tikrai mergaitei Mari Poisson
ne šiandien
lipdai tamsoje iš vaško
beveik nuosavą traukinį
nėriniuotą šilko suknelę
ir širdį - pačioje gerklėje
visas pasaulis po stogu
o laikas - su tavimi
kai kalbiesi su angelu sargu
balkone - su Ditrich dvasia
į kelionę - mėlyną sofą
aparatą akimirkoms gaudyt
povo plunksną ir juodraščių kalną
ir rūksti kaip su dviračiu vėjas
tvirtai sumezgusi rankoj
kelius į tą tolimą šalį
laimingais laikais kvepiančią
nemirtingųjų pavogtais lobiais
dieviškam mirusiųjų sode
ne šiandien - - -