žmogau, kodėl?

O ką tu, žmogau, gali padaryti, kai tavo pačio širdis tau nebe priklauso? Lyg kažkas, kol tu miegojai, įsliūkino į tavo pridususį, šaltą kambarį ir tyliai išėmė tavo širdį iš neseniai sugijusios krūtinės. Aštriais jausmų ašmenimis pjovė tau krūtinę per tuos pačius, neseniai laiko sugydytus randus.

Žmogau, bet tu juk viską jautei: kaip begėdiškos, nepažįstamos, tačiau be proto viliojančios rankos traukė iš tavęs tą  širdį.  Vagies veidą, akis ir kvapą tu dar ilgai atsiminsi. Lyg kiekvienas krūtinėje esantis randas yra sudarytas iš vagies inicialų. Jautei…tu tikrai jautei, bet sustabdyti širdies vagies nenorėjai. Ech, žmogau, kiek laiko dabar tau teks laukti, kol užsitrauks ši žaizda?  Juk tiek ilgai dildei aštrius širdies kampus, kol kažkas nesusižeidęs išdrįso ją paliesti…

Žmogau, o jeigu sekanti širdis nebe užaugs ir žaizda nebe sugis? O jeigu nebe sudygs tos vilties, noro ir prakeikto vienišumo baimės sėklos, ir liks tik tuščia krūtinė…?