžtelėjo pečiais ir prisėdo ant upelio kranto. Upeliu pamažu plaukė spygliai, tošies atplaišėlės ir vienas kitas pernykštis lapas ar žolės stiebelis. Gurgutis dar kartą pažvelgė į Skują. Ji iš tiesų buvo visai kitokia nei Gurgutis. Aukštesnė, lieknesnė, žvyneliai ne tvirti ir stori, o švelnūs ir ploni. Bet pats tikriausias kankorėžis. Tai yra, kankorėžytė. Gurgutis stuktelėjo į Skujos šoną.
– Žinai ką? – pasakė jis. – Mano vardas Gurgutis Pušinis. Ir man truputį gėda, kad juokiausi iš tavęs.
– Ir aš tau neatrodau kvaila? – šniurkštelėjo nosimi Skuja.
– Ne, visai ne, – užtikrino ją Gurgutis.
– O aš atsiprašau, kad juokiausi iš tavęs, – atsiprašė Skuja, ir Gurgutis netikėtai pasijuto žymiai smagiau.
Jiedu dar kurį laiką pasėdėjo ant upelio kranto. Skuja netikėtai sukikeno.
– Kas atsitiko? – nesuprato Gurgutis.
– Visgi... ki ki ki... – prunkštė Skuja, – tu labai juokingai tėškeisi nosimi į purvą... oi, negaliu susilaikyti...
Gurgutis nustebęs pažiūrėjo į Skują, pažiūrėjo į purvynę, kurion buvo nukritęs, pamirksėjo, ir taip užsikvatojo, kad net žvynai bildėjo vienas į kitą.
Ugnies išdaigos

Vidurdienio saulė kepino nuščiuvusį pušyną. Žemę užkloję pernykščiai spygliai ir tošies atplaišos spirgėjo nuo karščio. Kažkur medžių viršūnėse vangiai čiepsėjo perkaitęs kikilis. Birbė patenkinta musė. Karšta, tylu, nei gūsio vėjelio.
– Šitos pilkos samanos vadinasi kiminai. Jas galima naudoti žaizdoms aptvarstyti. O tie geltoni grybai - voveraitės. Nebijok, čia ne tos ilgauodegės voveraitės, kurios kankorėžius aižo. Chi chi, juokinga ar ne? – tarškė Skuja.
Gurgučiui nebuvo juokinga. Trepsėdamas per karštus spyglius, pušies vaikas atsiduso. Iš pradžių mintis keliauti drauge atrodė labai šauni. Dabar atrodė priešingai. Skuja žinojo viską apie viską. Ir pastoviai pliurpė. Ir neklausė, ką Gurgutis sako. Visai niekam tikusi pakeleivė, niūriai mąstė Gurgutis.
– O, žiūrėk! Priešgaisrinė juosta! - apsidžiaugė Skuja.
Prieš akis driekėsi įkaitusio smėlio juosta. Juostoje neaugo nei medžiai, nei žolės, nei samanos. Net spyglių nebuvo!
– O kas yra priešgaisrinė? – nesusilaikė nepaklausęs Gurgutis.
–  Tokia, kuri stabdo gaisrą. O gaisras – tai didelė didelė ugnis, deginanti mišką. O stabdo todėl, kad smėlis nedega ir ugnis negali perbėgti. O perbėgti negali...
Kad tave kur, galvojo Gurgutis, klampodamas per karštą smėlį. Reikėjo čia man paklaust...
Kitoje priešgaisrinės juostos pusėje augo daug mažų pušelių, ir viena didelė pušis su labai labai ilgais spygliais. Dideliausi kankorėžiai nesisupo ant plonų šakelių, kaip įprasti kankorėžiai, o augo prikibę prie storesnių šakų ir net kamieno. Nieko keisto – tokiems dručkiams išlaikyti reikėjo tvirtų šakų!
– Skuja, kas čia per pušis?
Skuja nutilo, ir nenorom prisipažino:
– Nežinau...
Gurgučio nuotaika iškart pagerėjo.
– Eime paklausim!
Po pušimi voliojosi daugybė dičkių kankorėžių, ir visi draugiškai knarkė saulės atokaitoje. Gurgutis pavaikščiojo aplink, išsirinko tyliausiai knarkiantį, ir mandagiai pabeldė į šoną:
– Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti...
Nespėjo Gurgutis pabaigti klausimo, kai miegalius pašoko. Tai buvo tikras kankorėžis-milžinas! Bent du kartus aukštesnis už Gurgutį, bent du kart platesnis.
– Ko nori? Ko čia dabar žadini? Ko čia atėjai? – nemandagiai užbliovė dičkis.
– Eee... – pasimetė Gurgutis.
– Mes norėjome paklausti, – įsiterpė Skuja, – kokia jūsų pušies rūšis?
– Pati geriausia! – atrėžė dičkis, – taip kad dinkit iš čia! – ir pastūmė Gurgutį. Šis nesitikėjo tokios klastos, ir žingtelėjęs atgal užmynė kitą miegalių.
– Kas čia dabar? – sustaugė antrasis dičkis, ir tuoj pat pašokęs pastūmė Gurgutį atgal link pirmojo. Tas, nieko nelaukęs, vėl pastūmė link antrojo. Taip ir stumdė du dičkiai Gurgutį, kaip kokį kamuoliuką. Gurgučiui visai susisuko galva.
– Liaukitės! Ką jūs darote! – šūkavo Skuja, bet nieko negalėjo jiems padaryti. Galų gale dičkiams žaidimas atsibodo. Pagriebė vienas Gurgutį už rankų, kitas už kojų, įsiūbavo, ir kaip šveitė tolyn! Norėjo ir Skują pagaut, bet nepagavo. Gurgučiui buvo pašėlusiai pikta, bet ką jis galėjo padaryti tokiems dičkiams?
Gurgutis ir Skuja nukėblino tolyn, o nedorėliai kvatojo ir šūkavo iš paskos:
– Tokių nusmurgėlių nepriimam! Čia pati geriausia pušis! Pajūrio pušis!
– Na va ir sužinojom pavadinimą, – burbtelėjo Gurgutis. Skuja patylėjo.
Dar truputį paėję, abu nusprendė susėsti pailsėti. Artinosi vidurdienis, ir net medžių viršūnėse užaugusiems kankorėžiams darėsi šiek tiek per karšta.
– Ei, kas ten blizga? – aštriaakė Skuja rodė pirštu į tolėliau esantį kelmelį. Gurgutis prisidengė ranka akis. Iš tiesų kažkas blizgėjo. Bet tokiam karštyje vandens ant kalnelio negalėjo būti!?
– Eime pažiūrėti, – pašoko Gurgutis, pamiršęs nuovargį ir nuoskaudas.
– Eime! – tuoj pat sutiko Skuja.
Abu nukurnėjo link blizgančio kelmo.
– Fui, čia sudaužytas butelis! – suspigo Skuja, pribėgusi arčiau, ir tuojau pat paaiškino, kas yra butelis bei kodėl jis dūžta. Iš tiesų aplink kelmelį mėtėsi daugybe švytinčių, blizgančių, spindinčių šukių. Gurgutis trepinėjo aplink, apžiūrinėdamas stiklo gabalėlius.
– Aš radau apvalią šukę, – Gurgutis pertraukė Skujos postringavimus. Tada pasilenkė pažiūrėti po šuke. – O, žiūrėk, kaip keistai saulė šviečia per tą stiklą. Ir dūmai kažkodėl rūksta...
– A, čia bus butelio dugnas. Labai pavojingas daiktas. Gali, kaip padidinamas stiklas, saulės šviesą sutelkti į vieną tašką ir uždegti... Vajė! Ugnis! Gaisras! Degam! Gelbėkit!
– Baik klykaut! – sudrausmino ją Gurgutis, – geriau sakyk, ką daryti!
– Ee... Ee... Stiprus vėjas gali išblaškyti ugnį, – pabandė Skuja. Tuojau pat abu krito ant pilvų ir pradėjo kaip galėdami pūsti į dūmus. Plykstelėjo liepsna.
– Vajė! Mes tik dar labiau įpūtėm! – vos neverkė Skuja.
– Greičiau, ką dar galima daryti?
– Galima gesinti vandeniu... Bet čia nėra nė lašo vandens!
Aplink plytėjo vien tik sausutėliai, traškantys spygliai, pagaliukai ir tošies gabalėliai.
– Priešgaisrinė juosta? – pasiūlė Gurgutis. Abu puolė rinkti ir mesti šalin viską kas dega.
– Mes nespėsim! – suaimanavo Skuja, žiūrėdama, kaip liepsna pasiglemžia vis naujus spyglius ir plinta, – mes vieni nespėsim!
Gurgutis apsidairė. Iš tiesų, vienudu jie niekaip nespės. Aplink nieko nebuvo, kas galėtų padėti... Ir čia jam šovė idėja! Gurgutis šūktelėjo:
– Aš tuojau! – ir nuskuto atgal prie pajūrio pušies.
Didieji kankorėžiai miegojo.
– Gaisras! – pabandė Gurgutis, – Ugnis, degam!
Jam atsakė tik griausmingas knarkimas.
Gurgutis pabandė pajudinti artimiausią kankorėžį. Šis tik tik apsivertė ant kito šono, ir toliau knarkė. Gurgučiui trūko kantrybė. Jis gerai atsivėdėjo, ir kaip spyrė miegaliui į užpakalį! Net koją nusimušė.
– A? Kas? Kur? – pašoko dičkis, – Ir vėl tu!?
Tik šį kartą Gurgutis nelaukė, o iš karto spruko bėgti. Dičkis nudundėjo iš paskos. Gurgutis sprukdamas trankė ir spardė kitus miegalius. Paskui jį nutįso įtūžusių kankorėžių vora. Dičkiai buvo stiprūs, bet nelabai greiti. Gurgučiui teko kelis kartus sustot ir parodyti jiems liežuvį, kad šie nesugalvotų apsisukti ir grįžti.
Gurgutis parbėgo iki gaisravietės, ir apibėgo aplink kelmelį, kurio apačioje liepsnojo pernykščiai spygliai. Didieji kankorižiai pūkštė, šūkavo, ir sekė iš paskos. Gurgutis bėgo ratu tol, kol pavijo paskutinį dičkį, o tada mikliai žingtelėjo į šoną. Kankorėžiai-milžinai buvo taip įtūžę, kad net nepastebėjo. Pirmas nusivijo paskutinį, antras pirmą, trečias antrą... Taip ir bėgo rateliu aplink kelmą, keldami dulkes ir spardydami į šalis spyglius.
Gurgutis klestelėjo šalia apstulbusios Skujos. Kai dručkiai nuspardė visus spyglius iki pat smėlio, Gurgutis pašoko, pagriebė ilgėlesnį pagalį, ir pakišo jiems po kojom. Nusiplūkę dičkiai kliuvo, griuvo ir dardėjo į pakalnę.
Ugnis godžiai glemžė sausus spyglius, šakeles ir lapus priešgaisrinio rato viduryje, bet ištrūkti nepajėgė! Surijusi viską, kas dega, liepsna blėstelėjo ir užgeso. Gaisras buvo sustabdytas!
– Visa laimė, kad tu žinojai apie priešgaisrinę juostą! – pareiškė Gurgutis Skujai.
– Ačiū, – mandagiai padėkojo susidrovėjusi Skuja, – bet jei tu nebūtum laiku atvedęs pagalbos, gaisras jau siautėtų.
Gurgutis ir Skuja paspaudė vienas kitam rankas, ir nupėdino tolyn. Pakalnėje suvirtę dičkiai burbuliavo, dūsavo, grasino iškaršti kailį, bet netrukus užknarkė taip, kad net žemė drebėjo.
– O va šitos samanos vadinasi pataisai… – iš tolumos atsklido Skujos balsas, palydėtas garsaus Gurgučio atodūsio.

Gilių cirkas

Lengvas vėjelis bangavo žoles, dobilus ir vieną kitą rudeninę gėlę. Drugeliai plasnojo virš pievos, dūzgė kamanės žieduose. Skuja ir Gurgutis nematė nei žolės bangavimo, nei drugelių, nei kamanių. Apačioje, prie pat žemės, žolė atrodė kaip pačios tankiausios ir nepraeinamiausios džiunglės. Jokioje miško tankynėje nebuvo taip sunku keliauti, kaip pieva...
Gurgutis niūriai brovėsi tarp žolės stiebų. Skuja taip pavargo, kad net neturėjo jėgų šnekėti. Galų gale abu susižvalgė, ir netarę nė žodžio klestelėjo ant žemės pailsėti. Rudeninė saulutė maloniai šildė, kamanės ramiai dūzgė. Gurgutis nulenkė kelis žolių stiebus, kad pasidarytų vietos, ir palaimingai išsitiesė. Ach, pagaliau pailsės!
Gurgutis jau ketino snustelėti, bet pajuto drebant žemę! Pakėlęs galvą įsiklausė. Skuja irgi dairėsi nustebusi. Ne ilgai trukus, pasigirdo ritmingas trepsėjimas ir daina. Nelabai darni daina, užtat su daugybe „lekiam! „, „šuoliais! „ ir „op op op! „. Tuojau pat tarp žolių pasirodė žalios figūrėlės, visos su dailiomis kepurėmis-beretėmis ant galvų.
– Ei, čia juk gilės! – atpažino Skuja.
Visos gilės energingai šuoliavo apsižergę paprasčiausias lazdas ir mojavo mediniais kardais. Gilių vadas, didžiulė gilė su šauniai pakreipta berete ir angliuku nupieštais ūsais, apvedė visą gilių kavalkadą ratu aplink keliauninkus, ir sukomandavo:
– Būryyys, stot!
– Tprūūū! - atsakė giliukai, ir sustojo.
Gilių vadas pasiglostė išpaišytus ūsus ir nužvelgė kankorėžius iš apačios į viršų. Smarkiai į viršų. Nepaisant rūsčios išvaizdos, gilė buvo vos iki juosmens Gurgučiui ir iki kelių Skujai.
– Na! Kas jūs tokie? – griežtai paklausė.
Gurgutis jau ketino atrėžti piktai, bet Skuja suspėjo pirma:
– Ach, kokie šaunūs raiteliai! Ar tik nebūsite ąžuolo gilės?
Gilių vadas iškart atstatė krūtinę, ir pareiškė:
– Aš esu gilių Kapitonas Apas. Mano pareiga – saugoti mūsų ąžuolą. O čia mano šaunieji giliukai Bapas, Bepas, Bėpas, Bipas, Bopas, Bupas, Capas, Cepas, Cėpas, Cipas, Copas...
Gurgučiui atmintis tuojau pat užsikimšo nuo tokios daugybės vienodų giliukų ir vardų. Skuja ištvėrė šiek tiek ilgiau, bet kai Kapitonas Apas pasiekė Kapą, Kepą, Kėpą, ir ji užprotestavo:
– Ačiū, dėkoju, labai malonu susipažinti, tačiau mes privalome keliauti toliau. Esu tikra, kad jūsų tarnyba labai atsakinga, ir jūs tiesiog nekantraujate grįžti prie jos vykdymo!
Kapitonas pasipūtė dar labiau:
– Be abejo! – o paskui mąsliai pridūrė, – deja, bet kol kas su niekuo neteko susikauti. Labai keista, bet visi pasiduoda gerokai anksčiau, nei aš spėju pristatyti visus savo raitelius... Na tiek to, keliaukite toliau, o mūsų laukia tarnyba. Būryyys, marš!
– Op op op! – atsiliepė giliukai, ir darniai nušuoliavo tarp žolių tolyn.
Gurgutis palaukė, kol visi giliukai dingo iš akiračio, ir pasakė:
– Uuuf! Nieko sau kavalerija, a?
– Taigi, – sutiko Skuja, – geriau nešdinamės, kol negrįžo pristatyti likusiųjų!
Abu sutartinai pajudėjo pirmyn. Laimė, žolė greitai praretėjo, o dangų užstojo milžiniškos ąžuolo šakos. Tarp žolių vėl pasigirdo gilių balsai:
– Oplia!
– Ale op!
Gurgutis sudejavo:
– Vėl jie!
Skuja įsiklausė atidžiau:
– Manau, kad ne. Šitie šūkauja kažkaip kitaip. Eime, vis tiek mums į tą pusę.
Pralindę pro paskutines žoles, kankorėžiai pamatė tris giliukus. Vienas išsižergęs stovėjo ant žemės, antras – jam ant galvos, o trečias kaip tik įsibėgėjo ir šūktelėjęs:
– Oplia! – stryktelėjo ant galvos antrajam.
Gurgutis ir Skuja išsižioję žiūrėjo, kaip gilių bokštas pasvirduliavo, bet išsilaikė. Viršutinis giliukas pakėlė rankas ir sušuko:
– Ta da!
Kankorėžiai pradėjo ploti ir šaukti:
– Bravo!
Giliukai pabandė nusilenkti. Deja, pabandė visi iš karto, tad viršutiniai du tuojau pat šleptelėjo žemyn. Kankorėžiai sukrizeno. Giliukai liūdnai pakilo nuo žemės, dar kartą nusilenkė, ir susėdo dūsaudami.
– Ko čia dabar nuliūdot? – paklausė nustebęs Gurgutis, – nežinau, ką jūs bandėt padaryti, bet gavosi išties neblogai. Man patiko!
– Ačiū, – atsiliepė vienas iš giliukų, – bet to neužtenka. Beja, aš vardu Zapas. Čia Zepas, o ten Zipas.
Gurgutis ir Skuja taip pat prisistatė ir susėdo.
– O ką jūs bandot nuveikt? – pasidomėjo Skuja.
– Cirką, – trumpai atsakė Zipas.
– O kas yra cirkas? – nustebo Gurgutis.
– O! – apsidžiaugė Zapas, Zepas ir Zipas, – cirkas yra nuostabu... Didžiulės palapinės, akrobatai, juokdariai, arkliai, žirafos, liūtai, krokodilai...
Žodžiu paaiškėjo, kad trys giliukai augo pačioje ąžuolo viršūnėje, ir vieną dieną kitame pievos gale pamatė cirką. Jiems taip patiko, kad jie pasakojo ir pasakojo apie cirką kitoms gilėms. Gilės nepatikėjo. Kilo ginčas. Galų gale Kapitonas Apas visus nutildė, ir liepė giliukams arba parodyti, ką jie matė, arba daugiau neužsiminti apie cirką. Laiko davė iki tos dienos, kai pirmas pageltęs ąžuolo lapas nukris ant žemės.
– Viskas būtų gerai, – pasiskundė Zepas, – su akrobatika ir juokinimu mes kaip ir susitvarkome, bet ką daryti su gyvūnais...
– Hmm... – numykė Gurgutis, – jeigu jūs trys susikabintumėt štai taip, gautųsi arklys, o jeigu aš padaryčiau taip, gautųsi liūtas...
Giliukai klausė išplėtę akis. Skuja neiškentė:
– O kas būsiu aš?
– Tu, – lėtai nutęsė Gurgutis, ir nužvelgė Skują, tartum pirmą kartą pamatęs, – būsi krokodilas!
Skuja įsižeidė.
---
Išaušo graži rudens diena. Vėjas švelniai šiureno gelstančius ąžuolo lapus, tartum įkalbinėdamas kristi žemyn. Vienas auksinis lapas atitrūko ir nupleveno žemyn. Apačioje, prie pat kamieno, vyko paskutiniai karštligiški pasiruošimai. Rinkosi žiūrovai – gilės ir giliukai. Šiaip ne taip šurmulys nurimo. Žiūrovai susėdo pusračiu aplink klevo lapais uždengtą sceną. Pačiame priekyje, viduryje, sėdėjo kaip visuomet pasipūtęs Kapitonas Apas.
– Trututuu! – sutrimitavo Gurgutis senu sraigės kiautu.
Klevo lapų uždanga pakilo. Į areną išbėgo Zapas, Zepas ir Zipas. Jie tuojau pat puolė vartytis, vaikščioti su kojūkais, statyti „bokštą“ ir demonstruoti akrobatikos triukus. Žiūrovai plojo, kai triukai pavykdavo, smagiai kikeno, kai giliukai nudribdavo. Vienintelis Kapitonas Apas sėdėjo net nešypteldamas ir glostė nupieštus ūsus.
Kai giliukai visai nusiplūkė, Gurgutis vėl sutrimitavo, ir skambiu balsu paskelbė akrobatų pasirodymo pabaigą. Žiūrovai sušurmuliavo. Vieni plojo, kiti šaukė „bravo! “, treti švilpė. Kapitonas Apas garsiai atsikrenkštė ir garsiai pareikalavo:
– Akrobatus, jei taip juos galima pavadinti, pamatėm. O kur tie arkliai ir visi kitokie padarai?
– Taip taip, parodykite arklį! – suskubo pritarti ir kiti, – ir karvę! Ir žirafą!
– Tuojau tuojau! – atsiliepė Gurgutis, ir paskubomis nuskuto į užkulisius.
Pasigirdo bildėjimas, pūkštimas, keli prislopinti keiksmai, ir į areną išbėgo... arklys! Na, nevisai arklys. Zapas ir Zepas pasilenkę susikabino rankomis ir tapo arklio kūnu. Zipas atsisėdo Zepui ant strėnų ir tapo arklio galva! Žiūrovai sugriaudėjo juoku.
Po to sekė „karvė“. „Karvė“ atrodė taip pat, kaip „arklys“, tik šį kartą Zipas laikė du šakalius-ragus. Giliukai nebuvo tikri, ar matė cirke karvę, bet visos gilės buvo mačiusios besiganančias karves, ir žinojo, kaip jos atrodo.
Tada į areną keturiomis iškėblino Gurgutis. Lazda įsprausta jam tarp žvynų buvo „žirafos“ kaklas, o kaklo viršuje kyburiavo galva – Zapas. Giliukas visaip vaipėsi, kad atrodytų baisesnis.
Po „žirafos“ pasirodė „liūtas“ – Zepas lėkė keturiomis, o Gurgutis vaizdavo galvą, pašiaušęs žvynus tartum karčius.
Kadangi niekas nežinojo, kokius garsus leidžia tikri gyvūnai, tai užkulisiuose likę giliukai paeiliui riaumojo, žvengė, maurojo ir mūkė. Žiūrovai plyšo iš juoko. Visi, išskyrus Kapitoną Apą. Apas vis labiau niuro, ir galų gale pašoko ir išėjo į areną. Juokas pamažu nutilo. Niekas nedrįso juoktis iš rūstaus kapitono.
– Ir kokias čia nesamones demonstruojate? – piktai užriko Apas, – tikri gyvūnai tai oho! O čia net žvirblio neišgąsdintumėt! Pasityčiojimas!
Zipas, Zepas ir Zapas išardė „zebrą“ („zebras“ atrodė lygiai taip, kaip „arklys“, tik Zapas ir Zipas susikeitė vietomis), ir nuščiuvo nukabinę nosis.
– Gadinate garbingą gilių vardą! – toliau barėsi Kapitonas, – kaip jums negėda...
Kapitonas nutilo. Scenoje pasirodė... „krokodilas“!
Žinoma, ne tikras krokodilas. Sutrinta žole ištepliota Skuja šliaužė arenos grindimis, stumdama prieš save baisius nasrus, padarytus iš dviejų šakalių.
– Ai... – tyliai ištarė narsusis Kapitonas.
– Arrr! – suurzgė Skuja.
Kapitonas Apas apsisuko, ir rėkdamas nulėkė, pakeliui stumdydamas žiūrovus.
– Oi, aš kažką padariau ne taip? – išsigandusi atsistojo Skuja.
Apstulbusios gilės susižvalgė, ir visos kaip viena dribo ant žemės, plyšdamos iš juoko. Cirko pasirodymas baigėsi draugišku kvatojimu.
Kelios gilės iš tiesų perplyšo bekvatodamos ir jas teko paskubomis susiūti. Nepaisant to, visi pripažino: cirkas – pats geriausias dalykas pasaulyje!

Audra

Upė neskubėdama plukdė savo vandenis žemupio link. Vėjelis lengvai raibuliavo vandens paviršių. Saulė kartais kyštelėdavo nosį iš už debesų.
Tėkmė nešė ne tik vandenį. Plaukė nukritę medžių lapai, vėjų nulaužtos šakos ir didelis šiekštas, ant kurio tupėjo pasišiaušusi zylė. Plaukė ir mažas, iš šakų surištas plaustelis. Plaustu keliavo Skuja ir Gurgutis.
Abiems kankorėžiams taip įgriso trepsėti visą laiką savomis kojomis, kad priėję upę nusprendė kelionę tęsti vandeniu. Skuja nupynė virvę iš žolių, o Gurgutis pririnko sausų pagalių. Viens du, ir gatava! Dar pastatė stiebą, o ant stiebo pritvirtino dvi bures. Vieną iš geltono klevo lapo, kitą iš raudono. Žodžiu plaustas gavosi kaip reikiant.
Dabar plaustelį nešė didelės upės tėkmė, o Gurgutis su Skuja patenkinti drybsojo ir mėgavosi lengva kelione. Upėje neaugo nei žolės, nei krūmai, tad abu galėjo matyti tolimiausius tolius. Kad laikas neprailgtų, šnekėjosi apie tai, kas abiems buvo įdomiausia – medžius.
– Kodėl kairiam krante auga pušys, o dešiniam tik kažkokie krūmai siaurais lapais? – pasidomėjo Gurgutis.
– Todėl, kad kairys krantas aukštas ir smėlėtas, o dešinys žemas ir dumblinas, – tuojau pat atsiliepė Skuja. – O tie krūmai vadinasi karklai.
– Tu ką, matai iš čia kokia ten žemė? – apstulbo Gurgutis.
– Ne. Užtat aš žinau kokią dirvą mėgsta medžiai, – atsakė savim patenkinta Skuja. – Pušys puikiai auga smėlynuose, bet nepakenčia drėgmės. Eglės labiau mėgsta sunkesnę, drėgnesnę dirvą, bet prie pat upių irgi neauga. Paupius labiausiai mėgsta karklai, blindės, ir alksniai. Jeigu ne per daug šlapia, auga ir kiti lapuočiai.
Gurgutis galų gale neiškentė ir paklausė klausimą, kuris jį kamavo nuo pat draugystės pradžios:
– Iš kur tu tiek visko žinai?
– Matai, – truputį susidrovėjo Skuja, – Mamos Eglės šakose buvo kranklių lizdas. Mama ir Tėtė Krankliai labai daug laiko praleisdavo ieškodami maisto. Mažiems Krankliukams būdavo nuobodu vieniems. Kad jie iš nuobodulio nekrėstų išdaigų, atskrisdavo Senelis Kranklys ir sekdavo jiems pasakas. Senelis buvo labai senas, labai daug matęs ir girdėjęs, ir mokėjo taip įdomiai pasakoti! Aš augau ant šakelės visai šalia lizdo, tad klausydavau ausis ištempusi.
– Ach mat kaip, – nutęsė Gurgutis. – O tas Senelis Kranklys tai toks didelis didelis juodas paukštis aptriušusiom plunksnom ir mėgsta sakyti „krun“?
– Aha. O tu ką, irgi jį pažįsti? – apsidžiaugė Skuja.
– Manau, kad taip, – atsakė Gurgutis, bet toliau nepasakojo. Jam vis dar buvo truputį gėda prisiminti tą istoriją su kryžiasnapiu.
Kurį laiką jie plaukė tylėdami. Tada Gurgutis pastebėjo kažką įdomaus:
– Oi, žiūrėk, koks didelis karklas! Užaugo didelis kaip medis!
– Čia gluosnis, – tuojau pat pataisė Skuja, – lapai pailgi kaip karklo, bet auga kaip medis. Va žiūrėk, ten ant kalvelės du medžiai auga. Atpažįsti?
– Cha, paparasčiausi beržai! – suraukė nosį Gurgutis.
– Vat ir neatspėjai! Beržų lapai irgi maži ir apvalūs, bet kamienai padengti balta tošimi su juodais taškučiais. Šitie du vadinasi drebulės, arba kitaip – epušės. Matai, kaip jų lapeliai dreba nuo menkiausio vėjo?
– Matau, – niūriai atsiliepė Gurgutis. Jam visai nepatiko būti mažai išmanančiam.
– O dabar atspėk – ant kokio medžio auga ir lapai, ir kankorėžiai?
Grugutis irėmė pirštą į kaktą, kad gera mintis nepaspruktų, ir susimąstė. Kankorėžius augino eglės ir pušys. Kas dar? Maumedžiai ir kedrai? Bet eglės, pušys ir maumedžiai – spygliuočiai. Kedrai berods irgi. Ir taip mąstė, ir kitaip, niekaip nesugalvojo. Visai nukabino nosį pušies vaikas. Atrodė, kad teks pasiduoti.
Gurgutis padūsavo, nužvelgė abu upės krantus, jau žiojosi prisipažinti nežinąs, bet pamatė mažulytį kankorėžį, kabantį ant...
– Alksnio! – suklykė jis.
– Teisingai, – sutiko Skuja, ir tuojau pat pridūrė, – o jei tiksliau tai ant juodalksnio ir baltalksnio.
– Cha! – vis dar džiaugėsi išsisukęs iš keblios padėties Gurgutis, – o dabar tu atspėk: su spygliais ir su uogom, kas?
Šį kartą Skujai teko pakratyti atmintį, bet šiek tiek pasiraukiusi, prisiminė:
– Kadagys!
Taip jie ir leido laiką. Tėkmė plukdė plaustelį tolyn. Upės krantai ramiai slinko pro šalį. Praėjo diena. Paskui kita. Kankorėžiai pamatė ir aptarė guobą, uosį, obelį, vinkšną, laukinę vyšnią. Upės krantai nutolo, srovė sulėtėjo. Trečią dieną oras subjuro. Saulė nesirodė. Dangų aptraukė pilki debesys. Pradėjo lynoti labai šaltas lietus.
– Kur mes plaukiame? – irzliai paklausė Gurgutis.
Abu tupėjo susigūžę ir kažkodėl daugiau nesidžiaugė lengva kelione plaustu.
– Iš kur man žinoti, – taip pat irzliai atrėžė Skuja, – plaukti buvo tavo idėja.
– Iš kur žinot, iš kur žinot, – negražiai pamėgdžiojo Gurgutis, – tu pas mus amžinai viską žinai, visažinė tokia.
– O tu, – užsiplieskė Skuja, – o tu neišmanėlis, va!
Gurgutis susiraukė ir ketino atsakyti ką nors labai nemalonaus, bet pakilęs vėjas sudrebino klevo lapų bures, ir plaustelis šovė pirmyn.
– Kur tai bebūtų, bent greičiau nuplauksime.
– Aha, jeigu mūsų neišneš į atvirą jūrą, – vis dar pyko Skuja.
– Gąsdink gąsdink, nebijau, – atkirto Gurgutis.
– Išsigąsi, kai sūrus vanduo tavo sėklą sugadins!
– Koks dar sūrus vanduo? – Gurgutis truputį sunerimo.
– Va toks, neišmanėli! Visos upės teka į jūrą, o jūra yra sūri. Tik neišmanėliai to nežino!
Gurgučiui pasidarė visai neramu. Stiprėjantis vėjas brazdino bures ir kėlė bangas. Krantas... Kranto nesimatė!
– Ei, o kur krantas?
Skuja pašokusi apsidairė. Kai plaustelis pakilo ant bangos, ji sušuko:
– Štai! Štai tenai! Greičiau suk plaustą!
– O kaip? – pasimetė Gurgutis.
– Aš... Aš nežinau! – išsigando Skuja, – pabandyk bures pasukioti.
Plaustelis šokčiojo ant bangų, tad Gurgutis įsikibo viena ranka į stiebą, o kita pabandė pasukioti bures. Nieko gero tai nedavė, nes sekantis ledinio vėjo gūsis nudrėskė pradžioje raudoną, o paskui ir geltoną klevo lapą. Banga taip krestelėjo plaustą, kad Skuja nugriuvo, ir būtų nuriedėjusi į vandenį, jei Gurgutis nebūtų pagriebęs jos rankos.
Kankorėžiai įsikibo į stiebą. Didelės bangos mėtė plaustą kaip lapelį. Šaltą lietų pakeitė dar šaltesnė šlapdriba.
– Kodėl tu anksčiau nesakei apie jūrą? – pabandė perrėkti vėjo staugimą Gurgutis.
– Aš maniau, kad šita upė teka į ežerą, – vos neverkė Skuja, – bet ežere matytųsi krantai!
Jei Gurgutis ką nors atsakė, tai niekas negirdėjo. Audra siautėjo ir staugė. Atėjo naktis, bet nei šlapdriba, nei vėjas nenurimo. Gurgučiui atrodė, kad jau visą amžinybę guli ant bangų svaidomo plausto, nieko aplink nematydamas.
Vidurnaktį užgriuvusi banga vienu triokštelėjimu nulaužė stiebą ir sviedė Gurgutį nuo plausto. Kai Gurgutis išnėrė, nesimatė nei plausto, nei stiebo, nei Skujos. Šaltos bangos pasigrobė viską.



Juodasis krantas

Vanduo ir dangus buvo vienodai juodi, šlapias sniegas virto kaip iš kibiro, bangos negailestingai murkdė ir vartė. Prastai būtų Gurgučiui pasibaigę, jei ne kankorėžiškas sugebėjimas plaukti. Gurgutis kelis kartus šaukė Skują. Kartais manė girdįs atsakymą ir bandė plaukti į tą pusę. Viskas veltui. Tik vėjo švilpesys ir bangų šniokštimas. Siautulingoje jūroje Gurgutis buvo visiškai vienas.
Paryčiais bangos tėškė visiškai išsekusį Gurgutį ant kranto. Jam vos užteko jėgų suleisti pirštus į paplūdymio smėlį, kad nenuplautų grįžtanti banga. Po truputėlį, sprindis po sprindžio, Gurgutis iššliaužė iš bangų mūšos, ir sudribo be jėgų.
Auštant audra numalšo, vėjas aprimo. Šlapdribą pakeitė retos sausos snaigės. Pradėjo spausti šaltukas.
Gurgutis dūsaudamas ir stenėdamas pakilo, apsidairė ir vos nesuriko iš siaubo. Visa žemė buvo... Juoda! Iš sugruzdėjusio pernykščių lapų ir spyglių kilimo kur nekur kyšojo angliniai sudegusių kamienų pirštai. Tartum juodi kaulai mėtėsi nuodėguliai. Nei vieno gyvo medžio, krūmo ar viksvos stiebelio. Pilki pelenai ir kelios iš dangaus besileidžiančios snaigės tik dar labiau pabrėžė degėsių juodulį.
Net bangų nuplautas paplūdymio smėlis vis dar buvo murzinai pilkšvas. Gurgutis susmuko ant žemės, praradęs paskutinę viltį...
Šalia plastelėjo dideli sparnai, oro gūsis pakėlė pelenų ir angliukų debesėlį. Gurgutis pažvelgė, ir liūdnai pasisveikino:
– Sveikas, Kranklį.
– Krun, ir tu būk sveikas, – kranktelėjo didelis juodas paukštis, aptriušusiomis plunksnomis. – tolokai nusibastei. Tik ko čia dabar sėdi, nosį nukabinęs, krun?
– O kur man eiti? Sėklą jūra sugadino. Skują audra nunešė. Kiek akys užmato – negyva žemė...
– Krun, kokia jūra?
Gurgutis net pamirksėjo iš nuostabos.
– Šita jūra! – mostelėjo ranka link vandens.
– Kche che, – nusijuokė Senis Kranklys, – o tu ką, nepameni kokio skonio vanduo šitoj „jūroj“?
Gurgutis susimąstė. Iš tiesų, bekovodamas su bangois jis prisisiurbė nemažai vandens. Gėlo vandens.
– Bet čia negali būti ežeras! – silpnai užprotestavo kankorėžis.
– Čia nei ežeras, nei jūra, krun. Čia marios. Gėlas vanduo negalėjo pakenkti tavo sėklai, krun krun.
Gurgutis pasijuto taip, lyg netikėtai būtų prašvitusi saulė, ir dar įžiebusi kokias penkias vaivorykštes!
– Tai... Tai ką man toliau daryti? – kankorėžis vis dar jautėsi šiek tiek pasimetęs.
– Ką daryti turėsi pasirinkti pats, krun. Tačiau jei nuspręsi tęsti kelionę, pabandyk eiti ton pusėn, – ir senasis paukštis mostelėjo juodu snapu, rodydamas kryptį.
– Ačiū, Kranklį! – sušuko Gurgutis, pašokęs eiti.
– Krun, sėkmės! – juodas paukštis plastelėjo sparnais ir pakilo.
Pradžiugintas susitikimo su senu pažįstamu, Gurgutis patraukė pakrante. Iš pilkų debesų lėtai pleveno snaigės. Baltas užklotas po truputėlį dengė dėgėsius. Gal dėl to, o gal dėl spartaus žingsniavimo, Gurgučio nuotaika vis gerėjo.
Nespėjo kaip reikiant įsidienoti, kai Gurgutis priėjo šakalių ryšulį, besimėtantį pakrantėje. Kažkodėl ryšulys atrodė labai matytas. Gurgutis įsižiūrėjo atidžiau. Pagalius krūvoje laikė iš žolių nupinta virvelė.
– Ei, čia gi mūsų plaustas! – nusistebėjo pats sau Gurgutis, – o jei plaustas čia, tai netoliese turėtų būti...
Gurgutis paskubomis apsidairė. Ir iš tiesų – truputį tolėliau ant apgruzdusio kelmelio sėdėjo...
– Skuja!! – suklykė Gurgutis, ir pasileido šuoliais.
– Gurgutis!? – Skuja pašoko nuo kelmelio, ir kaip tik spėjo sugriebti pakniopstomis atlėkusį Gurgutį.
Kankorėžiai puolė vienas kitam į glėbį ir kurį laiką nieko nesakė. Skuja taip susigraudino, kad net sukūkčiojo. Gurgutis irgi susigraudino, bet negurgutiškomis pastangomis susitvardė. Juk nepritiko audrą įveikusiam kankorėžiui sriūbauti.
Šiek tiek aprimę, ėmė pasakotis savo istorijas. Kurį laiką tik ir girdėjosi:
– Ir tada kaip sviedė...
– Galvojau, paskęsiu...
– Bangelė tai oho–ho!..
– Vos išsilaikiau...
Kai visos istorijos buvo išpasakotos, abu susėdo spręsti, ką veikti toliau.
– Senasis Kranklys man patarėti eiti šiton pusėn, – prisipažino Gurgutis.
– Tu matei Senelį Kranklį? – apstulbo Skuja.
– Mačiau.
– Oi, kaip aš norėčiau su juo susitikt, – nutęsė Skuja neklausydama Gurgučio, – kaip manai, mes dar jį pamatysime?
– Manau, kad pamatysit, krun, – kranktelėjo už nugaros. Abu kankorėžiai atsisuko. Ant suanglėjusios medžio liekanos tupėjo Senis Kranklys.
– Seneli Kranklį! – suspigo Skuja.
– Krun, sveika gudruole, – labai draugiškai kranktelėjo senasis paukštis.
– Aš taip pasiilgau tavo pasakų – pasiskundė Skuja, ir tuojau pat pasigyrė, – matai, kaip mes toli nukeliavome?
– O taip, krun! Labai jumis didžiuojuosi. Nukeliavot išties nemenką atstumą. O ką ketinate daryti toliau?
– Dar nenusprendėm, – įsikišo Gurgutis, – Kranklį, ar žinai, kodėl čia taip viskas juoda?
– Čia, krun, dar šį pavasarį ošė miškas. Skarotos eglės, išstypę pušys. Augo mėlynės ir bruknės, gyveno voverės ir barsukai. Deja, vasarą kilo gaisras. Ugnis buvo tokia karšta, kad sunaikino visus augalus, išvijo visus gyvius. Sudegino net ir nukritusias sėklas. Dabar čia negyva žemė.
– O siaube... – Skujos lūpa sudrėbėjo, – o kodėl kilo toks baisus gaisras?
– Kas jį žino? – gūžtelėjo pečiais paukštis – numestas degtukas, neužgesintas laužas, sudaužytas butelis, žaibo išlydis. Ugnį uždegti lengva, bet labai sunku užgesinti, kai įsisiautėja.
Gurgutis kumštelėjo Skujai į šoną, ir abu linktelėjo vienas kitam, prisiminę savo vasaros nuotykius. Su ugnimi nepajuokausi.
– O čia taip ir liks negyva žemė? – pasidomėjo Gurgutis.
– Tikiuosi, kad ne, krun, – atsakė Kranklys, – anksčiau ar vėliau pasisės viena sėkla, paskui kita. Kitais metais augs žolė. Po dviejų ar trijų atžels krūmai, krun. Deja, medžiai taip greitai neataugs. Kitas miškas labai toli.
– O kur tas miškas? Gal mes galėtume atgabenti tų sėklų? – sukruto Gurgutis, bet Skuja neištvėrė ir skambiai taukštelėjo jam per pakaušį
– Mes juk patys turim po sėklą, neišmanėli!
– Ei, ten juk stebuklinga sėkla! – užprotestavo Gurgutis, bet tuojau pat nutilo, trindamas pakaušį. Iš tiesų, sėklos tam ir yra, kad jas pasėtum.
– Tikrai taip! – išdidžiai pareiškė Skuja, – norint atauginti mišką reikia nepaprastos sėklos!
– Bet ji tik viena...
– Nieko! Paūgės medelis, ir paskleis daugiau! – nepasidavė Skuja.
– Na gerai, o kur mes jas sodinsim? Čia per daug drėgna.
– Oi ne! Čia pati geriausia dirva, – Skuja patrepsėjo kojomis.
– Klysti! Žymiai geriau ten, ant smėlėto kalnelio!
– Tai pušims ant kalnelio geriau! Eglėms tiks ir čia!
– A, tikrai! – susizgribo Gurgutis, prisiminęs ką Skuja pasakojo plaukiant upe. – Tu sodink čia, o aš lipu ant kalvos.
– Gerai, – sutiko Skuja, – o kai pasodinsi, nusileisk iki va to kelmelio, o aš palypėsiu į viršų. Taip galėsim ir draugaut, ir prižiūrėt savo sodinukus.
– Puikumėlis! – apsidžiaugė Gurgutis, ir nukurnėjo į kalvos viršų.
Senis Kranklys tylutėliai tupėjo ant nuodėgulio, neįsižeidęs kad jį pamiršo, leisdamas kankorėžiams patiems nuspręsti ką ir kaip daryti. Jei kas dabar būtų pažvelgęs į senąjį paukštį, būtų pamanęs, kad jis šypsosi. Bet snapu šypsotis juk neįmanoma, ar ne?
Gurgutis užsiropštė ant kalvos ir apsidairė. Pakapstė čia, pakapstė ten. Ne, netinka. Žingtelėjo žingsnį į šoną, dar vieną, ir pajuto – čia! Tuojau pat nužėrė šalin angliukus bei pelenus, iškasė nedidelę duobutę ir stabtelėjo. Ar nebus per maža? Per gili? Ne, atrodo kaip tik. Tada Gurgutis pasilenkė virš duobelės ir tyliai ištarė:
– Nagi!
Žvynelis, per visus kelionės vargus sąžiningai saugojęs Mamos Pušies sėklą, spragtelėjo ir atšoko. Maža ruda sėklelė, apsijuosusi laumžirgio sparno plonumo sijonėliu, nupleveno į duobelę. Gurgutis palaukė, kol ji nusileis, sušnibždėjo:
– Saldžių sapnų! Pasimatysime pavasarį! – ir užbėrė žemėmis. Kauburėlį švelniai patapšnojo, bet nesuspaudė. Taip sėklelei bus ir šilta, ir saugu, ir lengva išdygti. Darbas baigtas. Pareiga įvykdyta.
Gugutis prisėdo ant žemės. Nuo kalvos viršaus matėsi apsnigta loma, kurios apačioje Skuja sodino Eglės sėklą. Viskas, suprato Gurgutis, kelionė baigėsi. Nuo šiol jo darbas – prižiūrėti ir saugoti sodinuką. Gurgučiui pasidarė truputį liūdna. Kaip čia dabar reikės gyventi be nuotykių ir pavojų? Tik sėdėk sau, ir gink medelį... Ginti medelį? Chmm... Nuotykių juk būna ne tik kelionėje, ar ne? Gurgučio nuotaika praskaidrėjo. Jis pašoko, dar kartelį patapšnojo sodinuko kauburėlį, apsidairė, ar neatslenka koks medžių priešas, ir nudulkėjo žemyn į lomą, plyšaudamas:
– Ei, Skuja! Tu nepatikėsi ką aš ką tik sugalvojau!
Senis Kranklys tyliai kranktelėjo, tyliai išskleidė sparnus ir tyliai nuskrido, tvirtai nusprendęs vėl apsilankyti. Greitai. Tikrai ne vėliau, kaip ateinantį pvasarį. O gal net ir rytoj. Tie du kankorėžiai amžinai papuola į visokius nuotykius.