Dziundzabelis ketino dėti tašką. Bet tada pagalvojo: „O gal geriau be skyrybos ženklų? “
Tuo metu Aouei ardė mano seną megztinį. Jis dažnai šitaip: megztinis pasensta, o jis išardo ir susuka siūlus į kamuoliuką. Paskui parduodavo tuos kamuoliukus trečio primityvumo čiabuviams kaip sušiktos egzistencijos modelį. Mudu su Aouei visiškai nesutariame dėl jabatūnų ir jų vykdomos mokesčių politikos, bet kitais atžvilgiais jis gana keistas. Tai tiek apie jį šiame skyriuje.
Dziundzabelis kasėsi šratinuku, ant kurio buvo užrašyta: „Man gera“, ir galvojo apie tašką.
– Nemalk šūdo, – tarė Aouei pakeldamas prieš šviesą naują sušiktos egzistencijos modelį ir apžiūrėdamas, ar jis labai sušiktas.
Dziundzabelis suvirpino šnerves ir padėjo „Man gera“ ant popieriaus lapo.
– Aš tik bandau užbaigti eilėraštį, – paaiškino.
– Nemalk šūdo, – pakartojo Aouei. – Jeigu tavo arbitražinis padargas vėl neduoda ramybės, tai ne priežastis gadinti popieriaus lapą šratinuku, ant kurio parašyta: „Man gera“.
Dziundzabelis prisiminė, kad kadaise jo tėvas mirė nieko neįspėjęs, todėl ryžtingai padėjo tašką. O aš slėpiausi Bu-Ku-Ku-9 dušinėje, po šlapiu rankšluosčiu. Mažas kas.
– Pabaigiau, – išdidžiai tarė Dziundzabelis.
Aouei skvarbiai jį nužvelgė:
– Ir ką? Manai, kad dabar tau viską leista? Ei, – sušuko jis Bu-Ku-Ku-9 varikliui, – girdėjai? Užtenka parašyti sušiktą eilėraštį ir tau jau viskas leista!
Dziundzabelio akyse ėmė kauptis ašaros.
– Gal bent jau paskaitysi?
Aouei padėjo šalin sušiktos egzistencijos modelį.
– Hm, a) ką gi, b) kodėl ne.
Dziundzabelis padavė draugui popieriaus lapą, o šratinuką su užrašu „Man gera“ įsidėjo į vidinę kišenę, arčiau arbitražinio padargo pompos.
Aouei perskaitė čikčirikų kalba rašytą eilėraštį, paskui vėl ėmė ardyti mano seną megztinį, - primityvūs čiabuviai laukė modelio.
– Na kaip? – paklausė Dziundzabelis.
– Man patiko taškas, – tarė Aouei. – Jame tiek daug skausmo.
Užsidengiau rankomis ausis.
– Konstruktyvi kritika, – paaiškinau šlapiam rankšluosčiui.
aš jau seniai išsimokslinęs tiek, kad žinočiau, jog konstruktyvaus konstruktyvios kritikos apibrėžimo nėra - tai tik grafomanų alibi, kai susiduria su kritikuojančiais jų rašliavas.
kas bendro tarp Veiknio ir kritikos? - čia jau klausimas tavo išsilavinimui.
Koks už savo, jei tau išleidžia kiti? O tu tikiesi, kad LRS tau išleis? Nejuokink.
Ilgai laukęs, dar palauk... - vienos Poetės žodžiais.
Tokia kūryba, kurią čia regiu, myriop tik. Bet, gal kitur, nes dažnai pastebiu renginiuose, kaip gėdijasi skaityti tai, ką rašo čia, gal ir dori sudėti. Negali gi žmogus žinoti: nekrofilas (čia tamstos mintis) ar padorus lankosi rasyk svetainėje ane?
aš pamenu, ką rašiau, tik nesuprantu, koks to ryšys su mano tekstu? ir išmok atpažinti ironiją: nežadu tiek nusiristi, kad už savo pinigus knygas leisčiau.
O jei nori knygą leisti, Ana - visada remia, atmink, kai leisi, siunti sąskaitos numerį, aš siunčiu paramą. Ir nevirpink ty letenikių, atiduoti nereikės. Jei turi dorų draugų, artimųjų - knygą turi. Va taip gyvena žmonės.
Tai tu pats tada, a la Karolukau, nupušai, rašai:
Girdėjau, garsus liaudies poetas Veiknys ėmė paskolą ir išleido savo eilėraščius. Gal ir man taip daryti?, tai aš tau ir patariau: nešik ant garbingo vaikino.
Iki Veiknio tau, Karoluk, toli gražu dar. Aivaras nors rašė nuoširdžiai. Turiu jo knygą, nepeik mano pažįstamo garbaniaus. Jis vaikas eis toli, va taip.
– Man patiko taškas, – tarė Aouei. – Jame tiek daug skausmo. va šita eilutė verta daug , o visa kita ne tai kad būtų sušikta, bet toks bla bla bla - 3+