žaidžiame smėlio laikrodžio dėžėje
ir matome, kaip mūsų pastayta pilis
per mažą plyšelį byrą į aną pusę
stoviu ant pilies bokšto
ir įsakinėju kruopelėms nebyrėti
Tačiau po nedidelio sukilimo
nebejaučiu tvirto pagrindo po kojomis
valdovas nuverstas
išsivoliojęs savo pilies
išsivoliojęs savo paties liekanose
artėju link mažo plyšelio
beldžiu į stiklą
vieną, antrąkart,
po trečio smūgio
nuo stalo nusiridena butelis
pažvelgiu pro jo plyšelį
tuščias...
o burnoje vis dar smėlio skonis
kurio niekas negali nuplauti.