Myliu pavasarį, nors jo nesuprantu.
Myliu jausmu, ten protui nėra vietos.
Kai gelsva Saulė kibina plikus medžius,
džiaugiuosi spindesiu, kurio nemato niekas.
Upeliai auksu plukdo svajones.
Ištirpus sniegui stirnos skabo daigą.
Gandrai lizde vis šoka ča ča ča.
kol gulbės properšose ieško mailiaus.
Nuogumas medžių bados šakumu.
Tikra tiesa plikesnė be lapijos.
Myliu pavasarį, nors jo nesuprantu,
todėl belieka garsiai šaukt: „Myliu! “