Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sako, jei pamatysi pirmąjį ryto saulės spindulį įskriejantį pro langą, jį galima sučiupti ir pasišviesti būsimoj nakty. Dar sako, pirmasis ryto saulės spindulys prieš įskriedamas, į langą meta mažą akmenuką - įspėja.

    Brėško. Horizonto raudonis jau buvo pasiekęs savo apogėjų ir po truputį blėso užleisdamas vietą dangaus žydrynei. Kažkur tolumoj tankių pušų vainikai ir miesto kvartalai vis dar slėpė ligoninės sienas nuo saulės. Jie abu atsidūrė ketvirtame aukšte. Abu - mirties patale. Sukriošęs senukas, jau spėjęs išvaikščioti visus įmanomus ir neįmanomus gyvenimo takelius, gulėjo ramus lovoje, vos pramerktomis akimis stebėjo palatos palubę - ten, arčiau lango. Visai šalia, už sienos, vidutinio amžiaus moteris taip pat buvo pakreipusi galvą į lango kvadratą. Tik jai maudė širdį, ir ji bijojo. Jai baimė kuždėjo, kad visai nelaukta pabaiga jau čia pat. Moteris dovanotus metus iššvaistė dvigubai greičiau ir vis dar nesuvokė to. Savo ruožtu, senukas nebyliai skaičiavo sekundes iki išsivadavimo. Paskutinės energijos kruopelytės sutelktos tik tam, kad išlaikytų akis atmerktas, kad spėtų pamatyti šviesą. Kvėpavimas sulėtėjo, širdies dūžiai beveik pasiekė mirties mėgstamą tempą, kai laikas tarp suplakimų išsitempia tiek, jog gali nutraukti gyvybės siūlą. Jau greitai. Labai greitai.
    Stukt - džergžtelėjo šaižiai vienu metu į kelis ligoninės langus. Senukas užsimerkė nusišypsojęs mintyse, akies rainelėje pagavęs siauro saulės spindulio ruožo atsigulusio palubėje įspaudą. Paskutinis atodūsis. Prisiminimų pavidalu gyvenimas žaibo greičiu pradėjo atbulom skrieti į pradžią, į gimimą, į dugną tarsi besieniu šuliniu, kuriame kabojo vienintelė ištempta styga. Reikėjo tvirtai laikytis šio paskutinio sąmonės siūlo. Nepaleisti. Plikos rankos spaudė jį it virvę. Bet delnai - vis dar šio pasaulio kūnas - degė, svilo nuo trinties. Skaudėjo ne tiek kūną, kiek visą esybę. Taip norėjosi paleisti virvę ir atsikratyti didėjančio skausmo vis greitėjančiame kritime. Bet tik su kančia yra šansų, nors ir menkų, pertemti apsvilusį apsilydžiusį sąmonės siūlą į ten. Paversti nežinomybėje šviečiančiu spinduliu. Moteris bekraščiame šulinyje neturėjo į ką kabintis ir tik krito žemyn per vaizdinių virtinę, kol pasiekė tamsų dugną. Senukas degančiomis rankomis išlaikė virvę iki galo, krisdamas savimi sudraskė pasibaigusio gyvenimo kadrus ir trenkėsi į šaltą akliną ledą, pralauždamas jį. Tyžtančioje erdvėje, beišnykstančioje sąvokoje „šalia, kažkur šalia“ prasivėrė dar viena eketė tarp pasaulių. Jie paniro vienu metu.
    Ten anapus buvo kitaip. Nei oro, nei vandens, nei vakuumo. Iš penkių pojūčių neliko nė vieno. Bet juos pakeitė galingesnis darinys - suvokimas atsidūręs tarsi nakty. Jis siurbė į save tą nebūtį bandydamas suteikti nors kokią prasmę. Paskutinėje gyvenimo akimirkoje atgaivinti prisiminimai dabar staigiai blėso. Beliko pasitelkti vaizduotę, kad dvasia susikurtų naują kryptį, tikslą ar baimę. Išnyko ir lyties sąvoka – nei vyro, nei moters. Nei jo, nei jos. Tik Jisi tykantis gimimo, kuomet įsikūnys kaip jis ar ji.
    Suvokimo vedamos dvasios kurį laiką keliaudavo išsigalvota kryptimi (paprastai į įsivaizduojamą aukštį), kol nurimdavo. Ir laukdavo.
    Jisi pliūptelėjęs į gličią tamsą kelis kartus sukosi kūliais.  Tuomet pritemęs vangus suvokimas nurodė kryptį, ir Jisi patraukė ten, nežinia kur, be pradžios ir pabaigos. Prie suvokimo prisiartino baimė, į kurią Jisi įsikibo ir nepaleido. Nes daugiau nebuvo į ką įsikibti, net prisiminimų.
    Kitas Jisi tamsoj atsidūrė ne vienas. Jį lydėjo šviesos spindulys, kurį sugebėjo pasiimti su savimi. Nieko neskaudėjo, nebuvo nudegusių delnų ir svajų apie buvusią gyvybę. Tik kelios siūlo dėka išlikusios atminties nuotrupos pakuždėjo kryptį. Toliau kristi, vadinasi, žemyn į žemės, kuri išnyko, gelmes. Prie Jisi serginti baimė nesiartino, trukdė šviesos ruoželis. Jisi keliavo, kad sustotų ir lauktų. Jisi suvokė baimę, ne savo. Kažkur toliau šone, už krypties ribų. Ta baimė artėjo ir turėjo įsirėžti, jei Jisi sustotų. Jisi sustojo ir lūkuriavo, tvirčiau įsikibo į šviesą. Baimė išplėšė save iš nematomų pirštų ir metėsi į šalį, kad išvengtų susidūrimo. Prie šviesos ruožo prisišliejo dar viena dvasia, ką tik išsivadavusi iš drebulio, bet vis dar sutrikusi. Susijungus suvokimams Jisi bendravo:
    - Man gera dabar.
    - Tuomet būk šalia.
    - Aš buvau paklydime?
    - Nežinojime.
    - Tu žinai?
    - Taip. Aš turiu šviesą. Daugiau nieko nereikia.
    - O kur mano šviesa?
    - Nepasiėmei, palikai vieną.
    - Neprisimenu.
    - Gali pakeisti krypti, eiti kartu ir nereikės griebtis baimės.
    - Ačiū.
    - Tu vėl pradedi būti meile.
    - Kaip ir tu. Mes lauksime?
    - Jau laukiame.
    - Gera laukti taip įsikibus į šviesą. Papasakosi man viską, ką žinai?
    - Papasakosiu.
    Ir Jisi pasakojo, ir Jisi klausė, ir Jisi mylėjo. Su savimi pasiėmė iš nakties dalelę tos meilės. Įsidėjo į mažą tarsi kruopelytė suspurdusią širdelę. Dvidešimt kelis metus širdelė tuksėjo ir augo. Neatsiliko ir pats Nerimas Benetis. Dar pilnai neužslinkus nakčiai, tik tamsiam vakarui įsigalėjus, sunkiai pakilo nuo girgždančios taburetės. Ne lašiniai ir ligos jį slėgė, o nerimas dėl mokinio. Po baltais aptemptais marškinėliais ryškėjo ištreniruotų raumenų formos. Nerimas patį nuovargį į ragą suriestų, jei tik šis pasipainiotų po ranka. Pasipainioti bijojo, todėl nė iš tolo nesiartino prie šio augaloto, iš pirmo žvilgsnio atšiauraus veido žmogaus. Aukšta kakta pabrėžta juodais veik susiliečiančiais antakiais, skeltas atsikišęs smakras, plati pakumpusi nosis, ilgoki tankūs netvarkingi garbanoti plaukai pusiau dengiantys į šalis styrančias ausis. Bet užtekdavo pamatyti mažas rudas akis, kad suprastum - priešais nuoširdus, taikus ir gal net šiek tiek nelaimingas žmogus.
    - Gražūs batai. Abu, - Nerimas išėjęs į verandą stebėjo kaip Julius rengėsi.
    Šis sutriko, lyg ir norėjo kažką atsakyti, bet nutylėjo. Užsitraukė striukės užtrauktuką iki pat viršaus, pasičiupo anglų ir algebros vadovėlius nuo suolo ir pravėrė lauko duris į tamsų vakarą.
    - Ačiū, mokytojau, dar kartą.
    - Dėkok, jei tikrai supratai. Bet aš matau likusias sprageles. Būk geras, pasimokink namie pats iki kito karto.
    - Būtinai, - skubiai tarė Julius.
    Dešimtokui tik ir knietėjo kuo greičiau dingti pasibaigus papildomiems užsiėmimams su šiuo keistu žmogumi - Nerimu Benečiu. Iš išvaizdos - atletiško kūno, aukštas - mokytojas savo vidumi buvo tarsi vaikas. Nors... koks jis mokytojas?! Eilinis bedarbis kaimo bernas. Gyveno Naujuosiuose Valkininkuose prie geležinkelio, vienoj gryčioj su tėvu. Dienas leisdo dykaduoniaudama, jei neskaityti grybų ir uogų rinkimo ir jų pardavinėjimo sezono metu bei papildomų užsiėmimų su mokiniais, kurie mokėsi Varėnoje. Kas keisčiausia, kartais patys varėniškiai važiuodavo specialiai pas Nerimą. Bepigu, šiais laikais atstumas - ranka paduoti. Aišku, Nerimas mielai prisidėdavo (ir jį mielai kviesdavo) prie bet kokių statybų, kur buvo reikalinga paprasta vyriška jėga. Ar prie žemės darbų, ar malkų skaldymo, ar... Paslaptis ta, kad jis niekada neprašė pinigų, ar kokio kito atlygio. Visada žmonės patys nuspręsdavo, kiek litų (vėliau - eurų) jam atseikėti arba atsilygindavo barteriu: maistu, daiktais, paslaugomis. Būdavo Nerimas nieko nesulaukdavo (o ir nelaukdavo) už savo triūsą. Bet taip apsukruoliai juo pasinaudodavo tik vieną, du kartus. Po to jų nesąžinė palūždavo prieš Nerimo nuoširdumą, ir jie kitą kartą atsilygindavo su kaupu arba iš vis nustodavo į jį kreiptis pagalbos.
    Nerimas palaukė, kol Julius uždaręs vartelius išėjo į žibintų apšviestą gatvę.
    - Saugiai grįžk namo. Mamai linkėjimai! - riktelėjo pavymui.
    - Gerai, - atšovė dešimtokas.
    Ir tą pačią akimirką iš namo gilumos pasigirdo džeržgiantis, garsus balsas:
    - Jau išėjo?!
    - Išėjo, tėvuk.
    Nerimas uždarė lauko duris ir apsigręžė nedidelėje verandoje, į kurią iš siauro 5 metrų ilgio koridoriaus pro pravertas duris veržėsi lempos šviesa.  Kiekvieną sykį grįždamas namo, būtent šioje vietoje, jis pasijusdavo tarsi būtų visagalės U raidės (taip neįmantriai išplanuotos gryčios) kalinys. Tai patys pirmieji prisiminimai iš vaikystės, kai buvo 2 – 3 metų. Koridorius – tarpas tarp U raidės šonų, kuris dalino namą pusiau: į Nerimo pasaulį kairėje ir tėvo Benečio pasaulį dešinėje. Tik pačiam koridoriaus gale šiuos pasaulius jungė bendra virtuvė. Kitame koridoriaus gale šiuos pasaulius skyrė durys į kiemą, kurias ką tik uždarė. Ir vėl pajuto lauke, visai čia pat už kelių žingsnių, bet tuo pačiu tarsi dar kitoje realybėje (o gal laisvėje), tūnant jį – burtininką. Šviesos apsiaustu, be veido ir be žodžių, tik su noru pasidalinti stebuklu ar dovana, kurią turėjo. Tokį jį įsivaizdavo, taip jis atrodė sapnuose. Pradžioj išlįsdavo iš namo, apeidavo, ieškodavo neprašyto svečio, bet jau seniausiai nustojo, nes nieko nerasdavo. Ir dabar neieškojo.
    Iš savo dešinės pusės į koridorių išsliūkino tėvas, neplauta susivėlusia galva, apšepusiais šeriais ant smakro. Jau dvi dienas iš eilės kiurksojo kambary su kaimo plevėsa Tamara ir svaiginosi pigiu vynu, žiūrėjo televizorių ir kartais kriokė kaip skerdžiami – suprask, juokėsi. Kartais šaukdavo su keiksmais ir apsidaužydavo iki mėlynių. Būdavo ir tylu. Sykį Nerimas išgirdo kažką panašaus į aistros imitaciją.  Jis pajuto užverdant pyktį viduj ir turėjo pradėti kandžioti sau žastą, kad nusiramintų. Taikus ir nekerštingas iš prigimties, Nerimas niekada nenaudojo kumščių pirmas. Bet prieš 6 metus pats tėvas galiausiai įskiepijo sūnui nevaldomos agresijos pojūtį (tik pojūtį), kai kivirčo metu papasakojo visą tiesą apie motiną. Kaip susidėjusi su juo, ji prasigėrė. Baikšti, smulki būtybė, lengvai pasiduodanti bet kieno įtakai. Vėliau pastojo ir už tai buvo stipriai baudžiama Benečio: spardoma, daužoma pagaliu, net bandė jai pilvą raižyti peiliu girtumo ir įsiūčio priepuolyje. O kur dar nepamatuotas psichologinis smurtas. Policija išveždavo tėvą, tačiau trumpam, motina niekada jo neskundė. Tėvui nereikėjo būsimo vaiko. Bet vaikas gimė. Sūnus. „Vargeli, tu mano vargeli“ – motina pro ašaras kartodavo naujagimiui, vis dar neturinčiam vardo. Jau norėjo taip ir pavadinti, bet tėvas, kuriam tik nusispjauti į palikuonį, paprieštaravo tą kartą - „Nebus jis Vargas. Jau greičiau Vergas“. „Tuomet gal Nerimas? “ – paklausė ji - „Nes nebus ramybės daugiau“. Tėvas sutiko. Ir nerimo tikrai netrūko. Mažylis buvo neįtikėtinai didelis, stipriai viršijo vaikų amžiaus-ūgio-svorio lentelių normas. Tėvas dar labiau siuto ir rėkė – ne jo tai vaikais. Motina smulkutė, pats irgi susisukęs it šakalys, o šis išaugti į meitelį galėtų. Su kuo išpera dulkinosi!? Ir dar koks ėdrus! Sūnui niekada neduodavo valgyti, kai motinai retsykiais tekdavo visą parą prabūti jų kaimo vaikų sanatorijoje, kur dirbo paprasčiausia slaugute. Kairėje raidės U pusėje uždarytą pyplį laikydavo alkaną ir apsiverkusį, kol motina grįždavo iš darbo. Bedarbis tėvas nesutiko leisti sūnų į darželį. Nėra čia ko, pats jį prižiūrės. Nekentė vaiko, bet laikė šalia.
    Savaip prisikentėjo visi trys. Nerimas tik kokių 4-ių metų pradėjo tarti pirmuosius kažkiek suprantamus žodžius ir jų junginius. Tėvas toliau niršo. Betrūko dar ir idioto benkarto jo namuose! Greičiausiai gydytojai nustatytų vaikui aspergerio sindromą, bet tuomet tokios „netvarkingos“ šeimos retai sulaukdavo deramo dėmesio iš šalies. Juolab Benetis gimus sūnui dar ir medikų pradėjo nekęsti. „A, giltinė parsirado. Niekam galvos nenupjovei? Kur tavo baltas chalatas? “ – klausdavo iš darbo grįžusios žmonos. O Benetienė vis tikėjosi sūnų paūgsiant ir protu pavysiant kitus vaikus dar iki pradedant lankyti mokyklą. Bet nesulaukė. Šeštasis Nerimo gimtadienis buvo būtina proga tėvams išgerti. Tada vyras ir uždaužė žmoną negyvai. Vaikas sėdėjo ant taburetės prie stalo ir nesuvokė, kad skaičiuoja kiekvieną lėkštelės su torto gabaliuku šoktelėjimą ir skambų dzingtelėjimą kiekvieną kartą, kai motinos galva stipriai įsirėždavo į to pačio medinio stalo kraštą. ... dzingt 21, dzingt 22, dzingt 23. Ir tyla. Nerimas tuomet pirmą kartą miglotai pajuto, kad  kažkas negerai yra su pasauliu. Vėliau metams bėgant šis pojūtis vis dažniau jį aplankydavo. Tėvas paliko gulėti lavoną ten pat prie stalo ir išėjo rėkdamas šlaistytis po kaimą. Atvažiavusi policija rado Nerimą kruopščiai po vieną atrinkinėjantį nuo kraujo sulipusius motinos plaukus. Jis mintyse skaičiavo. Žudikui teismas skyrė 11 metų kalėjimo. Nedaug, nes nužudė netyčia. Nors galvą trankė tyčia.
    Nerimas Benetis atsidūrė Spenglos vaikų globos namuose, kur irgi tarsi kalėjime, tik su atvirais vartais, išbuvo 11 metų. Jis su savo vidiniu pasauliu buvo balta dėmė juodame lape. Jame slypintis gėris bei reikiamu momentu aplankantis savisaugos instinktas intuityviai išmokė kaip išgyventi, pasirūpinti savimi, kaip pažinti aplinką ir žmones. Tvirti raumenys, kieti kumščiai greitai nubaidė skriaudėjus. O į patyčias, tariamas iš už kelių metrų, jis nekreipė dėmesio, neįsižeisdavo, ir toliau laikė visus savo draugais. Nerimas augo socialiai silpnai orientuotas. Nebuvo panašu, kad jis kada nors galėtų tapti solidžiu mokesčių mokėtoju. Atvirkščiai, valstybei jis buvo ir, tikėtina, bus tik našta. Nors mokykloje jam nebuvo lygių dviejuose dalykuose: matematikoje ir užsienio kalbose. Išmokęs skaityti tik tokiais vadovėliais ir domėjosi. Per kitus užsiėmimus sėdėjo ramiausiai ir nieko nedarė, nes mažai ką tesuprato.
    Nerimas nebaigė net 7-ių klasių, kuomet 17-os metų kartu su tėvu grįžo į U raidės namus. Iš pradžių tarp jų vyko trintis. Vyresnysis Benetis norėjo pavergti sau viską, bet netrukus suvokė esant ribas, kurių neįstengs peržengti. Kelis kartus susmukęs nuo sūnaus smūgių ir netekęs dviejų dantų daugiau nedrįso kelti rankos prieš paauglį, ir tik kaip bailus šuo skalijo laikydamasis atstumo. Aišku, tuomet sūnus tėvo burnoj atlaisvino papildomos erdvės to nenorėdamas, dėl ko ilgai sielvartavo. Net įžvelgė savo kaltę, kodėl brangusis tėvelis dar labiau įniko gerti su vietiniais sėbrais ir visiškai nustojo ieškoti bent kiek padoresnio pastovaus darbo. Ir toliau buvusio kalinio laukė padugnių gyventojo dalia. Tiesa, jis šiek tiek rūpinosi namais, ūkiu. O štai Nerimas, panašu, rado savo nišą – mokinti įvairių klasių mokinius matematikos ir užsienio kalbų: dažniausiai anglų, rusų ir vokiečių. Tik vyresnieji nepatoginosi šalia jo, nes jautėsi tikrai vyresni. Jau per daug mokytojo kalbėjimo maniera buvo vaikiška. Bet išaiškindavo dalykus jis puikiai.
    Ilgainiui Nerimas kaime jau turėjo tikrų draugų. Jis taip galvojo. O bendraamžiai, pradedantys tvirtai įgauti prasigėrusių mužikų statusą, bendravo su juo tik tam, kad pažvengtų iš jo kalbų. Nors savotiškai ir gerbė Nerimą, kurį laikė kaimo šviesiu keistuoliu. Be to, jis buvo visiškas abstinentas. Štai ir tą kovo vakarą jį kvietė į svečius pabaliavoti. Tiesiog šiaip, pasisėdėti, pabendrauti, jei jau jis nesiruošia gerti. Nerimas žadėjo ateiti, kai tik baigs užsiėmimą su Juliumi.
    - Paliko pinigų? – viltingai paklausė tėvas, kasydamasis išlindusį pro prasagstytus marškinius pilvą.
    - 5 popierinius eurus, - atsakė Nerimas. Jis paprasčiausiai nemokėjo meluoti.
    - Blet, kiek tai bus litų? Supisti eurai. – nusikeikė. Nauja valiuta jam buvo nepakenčiamas galvos skausmas, kai reikėjo įvertinti bet ko kainą.
    - 17 litų, 26 centai, – akimirksnio atsakymas.
    - Nagi, duok šen.
    - Galiu ne daugiau dviejų eurų. Turiu nusinešti lauktuvių pas Sigitą. Galvoju nupirksiu jam muilo burbulų, bus smagu pūsti. O kad kiti draugai irgi būtų laimingi, padovanosiu kramtomos gumos raudonų aviečių skonio. Duok tris eurus, aš tau penkis.
    - Kūrva... – tėvui svaigti galva pradėjo nuo to, ką išgirdo. Dar bandė kažką suprasti, bet tik labiau susinervino ir kumščiu pradėjo sieną daužyti. Galiausiai pasakė apsimestinai maldaudamas, - Nupirk gerti vyno.
    - Vynas negerai, tėvuk. Nepyk, nes esi piktas. Aš tau parnešiu...
    - Ąžuolėli, kur tu?! – iš kambario gilumos pasigirdo perdėtai saldus Tamaros balsas. – Laukiu!
    Naujuosiuose Valkininkuose visi gerai žinojo vieno kambario landynę, kurioje pastoviai būriuodavosi įvairaus plauko kompanijos, turinčios ką išgerti. Daug geriau nei garažuose smirdėti, o žiemą dar ir šilta. Ir, aišku, visi daugiabučių teikiami komunaliniai patogumai čia pat. Butas priklausė bedarbei senmergei Tamarai, kuri įsigudrino taip susikrapštyti vieną kitą centą, gauti duonos kąsnį ir išgerti. Vyrų žmonos ir pyko ant jos, ir tuo pačiu metu buvo ramios, žinodamos, kur užtikrintai gali rasti savo antras puses. Kartais Tamarai jos pačios bute pasidarydavo per ankšta ir net nesaugu dėl galimo kolektyvinio moteriškos garbės išniekinimo, todėl ji išeidavo dienai, nakčiai ar ilgiau. Turėjo kelis pastovius „gerbėjus“, pas kuriuos galėdavo prisiglausti. Šiuo metu kaip tik ir mėgavosi tokiu prieglobsčiu.
    Basakojis ąžuolėlis, prisidengęs tik trumpikėmis ir marškiniais, nieko nepasakęs įsmuko atgal į kambarį, iš visų jėgų trinktelėdamas durimis. Nerimas tik gūžtelėjo pečiais ir atsiduso. Tada įšoko į batus, apsivilko dovanų gautą rudą megztinį, kurį labai mėgo, užsimetė ryškią geltoną striukę nusagstytą penkiais atšvaitais ir prieš išeidamas šūktelėjo:
    - Raktų neimu, jei išeisi, pakišk po kilimėliu!
    Retas šviesus vaikystės prisiminimas. Blogio nėra. Visi žmonės geri. Namus reikėjo rakinti tik tam, kad apsilankęs svečias suprastų, jog šeimininkai kažkur išėję. Visiems užteko tik vieno rakto. Dabar Nerimas savo nuosavo ir neturėjo, ir neprašė. Kartais vėliau grįžus namo tekdavo lipti per kambario langą, kurio nekabindavo kabliukais iš vidaus. Stebėdavosi, kodėl tėvas nepaliko raktų po kilimėliu. Ryte dar kartą stebėdavosi, kai tėvas išlįsdavo iš savo kambario lyg niekur nieko, nors negirdėdavo naktį jo parsiboginant. Pakankamai jautriai miegojo, kad išgirstų cypiančius durų vyrius, braškančias grindų lentas. Ir dar tie keisti sapnai neleisdavo nugrimzti giliai į užmarštį. Šviesusis burtininkas lankydavo dažnai.
    Pasišokinėdamas ir tuo sukeldamas šypsenas retiems praeiviams įveikė dvi gatves, kirto keliasdešimties aukštų pušų miškelį ir atsidūrė prie vieno iš trijų Naujųjų Valkininkų daugiabučio, kur buvo pagrindinė parduotuvė.
    - Ei, chebra, Nerimas. Nerimai, palauk! – nespėjus užeiti vidun išgirdo jį kviečiant. Stabtelėjo.
    Prietemoje palei namą artinosi trys žmogystos. Joms atsidūrus vitrinų šviesoje, Nerimas atpažino nudžiugdamas:
    - Jonai, Mantai, Evaldai! Mano draugai, jūs manęs laukėte, nėjote pas Sigitą? Atsiprašau, aš vėluoju, jau po aštuonių.
    Tie nusijuokė:
    - Kaip mes be tavęs? Sušalom. Greit varom šildytis.
    - Palaukit, aš turiu lauktuvių nupirkti.
    Nerašytam kompanijos vadeivai Mantui sužibo akys.
    - Kiek turi? – net nepasiteiravo, apie kokias lauktuves kalbėjo.
    - Penkis popierinius eurus. Nupirksiu kramto...
    - Ėėėė, puslitris geros gaunasi! – Mantas net rankas pasitrynė. – Pati geriausia dovana.
    - Jūs irgi gausit dovanų.
    - Ble, tu tikras čiūvas. Efka varyk kartu, padėsi išrinkti. O mes parūkom.
    - Sek paskui, - gavęs komandą pasakė visuomet paniuręs Evaldas ir pirmasis pradingo negilioj kaimo parduotuvės gelmėj.
    Mantas staigiai užsirūkė besišypsodamas, nujausdamas artėjant gerą vakarą, ne tik su pigiu vynu ir alumi. Jonas, vidutinio amžiaus vietinis santechnikas, kuris neplanuotai prisiplakė prie jaunimo ir dar nuo ryto buvo neišsiblaivęs, vangiai tapšnojo sau per krūtinę ir kojas bandydamas prisiminti, kur įsikišo kontrabandines „Minsk“. Jam vos spėjus išsitraukti pakelį, parduotuvėje pasigirdo triukšmas.
    - Kas dabar? – sunerimęs Mantas numetė nuorūką ant šaligatvio plytelių ir įlėkė į vidun.
    Nerimas stovėjo prie prekystalio ir ištiesęs vieną ranką laikė Evaldą už atlapo. Tas pasistiebęs tipeno vietoje, kad mažiau smaugtų ir kriokė:
    - Kokie dar burbulai?! Sonata, nedrį... drįsk... į... įįįį. Neduok jam! Monte! Monteee!
    Prišokęs Mantas nustūmė Evaldą toliau nuo Nerimo. Pastarasis nespėjo atleisti gniaužtų, todėl jo kumštyje liko styroti marškinių skutelis.
    - Aaa, abelis, marškinius suplėšė! – net ašaros ištryško dėl patirtos skriaudos.
    - Atleisk, nenorėjau, - ištiesė delną. – Imk. Gal dar galima prisiūti?
    - Kaip prisiūti, kas prisiūs?! Gal tu?
    - Šiknon marškinius, - įsikišo Mantas nemėgstantis perdėtų emocijų spektaklių. – Ko nepasidalinot?
    - Šitas... šitas, abelis, burbulus ir kramtūškę perka vietoj degtinės. Jam su galva negerai. Monte, juk sakei degtinės imti.
    Mantas klausiamai pažvelgė į Nerimą.
    - Aš perku Sigitui lauktuvių muilo burbulų, jums kramtomos gumos. Degtinės aš niekada neperku. Evaldas trukdė Sonatai atiduoti man muilo burbulus, kramtomą gumą ir grąžą. 2 eurus, 44 centus atiduosiu tėvukui, nes jis prašė.
    Kiek atokiau už prekystalio stovėjo lengvai apstulbusi jaunutė pardavėja Sonata. Sukryžiuotos rankos priglaustos prie krūtinės, tarsi gintųsi nuo smūgio. Vienoj rankoj du buteliukai muilo burbulų, kitoj du pakeliai avietinės „Dirol“. Mantui krito nuotaika. Nieko nepadarysi, teks apsieiti be baltos. Tik paklausė:
    - Kam Sigitui du burbulai?
    - Vienas - namams, kitas - laukui, per langą. Kad visiems būtų smagu.
    - Aišku. Sonata, atiduok viską, ką pirko, - tada įsižeidusiam Evaldui numetė. – Jei suprastum, kad kai kurių dalykų nepakeisi, tai nereikėtų bliauti. Dundukas. – Ir paėmęs iš vis dar ištiestos Nerimo rankos skiautę, švystelėjo Evaldui į veidą.
    Mantas greit patraukė link išėjimo. Susinervinęs ir šiek tiek išsiblaškęs jis tarpdury kaktomuša susidūrė su įeinančiu Linu.
    - Kur tu, ble, brauniesi? – grubiai nustūmė prieš savaitę kaime pasirodžiusį studentą atgal į lauką. Šis būtų parkritęs, bet nugara atsitrenkė į apatiškai belinguojantį Joną. Linas išlaikė pusiausvyrą, o santechnikas išsidrėbė paslikas ant drėgnos žemės ir suvaitojo gailiai.
    - Pats žiūrėk, kur eini, – atsikirto.
    - Oi, ble, tu man dar aiškinsi! - Mantas pradėjo audrintis. Labai nemėgo šokančių jam į akis. – Karočė, prisidirbai, Joną parvertei ir... ir... – bandė surasti kitų priekabių. Ir dar ta netektis parduotuvėje maudė širdį. – Jei nori toliau ramiai Valkininkuose gyventi, turi statyti butelį.
    - Ir ką tu man padarysi?! – Linas taip pat pakėlė balsą.
    Jis jau keiksnojosi viduje dėl nelauktai susiklosčiusios situacijos. Mokslai universitete išriedėjo į finišo tiesiąją, reikėjo pradėti rimčiau galvoti apie baigiamąjį darbą. Kauniečio Lino planuose buvo apsilankymas grybų ir uogų krašte, nors ir ne sezono metu. Jis apsistojo pas savo močiutę tame pačiame name, kur ir Sigitas gyveno, tik kitoj laiptinėj. Tikslas buvo gyvai pačiupinėti, iššniukštinėti vietoje, surinkti medžiagos bakalauriniam darbui „Naujųjų Valkininkų kaimo katilinės rekonstravimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas“. Jis lengvai susibendravo su negausiu katilinės kolektyvu ir kasdien lankėsi objekte, net atlikinėjo nesudėtingas praktines užduotis. Kaimiečiai juokavo, ar tik nesiruošia jis tapti vadovu – mokslo žmogus iš KTU. Linas įniko į darbą ir per savaitę stipriai pasistūmėjo. Dar porą dienų ir išvažiuotų. Juolab reikėjo kitas paskaitas universitete lankyti. Iki šiol jokių incidentų nebuvo, vietiniam neramiam kontingentui į akis nelindo. Tačiau šį vakarą nepasisekė.
    - Nu tu duodi, fuksas. Manai man fantazijos pritrūks? Pavyzdžiui, kam tau problemos dėl sudaužytų bemvo langų? Juk kieme po langais stovi.
    Mantas buvo porą metų vyresnis už Liną bei aršesnio charakterio, nors ir žemesnis. Jis jautė varžovo balse nedidelę įtampą ir baimę. Dar truputį paspaus ir bus atlyginta.
    - Arba dabar pyzdulei duosim, - pridūrė apsidairydamas ar nieko nėra. Už nugaros jau trynėsi Evaldas su Nerimu, - Mūsų keturi. Negarbinga, bet efektinga.
    Linas netikėtai šyptelėjo.
    - Kas liečia efektą, tai aš jūsų suskaičiuoju tik du, - jis atsisukęs ištiesė ranką Jonui, bandančiam pakilti nuo žolės. – Stokis.
    Šis neprieštaravo, atkišo galūnę, ir studentas staigiai truktelėjo pastatydamas Joną į vertikalią padėtį.
    - O apie Nerimą jau girdėjau, - pirštu parodė į galiūną. - Jis pirmas nepuls.
    - Šiknon skaičius, - atšovė  Mantas. Jautė, ir vienas pakrautų malkų studenčiokui, bet dabar ne laikas tam. – Lieka bemvo variantas. Pats kaltas. Varom, chebra.
    Ir lėtai patraukė palei namą į tamsą. Evaldas nusekė paskui. Nerimas nelabai suprato, kas dabar įvyko ir kodėl jo vardą minėjo. Nusprendė neatsilikti nuo draugų. Apglėbė Joną per petį ir paragino:
    - Eime, drauguži. Pas Sigitą pažiūrėsime ar neišsipurvinai.
    - Žinai?! - garsiai šūktelėjo Linas, kai ketveriukė jau buvo netoli kampo.
    Mantas akimirksniu stabtelėjo ir niekam nematant išsišiepė. Jis norėjo įbauginti studentą, palikti be ramaus miego. Vadinasi pavyko, jei tas mėgino kažką toliau aiškintis. Mantui tokio pranašumo pilnai užteko. Šiaip, jis nesiruošė daužyti  automobilio, nebuvo visiškai trenktas.
    - Rodai iš savęs kietą, bet esi bukas niekas, - tęsė susierzinęs Linas. – Apie kokią fantaziją kalbi? Gerti, snukius daužyti ar kaip bailys nematom kitų turtą niokoti? Žemės kirmino interesai. Nulis išminties, proto, vaizduotės, kad kažko pasiekti. Vemt verčia. Ir tau pačiam turėtų būti bloga.
    Prietemoje pasirodė Manto siluetas. Sustojo.
    - O, čia kažkas įdomaus, - neįtikėtinai ramus atsakymas, jokio įsižeidimo. – Negi, fuksas, siūlai sudalyvauti protų mūšyje ir taip išspręsti šį konfliktą?
    - Kad ir.
    - Tai konkrečiai sakyk.
    - Ką aš žinau? – Linas pasimetė. Nesitikėjo tokio posūkio – Kažkokį loginį žaidimą sulošti, galvosūkį ar uždavinį spręsti. Galima kad ir kortomis, bet ten nuo sėkmės daug kas priklauso. Aišku, šachmatų ir šaškių nesiūlau.
    - Kodėl?
    - Turiu pirmą atskyrį. Jei tai ką nors sako?
    - Šachmatai? – pasigirdo susidomėjęs balsas.
    Abu sužiuro ta kryptimi. Iš tamsos pasirodė Nerimas, priėjo prie Lino ir dar kartą paklausė:
    - Tu moki žaisti šachmatais? Žinai, kaip visos figūros turi vaikščioti?
    Sutrikęs studentas tik linktelėjo patvirtindamas.
    - Aš irgi žinau, kaip figūros vaikščioja. Malonu susipažinti. Mano vardas Nerimas, pavardė Benetis, man 23 metai, - ištiesė ranką pasisveikinti.
    - Linas, - trumpai atsakė paspausdamas ranką.
    - Labai būtų smagu pažaisti. Ar sutinki, Linai?
    Studentas pasijuto visiškai išmuštas iš vėžių tokio pasiūlymo ir tokios Nerimo bendravimo manieros. Jis pažvelgė į Mantą, tarsi tas turėtų nuspręsti.
    - Nerimai, tu gerai moki žaisti? – arčiau priėjo Mantas. Jis irgi buvo nustebęs. Nė karto nematė Nerimo žaidžiant ir taip pat negirdėjo kalbant apie šachmatus.
    - Nežinau.
    - Turbūt gerai varo, - įsikišo Evaldas. - Žėk, kaip matematiką šparina. Visi tik ir varo pas jį mokytis.
    O Manto galvoje rezgėsi planas, kaip išsisukti iš tokios padėties. Neturėjo jokio noro žaisti kažkokius žaidimus, juo labiau šachmatais, kurių net taisyklių nežinojo. Grįžti prie kumščių jėgos demonstravimo irgi negalėjo, nes taip sumenkintų savo kaip lyderio pozicijas kolektyvo akyse.
    - Klausyk, fuksas, padarom taip: tu su Nerimu suloši šachmatais ir jei prapisi, statai butelį. Pats ten kažkokį atskyrį turi, tai ir mes stipriausią žaidėją nuo savęs išrenkame. Va, tau ir proto mūšis bus, pagal tamstos pageidavimus. Gerai?
    - O jei laimiu?
    - Tai mes nesupirdolinam tavo bemvo.
    - Cha cha, - Linas pašaipiai nusijuokė ir pridūrė. - Ir daugiau nesikabinėsite prie manęs, - jis buvo įsitikinęs, kad turėtų laimėti. Ir tai jam proga išlysti sausam iš vandens. O jei praloš (velniai žino, kaip tas dručkis žaidžia), tai teks pirkti butelį, taip bus garbinga, kitos išeities nėra.
    - Nuspręsta. – Mantas jau spėjo išsitraukti telefoną ir rinko numerį.
    Visi tylėjo, laukė.
    - Sigi, dar priimi svečius, vienas nepradėjai? Užtrukom, tuoj būsim. Žiūrėk, ar ne pas tave kažkur mačiau šachmatų lentą? Paieškok, - Mantas lūkuriavo kokią minutę nepratardamas nė žodžio, telefoną priglaudęs prie ausies. – Radai? Figūros yra? Tuoj ateisim pažaist. – Ir atsijungė, kad nereikėtų detalių aiškinti Sigitui. – Ką gi, fuksas, keliaujam.
    Studentas pasižiūrėjo į laikrodį, po to į parduotuvės darbo grafiką. Nepilna valanda iki uždarymo. Turėjo nupirkti produktų į namus, bet gal dar spės.
    - Nesijaudink, - pastebėjo susirūpinimą Mantas. – dar šį vakarą grįši čia man baltos paimti.
    - Dar pažiūrėsim. Einame.
    Penkiukė nuo kraštinio daugiabučio nudreifavo prie vidurinio ir netrukus sugūžėjo pas Sigitą. Šeimininkas susidomėjęs nužvelgė Liną, kol svečiai nusirenginėjo.
    - Tu tas studentas, kur katilinėj trinas? Linas? Chi chi, juokingai gavos. Trinas Linas, Linas trinas, tri...
    - Baik pyzdelint, - nutildė Mantas Sigitą, mėgstantį šnekėti nesąmones ir taip erzintis. – Sustatei šachmatus? Mes skubame.
    - Mokėčiau, sustatyčiau.
    - Tai kam jie tau tuomet?
    - Patys seniai padovanojot per gimtadienį, kad išsipyzdavot. Nepameni?
    - A, taip, taip, buvo juoko. Pamiršau. Užtat dabar prireikė.
    Po kelių minučių, kai nenustygstančiam Sigitui buvo išaiškinta situacija dėl šachmatų,  kai priešininkai susėdo vienas prieš kitą, Nerimui burtų keliu atiteko baltosios, ir figūros pradėjo laukti prisilietimų, Magnis jau buvo įpusėjęs blindfold simultaną su dešimčia varžovų: jis „užrištomis akimis“, jie – ne. Dar vienas bandymas propaguoti šachmatus tarp jaunimo. Šį kartą Manhatane Niujorko universiteto šachmatų klubo laimingiesiems teko garbė susirungti su pačiu Magniu. Bet kad ir koks didelis buvo žaidėjų noras laimėti, šeši jau pasidavė, du buvo arti to, o likę laikėsi gan padoriai. Pasitikintis savimi, susikaupęs, užsikėlęs vieną koją ant kitos, rankas sunėręs ant krūtinės sėdėjo krėsle ir žiūrėjo priešais save į sieną, galvoje karaliavo neįtikėtina atmintis ir išskaičiavimas. Jis – viso pasaulio karalius, ir nėra daugiau didesnių aukštumų. Karaliui už nugaros vienoje eilėje ant stalų išsirikiavo dešimt lentų su skirtingomis figūrų pozicijomis. Turnyras vyko sava vaga: visuotinis entuziazmas, žiūrovų nežymus šurmulys, žurnalistų dėmesys, retkarčiais pasitaikantys fotoaparatų spragtelėjimai (jokių blyksčių). Baltas rikis sugrįžo į D3, vėliau bus sudvejinti bokštai ir prasidės galutinis triuškinimas trečioje lentoje. O kitoje vandenyno pusėje pėstininkas pajudėjo į A4.
    - Įdomu, - numykė Linas pamatęs tokią pradžią ir paėjo į D5. – Seniai žaidi?
    - Pirmą kartą.
    - Ką?! – išsižiojo Mantas. – Tai ko, ble, tylėjai? Juk prapisi. 
    - Bet figūras susistatei teisingai, - suabejojo studentas.
    - Prisimenu nuostabią penkioliktą lapkričio dieną. Šeštadienį smagiai dundėjau traukiniu į Varėną. Bet jau buvo vakaras ir už lango važiavo toks pat traukinys, su tais pačiais keleiviais, su manim. Ar žinote kodėl? – Nerimas paeiliui nužvelgė savo draugus. Šie susigrūdę sėdėjo prie to pačio stalo, kurio kraštai jau buvo nustatyti alaus buteliais ir stiklinėmis. O šachmatų lentoje beveik jokio veiksmo - tik du ėjimai.
    - Apie ką tu čia pezi? – Mantas net papurtė galvą iš nevilties.
    Paragino ir Linas:
    - Nerimai, gal jau eik? Laikas bėga. Baigiam lošti greičiau, aš dar turiu reikalų.
    - Gerai, - pastūmė pėstininką į B3.
    Tamsa nudažė langus veidrodžiu. Nerimas matė atspindžius. Pakilo nuo savo suolo ir pasuko traukinio judėjimo kryptimi. Žiūrėjo tik į langus ir susidomėjęs stebėjo kaip keičiasi vaizdas juose. Priėjo vagono galą, stabtelėjo. Padvejojo kuris laikas ir perėjo į kitą vagoną. Pirmą kartą gyvenime, pagalvojo, taip paprastai – iš vieno į kitą. Iš vieno pasaulio į kitą. Iš vienos U pusės į kitą. Arba pro verandos duris į kiemą, kur tykojo nematomas burtininkas. Dar suskaičiavo, kad traukiniu važiavo tik penktą kartą. O netrukus davė pradžią naujai skaičių sekai – gyvai pamatė šachmatus. Iki tol tik atsitiktiniai paveiksliukai iš laikraščių ar TV ekrano papuldavo į regėjimo lauką. Ir dingdavo. Pustuščiame vagone iš Vilniaus po savaitgalinio darbo namo vyko du darbininkai. Jie ant staliuko prie lango išskleidę nedidelę lentą žaidė šachmatais ir nelabai kreipė dėmesį į šalia prisėdusį jaunuolį. Nerimas buvo pakerėtas. „Kokie meilučiai“ – tyliai tarstelėjo stebėdamas stumdomas mažas figūrėles. Suskaičiavo juodus ir baltus langelius, raides, skaičius. Klausėsi, stebėjo. Tuomet pradėjo klausinėti - „Šitas eina įstrižai, kas tai? “. Jie šypsojosi ir geranoriškai atsakinėjo keistam galingai atrodančiam jaunuoliui - „Rikis“. „O čia arklys, matau. Peršokti moka, du langeliai į priekį, vienas į šoną. O šis arba du į priekį arba vieną, o kerta įstrižai. Kas? “. „Pėstininkas“. Netrukus Nerimas jau žinojo visus pavadinimus, perprato ėjimus, taisykles. Daugiau nesikišo ir tik stebėjo žaidimą, mėgavosi juo. Liko kelios minutės iki Varėnos. Apylygiai žaista partija staiga buvo pralošta, figūros surinktos, lenta suskleista. Tik Nerimas labai giliai susimąstė, jis būtų kitaip ėjęs, gvildeno kitokią strategiją. Jis būtų laimėjęs. Tikrai būtų. Mintyse matė pergalę baltųjų, kurie pralošė. Traukiniui sustojus, atsikvošėjo. Išlėkė į peroną pamiršęs šachmatus ilgam, keliems mėnesiams. Apsistos nakčiai pas draugą, o rytoj iš pat ryto į darbą. Jis būtinai padės draugui.
    Nerimas negalėjo įvertinti, ar varžovas stiprus. Net negalvojo apie tai, tiesiog mėgavosi  netikėtai atsiradusia galimybe. Tuomet kelionėje stebėdamas kaip kiti žaidžia pramoko taisykles. Dabar žaidė. Linas taip pat nesuprato, kiek pasikaustęs buvo Nerimas. Neįprasta, pradinuko verta pradžia. Studentas iš karto pradėjo pulti karalių ginančius pėstininkus. Bet prieš pat lemiamą smūgį išdygo neįveikiama kliūtis. Lengvai pergrupavo poziciją, kol, atrodė, baltieji be tikslo muistėsi lentoje. Iškovojo pėstininką, o 14-tu ėjimo jau ir antrą, tačiau pablogino savųjų struktūrą. Baltųjų pėstininkas pasistūmėjo į B5.
    - Ką darai?!
    Nerimas nesupratęs pakėlė akis į Liną.
    - Negalima per du eiti. Juokauji?
    - Kodėl? Šis, šis, šis ir šis juk taip žingsniavo, - paeiliui palietė baltas ir juodas figūras.
    - Taip, bet tai buvo pirmieji pėstininkų ėjimai. Toliau su jais tik per vieną langelį galima, - paaiškino suglumęs Linas. – Kaip tu dar nepralošei, pilnai nežinodamas taisyklių? Kažką meluoji. Negali būti, kad pirmą kartą žaidi.
    - Aš nemeluoju. Atsiprašau, nežinojau, kad taip eiti negalima. Man to nesakė. Mano pėstininkui B4 langelis netinka. Ar galiu eiti su bokštu?
- Eik, - nusileido.
    Ilgainiui Nerimas išmoko likusias taisykles: kirtimą prasilenkiant, kai priešininko pėstininkas juda per du langelius, patą, ilgąją rokiruotę ir kitas.
    Studentas per daug įniko į puolimą ir nesitikėjo, kad priešininkas kontratakuos paaukodamas rikį, kad suardytų  jo pėstininkų grandinę. Tik patraukė pečiais - grėsmės karaliui nematė. Toliau laikėsi savo plano. Bet dar po keturių ėjimų situacija pasikeitė, baltieji atlaikė spaudimą ir pradėjo telkti pajėgas ties atsiradusia skyle juodųjų gynyboje. Linas nustojo žvalgytis į sieninį laikrodį ir pamiršo apie parduotuvę. Dabar visiškai rimtai pasinėrė į žaidimą. Net alų gurkšnojantys valkininkiečiai pritilo supratę, kad Nerimas neketina pasiduoti, nors ir turi mažiau figūrų. Balti bokštai grėsmingai išsirikiavo G stulpelyje. Jiems skersai kelio stojo tik juodas arklys, kurį H pėstininkas užsipuolė dviem ėjimais ir sekančiu nukirto. Dar kelios netektys abiejuose frontuose ir figūrų vertės išsilygino, bet juodųjų karalius liko plyname lauke. Nerimas buvo užsidegęs žaidimu, stumdė figūras ilgai negalvodamas. Sekė keli šachai lydimi praradimų juodųjų pozicijose. Linas jau seniai būtų pasidavęs, bet, kas keisčiausia, priešininkas retkarčiais sugebėdavo atlikti visiškai nelogiškus ėjimus, leisdamas jam atsikvėpti. Negi Nerimas tyčiojosi iš jo? Vargiai. Tai labiau panašėjo į nemokšos žaidimą, kuriam dažniau pavykdavo nuspėti labiausiai tinkamus ėjimus, nei šauti pro šalį. Jei tai strategija, šį kartą ji pasiteisino. Linas vis dar tikėjosi, kad sėkmė nusisuks nuo varžovo, ir pasipils klaidos. Negali būti, kad pirmą kartą šachmatais žaidžiantis žmogus jį galėtų aplošti. Tačiau pasigailėjimo nebuvo. Lino karalius liko vienas prieš gerai išretintus, bet dar stiprius baltųjų karius. Jei tai tikrai debiutas, lai Nerimas pajunta tikrą pergalės skonį. Studentas nepasidavė iki galo. 38 ėjimas – bokštas į H8.
    - Matas, - nedrąsiai ištarė Nerimas. – Atsiprašau.
    Tai buvo pirmasis atsiprašymas laimėjus. Ir toli gražu ne paskutinis.
    Linas ištiesė ranką pasveikindamas varžovą. Manto ir kitų džiaugsmui nebuvo galo. Jie klykė, šokinėjo, tapšnojo stipriai per besišypsančio Nerimo nugarą ir pirštais rodė į studentą. Kaimynai net per radiatorius pradėjo daužyti, taip išreikšdami savo nepasitenkinimą kilusiu triukšmu.
    - Nu ką, fuksas, žinosi prieš ką šokinėti?! Bėk, statyk baltos. Dar liko 15 minučių. Ir tik pačios geriausios! Efka, palydėk, prižiūrėsi.
    Linui nebuvo gaila kelių eurų. Jis vis negalėjo susitaikyti, kad tai, kas įvyko, buvo tiesa ir normalu. „Išimtis iš taisyklių? “ – klausė savęs ir pats sau atsakydavo - „Netikiu. Jau greičiau kažkoks mandras pokštas“. Nusipirko, ko jam reikėjo, atidavė Evaldui degtinę ir patraukė namo. Žinojo, kad dar turės susitikti su tuo keistu dručkiu. O tas keistas dručkis pasilikęs su visais jautėsi it inkstas taukuose. Visi jį tiesiog mylėjo. Ir pūtė muilo burbulus kartu. Namuose ir per langą. Draugai liaupsino jo iškovotą degtinę, ragavo dovanotą avietinę kramtomą gumą. Ir juokėsi, juokėsi, juokėsi. Nerimas buvo laimingas. Tik Magnis kitame vandenyno krante kiurksojo užsidaręs kažkokioj Niujorko universiteto auditorijoj ir nenorėjo nieko matyti. Net trenerio, savo gero, patikimo bendražygio.
    - Atidaryk, – prašė Peteris pro užrakintas duris. – Juk visko pasitaiko.
    - Palauk. Duok man laiko. Aš nusiraminsiu, ir viskas bus gerai.
    Magnis laikėsi susiėmęs už galvos. Kas jam pasidarė? Dvi lentos buvo praktiškai jo. Tereikėjo kelių ėjimų ir studentai pasiduotų. Su kitais trimis irgi susitvarkytų. Gal ne taip staigiai, bet... Iš kur tas proto užtemimas? Ir svarbiausią, darė nesąmones ir nesuvokė, ką darąs. Trečioje lentoje pakišo bokštą pėstininkui kaip greitą užkandį. Už dyką! Ne, tai ne atmintis sušlubavo. Nors visi aplinkui taip ir pagalvojo. Bet jis, Magnis, žinojo, kad E6 langelis yra tabu. Tikslas buvo E7. Lentą tarsi prieš akis regėjo. Tik kažkodėl būtent tuo momentu jam tai atrodė puikus taktinis manevras. Šūdas! Po patirto smūgio vėliau nesugebėjo atsitiesti.  Pralošė! Jis, karalius, pralošė partiją, kurią turėjo laimėti, kažkokiam studenčiokui! Bet tai tik košmaro pradžia. Dešimtoje lentoje, kur viskas irgi pranašavo greitą pergalę, vėl padarė grubią klaidą. Nors atrodė atliko elementariausią, paprastą ėjimą, už kurį nebuvo geresnio. Tiesa, sugebėjo šiaip ne taip ištraukti lygiąsias pasinaudojęs amžinu šachu. Likusiose dviejose partijose beprotiški sprendimai tęsėsi. Karalius sėdėjo lyg ne savas. Darė klaidas tarsi užhipnotizuotas būtų, kartkartėmis atsipeikėdavo,  mintyse save keikė už žioplumą, po to sekdavo keli nepriekaištingi ėjimai, bet vėl užplaukdavo tamsa lydima nesuvokiamų apsižioplinimų iš Magnio pusės.  Visi aplink sujudo, pagyvėjo šurmulys, pasipylė fotoaparatų spragsėjimai. Tikrai, turnyras sulauks didelio dėmesio. Pergales šventę studentai nelabai džiūgavo. Suprato, kažkas negerai. Iki tol puikiai žaidęs Magnis, staiga tartum tyčia pasidavinėti pradėjo. Karalius dar bandė kovoti su savimi, nusiraminti, susikaupti, žaisti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau gėda buvo prieš patį save. Jis taip susierzino, jog nebaigė paskutinės partijos. Staigia pakilo iš krėslo, pribėgo prie penktos lentos. Viskas teisingai, „užrištos akys“ čia ne prie ko. Taip, aklomis sunkiau, gali numatyti tik 3-4 ėjimus į priekį (priklausomai nuo turimo laiko), ir tai tik pagrindinių linijų. Bet jis darė nesąmones, žinojo, kad jas daro, ir vis tiek darė. Tai matėsi iš baltų figūrų betvarkės po jo paskutinių ėjimų. Pačiupęs lentą kilstelėjo virš stalo ir trenkė iš visų jėgų žemyn. Juodi ir balti kareiviai pažiro į visas puses. Susirinkusieji net krūptelėjo iš netikėtumo ir nuo šaižaus smūgio. Tokiu skambiu akordu turnyras pasibaigė. Magnis braudamasis pro minią išlėkė į koridorių.
    - Reikėtų sugrįžti ir atsiprašyti, - po minutės vėl prakalbo treneris.
    Pasigirdo užrakto spragtelėjimas ir durys prasivėrė.
    - Užeik, - pakvietė Magnis.
    Peteris paprašė netoliese susirinkusių smalsuolių kantrybės, dar palaukti ir užsidarė auditorijoje. Magnis atrodė susitvardęs. Pasiūlė bičiuliui prisėsti šalia.
    - Man jau viskas tvarkoj. Tuoj išeisime, atsiprašysiu, suversiu viską nuovargiui, pridalinsiu daugiau autografų. Kažkaip prasisuksime. Bet mane neramina kitkas, - pasitrynė delnu kaktą, akis.
    - Kas?
    - Tai pasikartojo. Tik šį kartą intensyviau ir ilgiau truko, - vėl pasitrynė pirštais akis.
    - Kas gi? Sakyk.
    - Niekados nepamiršiu to lapkričio penkioliktos košmaro Sočyje. Ne aš vienas. Šeštoji partija su jos dviguba klaida jau yra šachmatų istorijoje. Bet tik aš vienas jį išgyvenau savo kailiu. Mane iki šiol kartais persmelkia ta bjaurastis, kaip realaus sapno prisilietimas.
    Magnis kilstelėjo rankas, nužvelgė jas įdėmiai. Tuomet ant jų buvo paguldęs savo galvą, kuri per stebuklą išvengė giljotinos. Įpusėjus mačui dėl karūnos, rezultatas laikėsi lygus: 2, 5-2, 5. Sekančios dvi partijos labai svarbios, nes iš eilės turėjo lošti baltosiomis. Reikėjo naudotis galimybe. Ir titulą ginantis karalius spaudė Višį nuo pat pradžių. Nenuilstantis Madraso tigras bandė įsikabinti Magniui į gerklę, perkąsti ir susigrąžinti tai, kas jam anksčiau priklausė. Tačiau po dviejų valandų įtempto žaidimo Magnis jau turėjo solidžią poziciją, nors puolimas ir užstrigo. Tigras užsidarė aklinoj gynyboj, susigūžė, uodegą pabruko. Tik skvarbus tamsių akių žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Jis rezgė kontrpuolimą. Stumtelėjo tokį pat tamsų pėstininką į A5 – mažas žingsnelis karalienės virsmo link. Pavojaus dar nėra. Baltieji pabandė į D1 su rikiu, bet bokštas jį užpuolė, tuo pačiu užtverdamas kelią karaliui. Teko grįžti į C2. Bokštas irgi grįžo į ankstesnę vietą. Jau kurį laiką Magnis nerimavo, jį gal net pykino nestipriai. Mintys susivėlė į  lipnią neaiškią klampynę. Galva apsunko. Kaip pralaužti Višio gynybą? Bala nematė juodojo A5, reikėjo karaliumi apsaugoti savų F ir G pėstininkų užnugarį ir tuomet pulti. Ką čia daugiau galvoti? Karaliau pirmyn į D1 arba D2!  Lygiai per vieną menamo susikaupimo minutę visa galia kažkur išgaravo. Proto liko tik tiek, kad leistų atsitiktinumui nulemti 26-tą ėjimą. Klampynėje rangėsi primityvus trieilis:
    D1 ar D2?
    Tik vienas iš dviejų.
    Karalius į D2.

    Pastūmus figūrą gniaužtai, iki tol kaustę mintis, iš karto atsipalaidavo. Ir sekančią akimirką Magnis pajuto stingdantį mirties prisilietimą. Višiui tereikėjo dviem ėjimais įkišti varžovo galvą į giljotiną. Pirmuoju su arkliu nukirstų pėstininką E5 ir liktų nenubaustas, nes sekančiu nukirstų dar vieną pėstininką C4 tuo pačiu šachuodamas tą kvailą karalių, kuris pats palindo po ugnimi. Taip lengvai užkandus dviem baltais prasčiokais, tigrui beliktų palaipsniui išdraskyti likusią armiją. Giljotina nusileistų lėtai ir skausmingai. Sekundės slinko vėžlio greičiu. Lentoje košmaras dar neprasidėjo. Bet jis būtinai prasidės, tigras progos nepraleis. Ir Magnis laukė kančioje lygiai minutę, kuri ištįso iki amžinybės.
    Karalius net krūptelėjo nuo tokių prisiminimų. 26-tu ėjimu Višis tęsė savo strategiją, pastumdamas pėstininką į A4. Sekančią akimirką ir jis pasibaisėjo supratęs padaręs klaidą – nenubaudęs Magnio už žioplumą. Pastarajam nuo širdies krito akmenys, jis gaudė orą, lingavo galvą nuleistą ant rankų. Mirtis praėjo šonu. Karalius saugiai pasiekė pėstininkus ir prasidėjo planuotas puolimas. Po keliolikos ėjimų Višis buvo priverstas pasiduoti ir po patirto smūgio daugiau taip ir neatsigavo. Jis sekančiose mačo partijose neiškovojo nei vienos pergalės, ir Magnis pasiliko karūną sau.
    - Aš tave suprantu, - Peteris uždėjo ranką ant peties. – Tai buvo juodos akimirkos. Bet viskas jau praeityje.
    Magnis pažvelgė į trenerį ir lėtai pasukiojo galvą į šalis.
    - Bijau, kad ne. Man vėl protas aptemo, kaip tada. Pats matei. O jei tai tęsis?
    - Net nežinau. Gal nereikia per anksti panikuoti. Pailsėk, pamiegok gerai.
    - Mielai pamiegočiau, - šyptelėjo. – Bet miegui anksti. Diena už lango.
    Naktis už lango. Bet Linas taip pat nemiegojo. Kratė ir kratė mintyse praloštos keistos partijos nuotrupas. Jis troško revanšo. Šiaip ne taip užmigo. Anksti ryte jau beldėsi į Benečių namo duris.
    -O, Linai! – pamatęs svečią nudžiugo Nerimas. – Labas rytas. Ačiū tau už žaidimą. Tu taip gerai žaidi. Ar nori dar pažaisti? Draugai pasitarė ir nusprendė man padovanoti šachmatų lentą. Prisiminimui. Jie labai nuostabūs, tikri draugai. Aš atsikėliau anksčiau ir teisingai sudėliojau 32 figūras ant lentos. Užeik.
    Jis nenustygo vietoje. Net nepasiteiravo, kokiu reikalu jį aplankė. Palydėjo į savo kuklų kambarėlį, kur viskas, atrodė, laikėsi ant garbės žodžio - lova, spinta, lentynos, stalas, dvi taburetės, palubėj ant laidų kabanti dienos šviesos lempa – perkrypę, nušiurę, apsilupę. Tikra senovinė gryčia. Bet matėsi tvarka. Jokių dulkių, išmėtytų rūbų, daiktų ar bet kur suverstų knygų.  Šiame rudame fone iš karto į akis krito prie lango ant rašomojo stalo išskleista šachmatų lenta su paruoštomis kovai figūromis. Nerimas pastūmė svečiui taburetę, o pats prisėdo ant kitos.
    - Dabar aš juodom noriu pabandyti. Gerai?
    - Aišku, - Linui net stengtis nereikėjo, planai pildėsi patys.
    Koridoriuje pasigirdo atidaromų durų girgždesys. Vyresnysis Benetis išlindo iš savo prarūkyto ir pragerto pasaulio ir nesibeldęs įsibrovė į kitą U raidės pusę.
    - Kas atėjo? - kriuktelėjo apsiblaususiu žvilgsniu stebėdamas Liną.
    - Mano draugas Linas. Mes žaisime šachmatais. Nori pažiūrėti?
    - Žiūriu, viskas, kas juda, yra tavo draugai, - pastebėjo tėvas ir paklausė pajuodusiu pirštu rodydamas į lentą. – Nuo kada tu užsiimi šitom nesąmonėm?
    - Nuo vakar. Vakar laimėjau. Ir tai ne nesąmonė, o labai mielas žaidimas.
    Linui dar mažiau liko abejonių, kad Nerimas tikrai anksčiau nėra lošęs šachmatais. Taip lengvai su tokiu tėvo tokio spektaklio nesuvaidinsi.
    - O kokia nauda?
    Sūnus  nesugalvojo, ką greitai atsakyti. O Studentas ir nesiruošė aiškinti. Iš karto suprato, kad tai būtų bergždžias reikalas.
    - Šūdmalių darželis, - nusispjovė ant medinių grindų Benetis. - Eitum geriau pinigų uždirbti. – tarė išeidamas ir gan stipriai trinkteldamas durimis. Po kelių akimirkų pasigirdo ir jo pasaulio durų trenksmas. Tėvas mėgo taip trankytis. Taip įsivaizdavo esąs reikšmingas ir visų dėmesio centre.
    - Tėvukas dažnai nepatenkintas ir piktas. Bet jis nežino, kad yra geras, - paaiškino Nerimas.
    - Lošiam, - teatsakė Linas pastumdamas pėstininką į D4. Jis buvo nusiteikęs pulti.
    Per gerą valandą greito žaidimo studentas spėjo pakankamai prisinervinti, kol pagaliau pradėjo priimti tai, kas neišvengiama.
    - Tu vėl laimėjai, - pasidavė penktą kartą. – Man esi per kietas riešutas.
    - Atsiprašau. – nuoširdžiai susirūpino Nerimas girgždindamas savo svoriu taburetę, ant kurios sėdėjo.
    - Viskas normaliai, - numojo ranka ir susimąstė. – Man dabar įdomu, koks iš tikro yra tavo lygis.
    - Nežinau.
    - Jei tik su vienu žmogum esi žaidęs, tai ir negali žinoti.
    - Reikia su kitais pažaisti.
    - Reikia, - nutęsė Linas. O jau kitą akimirką jam gimė idėja. - Aišku, tave galima online išbandyti, bet turiu geresnę mintį.
    - Kokią?
    - Tuoj sužinosim.
    Studentas išsitraukė telefoną.
    - Turi kompiuterį, internetą? – paklausė.
    - Ne. Bet aš žinau, kas yra kompiuteris. Mačiau. Kompiuteris negyvas, bet elgiasi tarsi būtų gyvas. Jis apgavikas, todėl man nepatinka. Aš draugauju su žmo...
    - Supratau, supratau, - nukirto ieškodamas adresato telefone.
    Paskambino Mindaugui, su kuriuo buvo geri bičiuliai ir ne kartą žaidė šachmatais. Šiam atsiliepus išaiškino situaciją ir pasiūlė savo planą.
    - Ar tik netampo tavęs už nosies? - dar kartą nepatikliai paklausė Mindaugas. – Pirmą kartą žaidė ir tave sutriuškino, nors esi tikrai stiprus. O gal tu mane maustai?
    - Sakau, jei turi laiko, įsijunk skaipą ir pamatysi.
    - Gerai. Kiek tavęs laukt reikės?
    - 10-15 minučių.
    - Ok, paskubėkit.
    Linas pažiūrėjo į Nerimą nelabai nutuokiantį, kas vyksta.
    - Renkis ir eime pas mane. Suloši su Mindaugu.
    - Jis irgi moka žaisti? Jis Valkininkuose?
    - Renkis, pakeliui paaiškinsiu, - paragino kraudamas figūras į lentą.
    Kaimo pakelės irgi išgirdo trumpą pasakojimą apie Tarptautinį meistrą Mindaugą, kurio reitingas virš 2400, ir kuris prieš porą metų tarp Lietuvos vyrų buvo antras. Mindaugas dabar gyveno Klaipėdoje, todėl jie pasinaudos internetu.
    Namie studentas paprašė išrikiuoti figūras, o pats užkūrė savo Asus‘ą, paleido Skype. Pasuko kompiuterį taip, kad kitame gale gerai matytų jo kambarį ir stalą su šachmatais. Ekrane pasirodė besišypsantis žvalus veidas.
    - Dar kartą labas. – pasisveikino Linas, - Susipažinkite. Čia Nerimas, kuris man pakrovė malkų. O čia Mindaugas, kuris spėju tau pakraus malkų.
    - Sveikas, Nerimai. Aš greičiau pagalvočiau, kad tu štangas kilnoji, o ne šachmatus.
    - Sveikas, Mindaugai. Štangų aš neturiu. Bet turiu svarmenis. Jei galima padaryti ėjimą nepakeliant figūros, aš ją stumiu. Man taip labiau patinka. Bet man nepatinka apgavikas kompiuteris, kuriame tu įsitaisei.
    - Oho, tu prie bajerio, - nusijuokė. – Pažiūrėkime, koks tu prie lentos. Turiu tik valandą, tad nepiktnaudžiaukime laiku, kurio, kaip supratau, kontrolės nebus.
    - Kuri ranka?
    Linas atkišo Nerimui du kumščius. Šis pasirinko kairįjį, kuriame buvo juodųjų pėstininkas. Žaidimas prasidėjo ir visą laiką vyko tyloje. Tik Mindaugas, sėdintis kompiuteryje, garsiai nurodinėjo bičiuliui, kokius ėjimus atlikti. Meistras net negalvojo atsainiai žiūrėti į šį netipišką nuotykį. Seniai išmoko priimti varžovą, kurio nepažinojo, kaip lygiavertį. Ir kova buvo lygi. Nerimas daugiau nedarė grubių klaidų, neskaitant kelių didesnių netikslumų. Jis atsilaikė prieš ilgai trukusį spaudimą ir pakreipė žaidimo eigą sau palankia linkme. Mindaugas, kaip ir Linas pirmąjį kartą, kovėsi iki galo, nepasidavė. Tik šį kartą vargšas karalius neliko vienas, o gavo matą dar esant gyviems keliems jo karvedžiams. Mindaugas pagavo kablį, atidėjo svarbius reikalus ir dar sulošė kelias partijas, kurias taip pat pralošė.
    - Iš kur tu jį ištraukei? - galiausiai paklausė.
    - Runkelių lysvėj radau. Ir tai beveik tiesa. Ką galvoji?
    - Lietuva turi naują žvaigždę. Neįtikėtina.
    Jie bendravo tarsi Nerimas nesėdėtų šalia ir negirdėtų jų pokalbio. Atrodė jie galėjo sakyti ir daryti, ką nori – galiūnui viskas tiko. Jis mielai komentavo, draugiškai atsakinėjo į visus klausimus. Net leido Linui save nuodugniai apieškoti ar neprisikabinęs kur nors slaptos elektroninės įrangos. Jis buvo „švarus“.
    - O gal tu, Nerimai, esi kyborgas, ir kompas yra tavo galvoj? Todėl ir nemėgsti kompiuterių tarsi konkurentų, - pajuokavo Mindaugas.
    - O čia idėja, jei kalbėti apie kyborgus! – šūktelėjo studentas. – Padarome iš tavęs kyborgą. A? – kreipėsi į bičiulį.
    - Na, vystyk, vystyk mintį, - nesuprato šis.
    - Turėjai kompe padorų variklį. Houdini berods.
    - Aa, supratau. Dabar naudoju Fritca 14-tą. Galiu paleisti.
    Linas kreipėsi į Nerimą:
    - Ar sutiktumei dar vieną partiją sužaisti? Tik šį kartą programa Mindaugui pasakinės ėjimus.
    - Ji kalbės?
    - Ne, - nusijuokė. – Tu nei girdėsi, nei matysi jos. Ir toliau ėjimus sakys Mindaugas. Tik papildomai naudosis kompiuterio pagalba, todėl žais daug geriau.
    - Dar geriau žais? Aš irgi pasistengsiu geriau žaisti.
    Vėl išrikiavo figūras. Mindaugas pasirinko stipriausią programos lygį ir nesiėmė jokios savavališkos improvizacijos. Ėjo taip, kaip eitų Deep Fritz 14. Ir laimėjo.
    - Ačiū  dievui! Nesi dievas ar antžmogis ten kažkoks, - pareiškė Linas nė kiek nenusiminusiam Nerimui.
    - Linai, - kreipėsi Mindaugas rimtu veidu. – Šis žmogus privalo žaisti. Kodėl apie jį niekas nežinojo?
    - Jis pats apie save nežinojo.
    Jie ir vėl kalbėjo tarsi Nerimo nebūtų šalia. Svarstė, ką toliau daryti. Galvojo, kaip įtraukti jį į šachmatų pasaulį. Vėliau Linas iškamantinėjo močiutę, vadinamus Nerimo draugus, pačiam tėvui Benečiui butelį pastatė. Keliomis dienomis ilgiau užtruko nei planavo, kad dar geriau pažintų šviežiai atrastą vunderkindą, prisibendrautų su juo. Galiausiai suprato, kad buvo mažai šansų ištraukti jį į dienos šviesą. Nerimo ne tik kad neviliojo perspektyva peržengti savo kaimo ribas dažnai ir ilgam, jis net pačius šachmatus keistai suvokė. Nesvarbu, kad daug kartų laimėjo ir kelis pralaimėjo ar lygiom baigė (žaidė prieš programą). Jis neturėjo vidinės ugnies žengti toliau, siekti, žaisti, varžytis. Kam nors atėjus į svečius, pasisiūlius, sustačius figūras ant lentos, Nerimas mielai suloštų partiją ar kelias, kurias greičiausiai laimėtų. Bet vos tik 64 langeliai dingdavo iš akiračio, tuoj pat juos pamiršdavo. Ir jis aiškiai davė suprasti, kad nesiruošia gilintis į šachmatus, studijuoti knygas, pozicijas, treniruotis ir t. t. Jau nekalbant apie kompiuterio įvaldymą, be kurio šiais laikais aukšti rezultatai neįsivaizduojami. Tad kaip buvo galima tikėtis iš jo padaryti stiprų, civilizuotą šachmatininką? Vieną rimčiausių priežasčių tokiam atsainumui ir nenorui Nerimas nurodė jau esamus nerašytus jo įsipareigojimus prieš artimuosius. O artimieji – tai visi Naujieji Valkininkai ir ne tik: tėvas, draugai, mokiniai, kaimynai, kiti visiškai nepažįstami žmonės, kuriems galėjo prireikti jo pagalbos. Ir jis kas savaitę lankė kapines esančias visai netoli pačiame Pūčkornių miške prie daubos. Ne tik savo motinos, bet ir kitus mažiau prižiūrimus kapus sutvarkydavo. O kartais tiesiog ateidavo, prisėsdavo ant tvirto suoliuko ir pasipasakodavo, kaip gyvena. Jis negalėtų palikti motinos vienos, kurią mylėjo labiau už visus. Na, ir dar kažkoks išgalvotas besislapstantis burtininkas, kurį norėjo surasti.
    Linas, taip nieko ir nepešęs, išvažiavo į Kauną. Jis kiekvienam sutiktam nors kiek daugiau nutuokiančiam apie šachmatus skleidė gandą apie Nerimą. Neramų tokį gandą. Augo miške milžinas iš medžio išlipęs ir prieš bet kokį žmogų galėjo laimėti šachmatais. Bet nemėgo jis protingų kompiuterių, kuriems galėjo nusileisti. Online su juo nepaloši. Ir bijojo jis toliau už savo miško ribų išlįsti. Netikite? O jūs nuvažiuokite pas jį (priima visus noriai) ir pabandykite laimėti. Taip Nerimas neliko visiškame šešėlyje. Per kelis mėnesius padažnėjo smalsuolių apsilankymai. Atsirado ir entuziastų porą kartų gudrumu išviliojusių galiūną į Varėną (neva pagalbos reikėjo). Nusivesdavo į vietinės reikšmės šachmatų turnyrus, kur jis be vargo aplošdavo bet kurį metusį iššūkį. Nerimas nepyko už tokias išdaigas, tačiau vėliau tapo budresnis, jei kas kreipdavosi su prašymu jį vykti toliau. O keliaudavo jis tik traukiniu arba dviračiu. Daugiau erdvės aplinkui. Į automobilį sėsdavo retomis išimtimis, ir tai po ilgų įkalbinėjimų pasitelkiant svarius argumentus. Kartą net Delfi žurnalistai atvažiavo į kaimą. Pabuvo, paklausinėjo, pafotografavo prie šachmatų lentos, pralošė partiją, dar pafotografavo ir išvažiavo. Pakeliui namo svarstė trumpai, ar sporto skyriuje talpinti medžiagą. Bet nebuvo jokių aiškių sportinių rezultatų ir visiems suprantamų standartų. Todėl kitą dieną skyriuje Gyvenimas poskyryje Istorijos pasirodė straipsnis suktu pavadinimu „Galvojate, kad mokate žaisti šachmatais? Nusiraminkite: prieš Nerimą nelaimėsite“.
    Po kelių dienų jį per pietus aplankė labai maloni viešnia Vika. Perskaičiusi straipsnį specialiai atvažiavo iš Šiaulių, kad sužaistų porą partijų ir kai ko paklausinėtų. O klausimai jos buvo neįprasti. Kada ir su kuo jis žaidė šachmatais? Kaip galima tiksliau. Pirmą kartą su Linu, po to su Mindaugu, po to su... O kur išmoko? Kada? Valandų tikslumu? Gerai. Jis nenutuokė, kad turi gerą atmintį. Tiesiog maloni viešnia Vika domėjosi, ir jis sąžiningai atsakinėjo. O ji kažką užsirašinėjo mažoje plonoje knygutėje. Keistuolė. Bet figūras valdė ji puikiai. Nerimas pirmą kartą žaidė prieš moterį ir negalėjo atsidžiaugti. Išlydint spaudė jos liauną švelnią ranką savo tvirtais storais pirštais ir sakė - „Jūs tikra varžovė, labai meili ir protinga. Jūs net už Mindaugą geriau žaidžiate. Matyt visos moterys yra tokios protingos. Tik kažkodėl nelabai mėgsta žaisti. Matyt yra per daug mandagios ir neriečia savo nosyčių prieš vyrus. Bet jūs šaunuolė, kad atvažiavote. Aš dar kartą atsiprašau, kad laimėjau. Atvažiuokite dar. “ Jis stovėjo prie vartelių ir stebėjo lėtai nuriedant Vikos automobilį. Nerimą aplankė iki tol dar nepatirtas jausmas. Pajuto dilgčiojimą krūtinėj, bet nesuvokė jo prasmės. Tik šmėstelėjo mintis, kad jis norėtų ir išdrįstų sėstis į jos automobilį ir važiuoti kartu.
    Kažkur už nugaros tarp vartelių ir namo nematoma šviesa spindėjo burtininkas. Nerimas žinojo, vėl turės svečią. Šį kartą - sapne. Atsisuko ir kaip visada nieko neišvydo tvarkingame kieme. U raidė, tarsi pasagos formos magnetas, traukte traukė jį į vidų, į šalia esančius jo amžinos vaikystės ir nežaboto pykčio bei smurto pasaulius. Nerimas jau ruošėsi grįžti, bet įsikibo į tvoros medines lentas, tarsi mėgintų atsilaikyti prieš stiprų vėją. Ši trauka nuplėšė žmogaus „Aš“ gaubusią skraistę ir išsiurbė iš jo tirštą miglą. Jis sukando dantis, dar tvirčiau suspaudė lentas kumščiuose, kuomet kelioms akimirkoms save suvokė kitaip, lyg pamatytų iš šalies. Širdgėla pervėrė širdį, ir Nerimui pagailo savęs. Dar vienas iki tol nepatirtas jausmas. Trumpam. Vaikyste kvepianti migla vėl apsivijo jo sąmonę. Jis tik matė išplaukusį ištuštėjusios gatvės vaizdą. Skruostais dar teberiedėjo dvi didelės ašaros.
    Ir viskas. Į vasaros pabaigą paskutiniai balti-juodi aistrų likučiai išblėso. Niekas nėjo ir nesisiūlė sulošti partiją ar kelias. Ir nekvietė jo niekur. Na, laimi jis. Ir kas? Kas iš to, jei pats nesiveržia visur dalyvauti? Nuvažiuoti į Naujuosius Valkininkus tik tam, kad pralošti, galiausiai tapo neįdomu.  Nerimo dienos vėl slinko neįmantria vaga. O Magnio dienos po truputį pildėsi sveiko, išsiilgto gyvenimo skonio. Jis pradėjo ruoštis superturnyrui Sinquefield Cup. Prieš tai katastrofiškai pasirodęs poroje turnyrų, pralošęs beveik visas partijas, praradęs daugiau nei 100 reitingo taškų ir iš aukščiausios pozicijos nukritęs į dvyliktą vietą (tuo šokiruodamas visą šachmatų pasaulį), jis ilgam įlindo į pogrindį ir nekišo iš ten galvos. Mėnesį tūnojo savo namuose Norvegijoje ir nenorėjo galvoti, kalbėti ir juo labiau žaisti šachmatais. Karaliaus nuogąstavimai pasiteisino. Po Niujorke patirto košmaro proto užtemimai pradėjo kartotis vis dažniau ir dažniau. Jų atsiradimas buvo neprognozuojamas. Galėjo dienomis žaisti aukščiausiu pajėgumu, o po to staigiai pradėti šlubuoti, kol galiausiai parkristi. Ir taip parkristi, kad geriau ir nebandyti atsistoti. Bet jis bandė. Troško rugsėjį važiuoti į Sent Luisą Misūryje ir šiais metais nelikti antras. Nieko neveikimas per daug įgriso ir tapo priešu Nr. 1. Magnis paprasčiausiai pasiilgo kovos. Subūrė trenerių, sekundantų komandą ir nusiteikė rimtai dirbti. Jis nenorėjo klausytis keistų Vikos spėlionių. Tačiau ji atskrido į Oslą, ir jam neliko kur trauktis. „Negalvok per daug gerai apie save“ – ji juokavo - „Vyro pasiilgau, aplankyti nusprendžiau. Tai ta pačia proga ir su tavimi pabendrausiu“.
    Jie trise lindėjo viešbučio kambaryje. Magnis studijavo Vikos prikeverzotus lapus. O ši su Peteriu nuošaliau plepėjosi apie asmeninius reikalus, vaikus, netolimus planus ir panašiai.
    - Na taip, įtikinamai atrodo. Pasistengei, - Magnis sudėjo lapus į vieną krūvą ir pastūmė į stalo vidurį.
    Vika paleido vyro rankas, pasisuko.
    - Dabar matai? Beveik trečdalis atvejų, kuomet tu žaidei ar šiaip treniravaisi ir tau stogas važiavo, ir kuomet jis žaidė, persidengė.
    - Cha, tai visas mano gyvenimas. Nenuostabu, kad persidengė. Ir tik trečdalis. Mažokai, sakyčiau.
    - Jis ne viską prisiminė, tu ne viską. Dar paklaidą įvertinti reikia. Laiko juostų skirtumai. Tau niekada nebuvo problemų, kai Lietuvoj naktis. Naktį žmonės miega, o nežaidžia šachmatais, - užsidegusi įtikinėjo Vika.
    - Bet tai vis tiek nieko neįrodo. Tavo teorija gryna fantastika. Ir apskritai, viską jau pasakojai ne kartą. Galėjai ir nevažiuoti.
    - Pažiūrėk man į akis.
    Karalius demonstratyviai surimtėjo žvelgdamas į jos veidą.
    - Įsivaizduok, atsisėdi žaisti prieš vaiką ir jam praloši.
    - Neįsivaizduoju.
    - O aš pralošiau.
    - Koks jis vaikas, jam 23 metai!?
    - Taip, tiek pat kiek tau. Nors ir skirtingose šalyse, net tą pačią dieną gimėte, kas irgi įtartina. Bet Nerimas atsilikęs yra. Vaikas suaugusiojo kūne.
    - Gal jis ten kažkokią dievo dovaną šachmatams turi? Gali taip būti?
    - Nežinau. Bet kas, jei ne tu stipriausias pasaulyje?
    Magnis net atsilošė kėdėje. Tai buvo taiklus smūgis, užgavęs jį. Tiesa - šiandien jis ne pirmas, tačiau jo nesėkmės atrodė laikinu nesusipratimu. Ir dar geri metai iki reikės ginti karaliaus titulą. Vika tęsė:
    - Nerimas lindėdamas savo kaime negali pereiti visos sudėtingos atrankos ir mesti tau iššūkį. Bet negi tau pačiam neįdomu? Jis už mane stipresnis.
    - Neįdomu. Aš net nenoriu gaišti laiko su juo rungtis per atstumą. Jau nekalbant apie nusibastymą ten.
Vika atsiduso nesugebėjusi įtikinti Magnio.
    - O ką tu galvoji? - kreipėsi į savo vyrą, kuris iki tol tylėjo ir nesikišo.
    Peteris pasikasė pakaušį.
    - Manau, tu per daug skiri tam laiko. Ir žinau, nenurimsi. Aišku viena – už geriausias programas jis nestipresnis. Bet labai gerus žaidėjus įveikia. Magnis jam būtų sunkiausias įmanomas varžovas, - jis kreipėsi į bičiulį. - Tu lengvai gali išsklaidyti visą šią susikaupusią mistiką.
    - Ir tu ten pat! – net suplojo rankomis.
    - O kodėl ne? Pažiūrėkime į viską paprasčiau. Pasidarykime sau atrakciją, pašėlkime. Be plano, be jokio  pasiruošimo, nieko neįspėję užsisakykime ir šokime į lėktuvą, ir maukime į Lietuvą. Juk nesi ten buvęs, užsidėsi varnelę. Vilniuje išsinuomosime mašiną ir nuvažiuosime to Nerimo pažiūrėti. Po to iškart grįšime. Dieną sugaišime. Nebūkime seniais.
    - O jei jo namie nebus?
    - Kažkur netoli sukiosis. Surasime – pajuto viltį Vika.
    - Saugumas?
    - Ką dar sugalvosi, kad pasilaužyti?
    Magnis nusišypsojo.
    - O jei mane atpažins?
    - Ką dar? – jau ir ji šypsojosi. Magnis sutiks.
    - O jei pralošiu?
    - Na gi, užteks jau! Varom! – staigiai nuo kėdės pakilo Peteris.
    - Ok, varom, – nusileido karalius.
    - Šaunuolis, - pagyrė Vika. - Dabar gali patikrinti savo judėjimo laisvės galimybes.
    Tokiam skubotumui trūko logikos, todėl derantis dėl skrydžio iš pradžių laisvės galimybės spyriojosi ir nesirodė. Bet po 5 valandų Nerimas skindamas ankstyvąsias vynuoges augančias prie namo, išgirdo per gaivią rugpjūčio pavakare privažiuojant ir sustojant automobilį. Svečiams išlipus atpažino besišypsančią mieląją Viką. Kitų dviejų jos palydovų nepažinojo.
    - Labas, Nerimai! – pamačiusi jį šūktelėjo mojuodama ranka. – Atvažiavau aplankyti tavęs. Ar nieko tokio, kad ne viena?
    - Šššš, - sušnypštė pridėjęs pirštą prie lūpų. - Tyliau.
    Tarp namo ir gatvės buvo keliasdešimt žingsnių. Nerimas nulipo nuo kopėčių, pastatė krepšį su žaliomis uogomis ant žolės ir patraukė pasitikti svečių. Šie, vedami Vikos, patys įėjo pro nerakinamus žemus vartelius. Susitikus kiemo vidury visų pirma prislopusiu balsu paklausė:
    - Kas atsitiko? Ar kas miega?
    - Tėvukas su Tamara parpia nuo ryto. Gėrė degtinę. Geriau neprižadinti, nes bus piktas neišsimiegojęs. Geriau į vidų neiti. O čia galima normaliai kalbėti, bet šaukti nereikia. Vakar man jiedu pranešė, kad gali būti, jog Tamara taps mano mama. Aš nesuprantu. Kaip galima turėti dvi mamas? Juk mano mama yra ten kapuose, miške, - ištiesė raumeningą ranką rodydamas kryptį, kur yra kapai.
    Vika sutriko išgirdusį tokias netikėtas detales ir atvirumą. Ji nesumetė, ką atsakyti. Peteris nesuprato, apie ką kalba ėjo, bet pajuto žmonos pasimetimą užsitęsus pauzei. Jis ištiesė galiūnui ranką ir pasisveikino angliškai:
    - Labas. Aš Peteris.
    - Labas. Mano vardas Nerimas, pavardė Benetis, man 23 metai. - Nudžiugo taip pat angliškai prisistatydamas. Jis tvirtai paspaudė jam ištiestą ranką ir iš karto susidomėjęs pažvelgė į Magnį.
    Jie žinojo, kad Nerimas moka angliškai, bet nesitikėjo išgirsti tokią aiškią sklandžią kalbą. Toliau bendravo angliškai.
    - Oi, - suskubo Vika. – Susipažink. Čia Magnis, o Peteris yra mano vyras ir Magnio treneris. Magnis geriausias pasaulio šachmatininkas.
    Nerimas net nemirksėdamas stebeilijosi į karalių. Jam reikėjo šiek tiek laiko suvokti, kad akys jo neapgauna. Ir ne tiek akys, kiek nuojauta ar iš pasąmonės kylantys vaizdiniai. Tarsi surinkinėtų tūkstančio detalių dėlionę. Po kelių sekundžių tapo aišku – burtininkas, metų metus lankęsis kieme ir sapnuose, įgavo pavidalą ir dabar stovėjo prieš jį. Nerimą užplūdo ramybės, palaimos banga. Jis žengė porą žingsnių ir truputį pasilenkęs paskandino visa galva žemesnį Magnį savo glėbyje. Tvirtai suspaudęs, lyg patį brangiausią žmogų, lengvai lingavo į šalis. Kartais susitikusios taip pat tvirtai susikabindavo ir dvasios, kai reikėdavo laukti. Abu Jisi, suraizgę tarpusavy suvokimus, laikėsi ryškaus tamsoje plevenančio spindulio. Tame pasaulyje buvo nutįsę begalės ryšių tarp begalės Jisi. Pažinti ir susirasti galima bet ką. Tačiau atsitiktinumo dovanotas laukimas viename šviesos ruože labiau stiprino abipusį prisirišimą. Atėjus laikui, pašauktasis turėjo keliauti. Jisi pasiims su savimi šviesą ir gims šviesoje. Kitas toliau lauks tamsoje vienas, kol jį pašauks ir palydės. Prieš išsiskiriant Jisi bendravo:
    - Aš tuoj judėsiu link gimimo. Mane kviečia.
    - Noriu keliauti kartu.
    - Tave dar pakvies. Lauk.
    - Tu pasiimsi šviesą. Aš liksiu vienumoje.
    - Čia niekas nėra vienas. Tu žinai.
    - Aš seksiu tave.
    - Tau dar nėra skirta vieta. Tavo laikas kitas.
    - Jei keliausime kartu, gimsime kartu.
    - Tu blogai gimsi. Tau dar neparuošta vieta.
    - Žinau. Bet meilė niekur nedings. Aš ją turėsiu.
    - Visi ją turėsime. Pasilik. Lauk.
    - Jau vėlu. Mes judame kartu su šviesa. Man gera.
    - Tau bus sunku, dėl to man dabar sunku. Ten nepažinosime vienas kito.
    - Atsiprašau.
    - Skaudu taip išsiskirti. Man jau skirta Dievo dovana. Bet kol vis dar esame įsikibę vieną šviesą, galiu šia dovana  pasidalinti. Ten, kai norėsi, imk tiek, kiek tau reikės.
    - Ačiū. Dovanoje išliks dalis tavo šviesos, kurią matysiu.
    - Su Dievu.
    - Su Dievu.
    Naktį spindintis burtininkas apsilankė dar kartą. Jis leido Nerimui prisiartinti ir pabūti kartu. Jie kalbėjo apie tamsą, ją veriantį šviesos ruožą ir dovaną. Ryte Nerimas paragavo kelias vynuoges. Jos buvo gerai sunokusios. Po pietų, kai saulė nusisuks, sunokusias vynuoges bus galima nuskinti.
    Nerimas truputį atšlijo. Nužvelgė nuo kojų iki galvos sutrikusį Magnį ir garsiai pats sau keliomis kalbomis pasakė:
    - Mag-nis. Mag. Маг. Magician. Burtininkas.
    Svečiai stovėjo kiemo vidury pasimetę ir tylėjo. Girdėjosi aukštų pušų ošimas, paukščių čiulbėjimas, kaimyninių šunų vangus amsėjimas, tolumoje plentu lekiančių automobilių gaudesys. Nerimas šypsojosi spinduliuodamas laimę. Jam viskas buvo aišku.
    - Magnis norėtų su tavimi sužaisti partiją, - pagaliau prabilo Vika.
    - Kodėl?
    - Na... Jūs labai gerai lošiate. Įdomu būtų sužinoti, kas stipresnis. Mes dėl to iš labai toli atvykome.
    - Tu, Magni, stipresnis, - ramiai pasakė Nerimas.
    - Jo forma pastaruoju metu kritusi, - įsiterpė Peteris. – Mes įtariame, kad tai kažkaip su tavimi susiję.
    - Žinau. Atsiprašau.
    - Ką žinai? Dėl ko atsiprašinėji?
    - Burtininkas man papasakojo.
    - Koks burtininkas?
    - Su spindinčiu apsiaustu. Jis kartais lankydavo mane, bet slapstėsi. Atrodo, mes žaidėme slėpynes. Aš ilgai ieškojau ir šią naktį pagaliau radau. O tada prisiminiau tamsą ir dabar žinau, kad kitą kartą reikia su savi pasiimti spindulį. Ir žinau kaip...
    Magnį tokios neaiškios betikslės kalbos pradėjo erzinti. Jis neleidęs Nerimui užbaigti sakinio paklausė:
    - Nesuprantu, mes žaisime ar ne?
    - Aš prieš tave nežaisiu. Negražu būtų laimėti prieš tave.
    - Vėl nesuprantu. Ką tik sakei, kad aš stipresnis, - pakraipė galvą karalius ir mestelėjo bičiuliams. - Sakiau, nereikėjo čia skristi.
    - Ne, ne. Neišeik, - susijaudino galiūnas pajutęs nepasitenkinimą Magnio balse. – Aš tau viską papasakosiu, jei tu neatsimeni, ką man šią naktį pasakojai.
    - Nuostabu... – karalius pakėlė akis į žydrą dangų.
    Vika ne taip įsivaizdavo šio susitikimo pradžią. Bendra kalba nesirišo. Atrodė, Nerimas sužinojo kažkokią paslaptį, jį buvo užvaldžiusios keistos mintys apie burtininką ir jam reikėjo išsikalbėti. O jiems tiesiog reikės kantriai išklausyti. Vika užvirė šią košę. Jai reikės pasirūpinti ir jos išsrėbimu.
    - Nusiraminkime. Pamirškime trumpam šachmatus. Gerai? Ar mes galime, kur nors prisėsti? - kreipėsi į šeimininką.
    - Už namo du suoliukai ir stalas. Priskyniau vynuogių. Galima valgyti neplautas. Aš neplautas valgau.
    - Tinka, - už visus atsakė Vika. – Eime ragauti vynuogių.
    Nerimas susodino svečius medžių pavėsyje. Ant stalo pastatė krepšį pilną uogų. Jo paprašė papasakoti viską, kas nutiko. Visi pasigardžiuodami vaišinosi, spjaudė kauliukus į žolę, įdėmiai klausėsi. O Nerimas kalbėjo ir kalbėjo, tarsi ilgą pasaką sektų. Pasaka atrodė neįtikėtina, kokia ir turi būti. Tik Nerimas eilinį kartą tikino, kad viskas tiesa. Bičiuliai jautė, šis žmogus negalėjo meluoti. Bet ar to pasaulio tiesa tiko šiam? Jie dar kartą nusprendė patikrinti. Galiūnas patyliukais iš namo atnešė šachmatus, patyliukais visi sustatė figūras ir patyliukais paeiliui Peteris, po to Vika, po to abu net sujungę savo pajėgas pralošė.  Nerimas nesutiko rungtis su Magniu, ir šis suprato kodėl. Karalius bet kokiu atveju būtų pralošęs. Jis bet kurią akimirką varžovui atiduotų savo talento viena kruopele daugiau nei pats sau pasiliktų. Tik tiek, kad Nerimas laimėtų. Vykstant įtemptai kovai tarp galiūno ir bičiulių, Magnis mintyse ieškojo partijose geriausių ėjimų. Vos tik jos pasibaigdavo ir visi šiek tiek atpalaiduodavo savo protus nuo įtempto galvojimo, karalius suvokdavo, kad iki tol jo nebyliai siūlomi sprendimai atitiko pradinuko lygį. Magnis padėkojo Nerimui jau kelias valandas tyliai nenustygstančiam iš laimės sutikus savo burtininką, suradus ano pasaulio draugą, kuris tuomet priglaudė prie šviesos. Jie vėl buvo kartu. U raidės namo durys į kitą pasaulį prasivėrė, U raidės magnetas į save daugiau nesiurbė ir Nerimas jau galėjo išeiti. Jis ir išėjo. Ilgam. Svečiai užtruko Lietuvoje kelias dienas. Gerai nusiteikusi ketveriukė nusprendė papokštauti.


    Pažvelgus į viršų pro stiklinį kupolą buvo galima stebėti žvaigždėmis nusėtą vakaro dangų. 2018 metų lapkričio 4-ta diena išpuolė giedra ir šalta. Pažvelgus žemyn pro tvirtai metalo rombuose įrėmintą stiklą, iš Gherkin dangoraižio 40-to aukšto matėsi dar įspūdingesnė šviesomis išraižyta Londono panorama. Trims savaitėms ši didelė erdvė tarp dangaus ir žemės buvo virtusi įnirtingos kovos lauku. Ant pakylos tarp dviejų krėslų stovėjo juodas stalas su šonuose pritaisytomis Lietuvos ir Italijos trispalvių lentelėmis. Ant stalo puikavosi šachmatų lenta su ką tik pasibaigusios dvyliktos partijos pozicija. Dešiniau prie stiklinės kupolo sienos didžiuliai ekranai tiesiogiai transliavo mačo eigą. Kairiau kukliai įsikūrė spaudos  konferencijų erdvė, kur iškart po kiekvienos dvikovos žaidėjai dalinosi įspūdžiais, atsakinėjo į klausimus. Likusią erdvę, dar neseniai atskirtą greitai išardoma stiklo konstrukcija, užpildė krėslai, okupuoti laimingaisiais, gavusiais teisę gyvai stebėti paskutinę partiją tarp šachmatų karaliaus titulą gynusio Fabio ir fenomeno iš Lietuvos – Nerimo Benečio. Vyriausioji spaudos atstovė Nastia, sėdinti prie konferencijų stalo šalia dviejų žaidėjų gan sėkmingai malšino žurnalistų aistras. O aistros virė neįtikėtinos. 2015 metais Magnis šokiravo visą šachmatų pasaulį pristatydamas savo mokinį Nerimą, kurį globojo ir visaip stūmė į priekį. Pasipylė spekuliacijos, kad tai galėjo būti ilgai nuo visuomenės slėptas karaliaus brolis dvynys – juk gimė tą pačią dieną ir kovos stilius identiškas. Kaip kitaip paaiškinti kažkokiam užkampyje smurto aplinkoj augusio, padoraus išsilavinimo neturinčio ir truputį protiškai atsilikusio galiūno pasiekimus? Ir jo stotui bei jėgai labiau tiktų bokso ringo kvadratas, o ne kūprinimasis prie 64-ių kvadratėlių lentos. Nepaisant įvairių trikdžių Nerimas palaipsniui įsiliejo į FIDE sistemą, dalyvavo turnyruose, įgijo vieną po kito aukštesnius titulus. Tačiau pagal taisykles nespėjo į pradėjusį judėti pasaulio čempionato atrankos traukinį. Susimokiusiai ketveriukei to ir nereikėjo – Nerimas ir Magnis nesės prie vienos lentos. Pastarasis ir toliau lošė banguotai, t. y. prastai. 2016 m be didesnės kovos atidavė titulą italui. Bet tai buvo pokšto dalis. Per kitus du metus Nerimas iškovojo teisę susirungti dėl karūnos bei milijoninės sumos, kurias ir pasiglemžė prieš gerą valandą. 
    Spaudos konferencijos metu jau buvo spėta aptarti pasibaigusią partiją ir visą mačą, pasidalinta įspūdžiais, padėkota vieni kitiems, atsakyta į nenuilstantį srautą klausimų. Truputį vėliau dar laukė uždarymo ceremonija.
    - Prašau, - Nastia ištiesė ranką leisdama vienam žurnalistui tarti žodį.
    Šis atsistojo.
    - Ponas, Nerimai, dar palyginus neseniai apie jus niekas nežinojo, o šiandien tapote pasaulio šachmatų čempionu. Su kuo ir sveikinu. Taigi, tradicinis klausimas. Kaip keisis jūsų gyvenimas? Kokie jūsų tolimesni planai?
    Salėje vyravęs nedidelis šurmulys šiek tiek pritilo. Nerimas neskubėjo, šypsojo. Jis laukė panašaus klausimo, buvo jam pasiruošęs, ne vaikiškai skambantį atsakymą mintinai mokinosi, repetavo su Vika. Šio klausimo laukė ir tarp žiūrovų įsimaišę Magnis, Vika bei Peteris. Trijulės galvose sukosi vienodos  mintys – štai ir pokšto pabaiga.
    - Būsiu pakankamai atviras. Dauguma ilgai abejojo, o ir dabar abejoja, ar aš nesinaudoju slapta įranga, kuri yra draudžiama, ir kurios dėka siekiu pergalių. Net jei FIDE  taisyklėse būtų punktas draudžiantis telepatiją, ir tuo atveju man nebūtų galima priekaištauti. Bet taip, ši pergalė nėra mano nuopelnas. Tai dovana man, kurią gavau ne šiame pasaulyje, ir kuria, likimui leidus, pasinaudojau tik dabar. Yra daug daugiau nei mūsų penki pojūčiai, daug daugiau nei pradžia ir pabaiga. Aš tą patyriau ir dar patirsiu. Kaip ir jūs visi. Tai buvo ir bus nuostabu, - nerimas padarė pauzę, atsigėrė vandens. – Noriu paskelbti, kad nuo dabar baigiu savo profesionalaus šachmatininko karjerą. Apskritai, daugiau niekada nežaisiu šio puikaus žaidimo, bet jį – šią dovaną –  mylėsiu visa širdimi ir visada prisiminsiu. Greitu laiku grįšiu į Lietuvą, į savo kaimą, kur ir pasiliksiu. Aš ten reikalingas ir man ten geriausia. Pabaigai noriu padėkoti savo geriausiems draugams – Magniui, Vikai ir Peteriui. Ypač Magniui. Už jo dovaną ir už tai, kad kaip burtininkas lankė mane ir leido save surasti. Linkiu jam už dviejų metų vėl tapti karaliumi, kuriuo, tiesą sakant, jis ir dabar yra.

--- PABAIGA---


    2015 kovas

    Šiai dienai:
Magnus Carlsen – dabartins pasaulio šachmatų čempionas, visų laikų aukščiausią reitingą turintis žaidėjas;
Viktorija Čmilytė-Nielsen – Stipriausia Lietuvos šachmatininkė, 7-ta tarp pasaulio moterų, 2011 metų Europos moterų šachmatų čempionė;
Peter Heine Nielsen – Viktorijos vyras, Magnus treneris/sekundantas.

2014 m. lapkritį Sočyje vyko pasaulio šachmatų čempionatas, kuriame Magnus Carlsen gynė titulą prieš Viswanathan Anand. 15-tą mėnesio dieną buvo sužaista šešta žymioji mačo partija, kurios metu šie aukščiausio lygio žaidėjai padarė nepaaiškinamą dvigubą klaidą. Turėdamas šiek tiek geresnę poziciją 26-tam ėjimui apgalvoti Magnus sugaišo lygiai 1 minutę. Jis pastūmė karalių į D2, taip padarydamas klaidą, kuri galėjo jam kainuoti du pėstininkus ir praktiškai šią partiją. Tačiau varžovas praleido progą - nepastebėjo elementariausios pergalingos taktikos - ir taip pat lygiai po minutės suklydo atlikdamas Magnus nepavojingą ėjimą. Tą partiją laimėjo Magnus.
2015-03-14 13:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-10 15:34
ieva3003
Smagu rasti tokį gyvą tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 13:19
Pelas
Patys žmonės pradžioje (senukas, moteris) paliekami skaitytojo valiai, nes nelabai svarbūs. Jų pagalba vystau mintį, kad yra kažkoks tęstinumas per gyvenimus, kuomet iškeliaujant galima pasiimti suvokimą, žinojimą, kuris 'ten' suteiks privalumą. Senukas tai žinojo, moteris ne. Pačios Magnio ir Nerimo asmenybės nieko bendro neturi su tais žmonėm. Na, tai mano versija šiam kūriniui.
Apie minėtą partiją parašiau žinutę. Gal dar kam nors bus įdomu pažiūrėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 12:08
Vajus
Parašyta neblogai, nors man ir nepavyko užčiuopti ką ir kaip šiame kūrinyje suvaidino pradžioje mirę žmonės. Tiek to, tai turbūt mano problema. Svarbiausia, kad kūrinys skaitosi pakankamai lengvai, na, o smulkmenų, prie kurių norint galima kabinėtis, visada juk galima atrasti.
Bet mane sudomino kitkas. Iš pradžių nesupratau, ar paminėta partija reali ar išgalvota, taigi nusprendžiau išsiaiškinti. Google visagalis padėjo ir šį kartą. Suradau kūrinyje aprašytą partiją bei konkretų ėjimą.
O dabar klausimas autoriui iš esmės – ar ta partijos klaida buvo išanalizuota ir aprašyta  šachmatų specialistų, ar tiesiog tu pats numanomą klaidą panaudojai, nes tai buvo reikalinga kūriniui?
Kodėl rašau „numanomą“? Todėl, kad aš nerandu ten jokios klaidos (žinoma, šachmatų asas nesu – tik mėgėjas). Pėstininko kirtimas žirgu į E5 būtų ne pergalingas o pragaištingas (mano supratimu).
Žinoma, nei šis mano klausimas, nei atsakymas, kad ir koks jis būtų, kūrinio vertei neturės jokios reikšmės. Be to, suprantu, kad platesnei diskusijai apie šachmatų taktikas po kūriniu ne vieta. Jei rasi laiko ir noro, parašyk žinute.
Spaudžiu keturias žvaigždutes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 10:24
Pelas
Aš nerimavau, kad kai kur dialogai gali atrodyti per trumpi ir neįtikinantys jais bandant "nupiešti" tam tikro tikslo/susitarimo pasiekimą. O gavau WeRideTonight pastebėjimą - jie užtęsti. Man dabar ramiau :)

Dėkui St Sebastianui už išsamų komentarą. Skaičių rašymas skaičiais man net pačiam rėžė akis ir nežinojau, ką su tuo daryti. Ateity bandysiu atsižvelgti į patarimą.

Savavališkas dvasios sprendimas gimti anksčiau laiko lėmė jos "blogą" gimimą. Kogero man priimtiniausia buvo pasirinkti tokią kaimo aplinką, norint pabrėžti tą "blogumą". Kitų variantų net nesvarsčiau.

Ir taip, teisingai pastebėta dėl epizodų neatskyrimo. Šį kartą aš specialiai kišau perėjimus į vieną pastraipą, ar kitaip stengiausi, kad jie būtų kuo mažiau juntami ir net nesuprantami šokinėjant per laiką ir vietą viską dar labiau suveliant. Žinojau, kad nėra teisinga, bet leidau sau neteisingai paeksperimentuot. Manau, vienam kartui užteks.

Ir dar kartą taip, sutinku, pabaiga man pačiam silpnai atrodo. Sunkiai patikėčiau, kad toks pokštas "praeitų" realiai. Ir taškų sudėliojimas monologo forma gal nevykusiai atrodo. Bet "epilogas" turėjo būti, negalėjau užbaigti "Jis ir išėjo. Ilgam". Tarkim, ketveriukė patys sau norėjo įrodyti, kad kažkokie ano pasaulio susitarimai ir dovanos šiame gali suveikti maksimaliai. Įrodė. O toliau Nerimas negalvos apie šachmatus, kad nesiurbtų Magnio talento. Jis ir taip turės, ką veikti, pvz.: kelti kaimo žmonių pragyvenimo lygį pasitelkiant pinigus, kuriuos laimėjo. Norėjau pasakyti (duoti užuominą), kad Nerimas galiausiai išbris iš tos juodos skylės, kurioj iki tol buvo.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-16 02:35
St Sebastianas
Literatūriniame kūrinyje skaičiai rašomi žodžiais. Tarkime penkių metrų ilgio koridorius. Skaičiai rašomi labai retai. Na, tarkime cituojant kokį tekstą ar imituojant tam tikrą stilistiką. Tarkime, jie tekstas turi priminti istorijos vadovėlį, visas datas reikėtų rašyti skaičiais. 

Šioje vietoje autorius turėtų įsivaizduoti pauzę, kuri trunka lygiai tiek, kiek reikia perskaityti tekstą nuo pirmųjų skaičių iki pat paskutinio taško. Dar pridėti kelias sekundes mirtinos tylos, po kurios pasigirsta tylus "Hmmm..." šioje situacijoje tereiškiantis patą.

Pradėsiu nuo lietuviškojo alkoholistinio realizmo. Man jis nepatinka. Manau, kad ne mažiau įdomiai galima pateikti ir normalų gyvenimą. Kodėl Nerimas negali būti normalios šeimos vaiku? Man jis būtų tiek pat įdomiu personažu, gal net įdomesniu nei asocialios šeimos atstovu. Dažniausiai (ir šiuo atveju) lietuviškąjį alkoholistinį realizmą manau esant pigiu triuku sukuriant kai kurių situacijų dramatizmą. Vis dėl to šiame kūrinyje personažai atstovaujantys asocialų sluoksnį yra nupiešti pakankamai taikliai. Net jų kalba labai akies nerėžia. Dažnai bandant nupiešti veikėjus perlenkiama lazda su keiksmažodžiais ar atvirkščiai, jie padaromi per daug inteligentiški. Čia viskas lyg ir savo vietose. Tikrai galiu patikėti, kad yra toks Mantas ar kažkas iš jo sėbrų. 

Skaitant erzino, kad skirtingi epizodai tarpusavyje neatskirti. Na, sielų epizodas gražiai pereina į pasakojimą apie Nerimą. Bet Magnio įpynimas į istoriją labiau vadintinas įkišimu. Nėra gražaus perėjimo, kad skaitytojas galėtų pajausti erdvės pasikeitimą. Čia kaip neprofesionalaus filmo montuotojo sulipdyti gabalai, kad žiūrovas net sudvejoja ar žiūri tą patį filmą.

Epizodas apie vaiką skaičiuojantį nuo kraujo sulipusius plaukus kažkuo priminė "Stipriau už neapykantą" ir yra tikrai paveikus. Esu tikras, kad tą epizodą vertinčiau kitaip, jei pats neturėčiau vaiko. Vis dėl to ta pakankamai lakoniškai nupasakota situacija palieka įspūdį. Yra ne viena tokia vieta kūrinyje kur viskas pasakoma trumpai, aiškiai ir paliekant teisingą įspūdį.

Dviejų žmonių ryšio idėja yra ne nauja ir rakinėta ne viename kūrinyje. Vis dėl to pats pateikimas sudomina. Tikrai nesidomiu šachmatais tiek, kad žinočiau kas yra karaliai ir kaip jie reitinguojami, tačiau esu linkęs uždėti, kad ir nedidelį pliusą kūriniams, kurie realius faktus įpina į visą istoriją. Kūrinys šachmatais nesudomino, kad pūsčiau dulkes nuo lentos, tačiau priminė tuos laikus kai bandžiau šį karo lauką. Jaučiasi, kad autorius domisi šia sritimi ir tikrai džiaugiuosi, kad žmogus rašo apie tai ką išmano. Na, jei neišmano, tai sugeba įtikinti, kažką supranta.

Kūrinio pabaiga yra netikus. Nevynioju žodžių į vatą. Nesakau, kad šlamštas, tačiau tikrai nuvilia. Tas šachmatininkų pokštas toks labai nepokštiškas. Na, prastūmė nabagą lietuvaitį į šachmatų Olimpo viršūnę, pasakė jis varganą kalbą ir kas iš to? Skaitant pabaigą atrodo, kad autorius pats tiksliai nežinojo kaip turėtų baigtis kūrinys. Manau viskas atrodytų smarkiai geriau, jei viskas baigtųsi ties "<...> ir Nerimas jau galėjo išeiti. Jis ir išėjo. Ilgam." Daug kas būtų palikta skaitytojo fantazijai, tačiau tai būtų pabaiga. Jokių svaigimų apie pokštą, kurio prasmė nesuprato net jo organizatoriai, jokios skystos kalbos, kurią tikriausiai pats Nerimas būtų geriau sukūręs be trijulės pagalbos. Pabaiga būtų tinkama visam pasakojimo kūrinio pasakojimo stiliui.

Kūrinys paliko gerą įspūdį ir net pabaiga jo nesugadino. Tekstas tvarkingas, klaidų lyg ir nepastebėjau. Svarbiausia, kad kūrinys įtraukia ir jo nepaleidi praktiškai iki paskutinių akimirkų. Tikiuosi, kad autorius dar ne kartą mus džiugins savo kūryba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 15:56
wrawr
Pagaliau pasiryžau perskaityti, nors ir neesu fantastikos fanas, visai patiko, tik dialogai užtęsti, 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-14 13:07
Pelas
Sveiki
Su tam tikra abejone įkėliau rašliavą čia, nes fantastikos joje ne daug. Gal kai kas iš vis jos neras, ar bent ne tokią, kokios tikisi šiame skyriuje. Anyway, manau, kitur butų dar labiau ne į temą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą