2015-03-05 12:57
Man šis kūrinys labai patiko, čia viskas suprantama ir aišku, tik komentatoriai, greičiausiai apsimeta, kad kažkas jiems buvo nesuvokiama:
Aš, kažkada, nemačiau
„per mažai;
Kai „AŠ“ nežinojo, kas?
„daug“;
Man žuvys ir paukščiai kalba
šiandien, (kad)
Jiems nepažįstamas
„lãuk“...
Galėčiau cituoti visą eilėraštį, labai viskas prasminga.
2015-03-05 07:57
"Nemoku rašyt tai geriau komentaruose 2000 žodžių esė parašysiu, kad įrodyt savo internetinių debatų galias, dar ir bibliją koraną ar dar kažką panašaus pacituosiu, gal protingai atrodysiu". Ne, ne. Ne. Ne.
2015-03-05 03:37
iš DZEN365--25ps.paskutiniame sakinyje rinkimo klaida (prasmė išlikusi)t.y.:migdomas ->miglotas (nenubudęs)
2015-03-05 02:37
kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį o jau tariamas intelektualas (šiuo metu 2015-03-04 22:10, besivadinantis "labai_gražus_ paukštelis" pseudonimu) tai visiškai tuščias ir lėkštas skaitytojas.
Ir taip: aš tai nėra asmeninis "aš" "aš tai yra šiuo atveju - žmogus, suvokiantis save pasaulyje kaip atskirą dalį, o ne vienį, ko nesuvokia nei paukščiai nei žuvys, nei medžiai - jie nesuvokia savęs pasaulyje kaip atskiros nuo pasaulio dalies, TIK ŽMOGAUS GYVYBĖS FORMA atsiradusi tarp dangaus ir žemės save suvokusi kaip atskirą nuo pasaulio dalį (reiškia dalydama pasaulį) ir gebanti nežinoti, tai padarė suvokusi jau save kaip 'AŠ esu" - protas kada pasakė "aš" jis ir jau gebėjo užsiduoti klausimus- reiškia sugebėjo jau NEŽINOTI, skaitytojau "kvaileli šiame tekste, "labai gražus paukšteli"-
juk parašyta aiškiai:
{Kai “nežinojimu“
mezgėsi „AŠ“}
--25 ps. (365 DZEN)
•
Kiekvienąsyk kartodamas keturis įžadus, aš
suprantu, kad troškimai neišsemiami, ir pasižadu
užkirsti jiems kelią. "Troškimas" keturiuose
įžaduose tėra iliuzija, todėl galima sakyti ir
"iliuzijos neišsemiamos". Iliuzija yra dvipusė:
tai mūsų idėjos ir prisirišimas prie jų. Žinodami,
kad mintys nėra pagrįstos ar teisingos, galime
išmokti rimtai į jas nežiūrėti. Vis dėl to labai
sunku įveikti prisirišimą prie savo idėjų.
Prisirišimas – tai tas pats galingas poreikis,
dėl kurio augalo šaknys siekia vandens, o
šakos stiebiasi į šviesą, kurio genami žvėreliai
ieško sau poros, nors gali pakliūti į nagus
alkanoms pelėdoms. Tai mūsų troškimas gyventi,
gyvybinė jėga, ateinanti į gyvenimą per
paklydusius protus. TROŠKIMAS yra mano
GYVENIMO ENERGIJA, ĮVARYTA Į siaurą
KANALĄ, vadinamą "AŠ-MAN-MANO".
Prisirišimas atsiranda, vos tik PROTAS
pasako "AŠ", ir tą mintį nuspalvina mano
TROŠKIMAS GYVENTI. Tuo momentu gyvenimas
tampa troškimų, griebimų ir atmetimų verpetu.
Jau pačios šios siaučiančios aistros, kurioms
atsiduodu, yra mano gyvybinės jėgos išraiška:
visi daiktai – tokie, kokie jie iš tikrųjų yra, – yra
absoliuti realybė. Aš šiek tiek tai nujaučiu, taigi
ne vien mano egoizmas klausia: ar toji aistra
tikrai bloga? Tai ir migdomas mano tikrosios
prigimties suvokimas.
–JISHO WARNERIS, ZENDO ĮLANKA,
SEBASTOPOLIS, KALIFORNIJA
P.S.
tai sakai pas žmogų liejasi egoizmas per kraštus (bet oer kokio bliūdo, ką? kvaileli paukšteli skaitytojau rašęs tuo /2015-03-04 22:10/ laiku:
1."pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę" O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo viršum gelmių, ir Dievo Dvasia sklendeno viršum vandenų.
Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas, – pirmoji diena.
o šeštą dieną Dievas sutvėrė ką ? (pasak žmogaus-šventą raštą juk žmonės rašė, ne paukščiai ir ne žuvys) tai ką sutvėrė šeštą dieną, pasak žmogaus, Dievas:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.
pr1,27
Šventasis raštas (senasis testamentas)
(iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas
JUOZAPAS JONAS SKVIRECKAS (VILNIUS 1990)
jau toksai nupušęs esate o į intelektualą pretenduojate... vargšelis ir tiek. (beje- žmogus ir yra toks pat egoistas, kaip ir medelis besiveržiantis į saulę šakelėmis ir lapeliais- bet medis neturi suvokimo "AŠ" o žmogus turi- jis dalo save nuo pasaulio, (nors yra to paties pasaulio nedaloma dalimi) - ir geba nežinoti,kodėl obuolys nuo obels krinta žemyn, o ne aukštyn, nežinodamas tas protas, kuris pasakė "aš esu" - žmogaus protas, užsiduoda klausimą ir ieško atsakymo- taip jis atranda gravitacijos dėsnį, ir paklausia "kas jį sutvėrė, tą gravitacijos dėsnį?.. Juk dėsnis yra- obuolys krinta žemyn" - o paukštelis nemoka nežinoti, kaip ir žvėrelis ar žuvelė- jų protas nesuvokia "aš esu" bet gyventi jie trokšta ne mažiau-tai yra instinktas, jie tik išpildo dharmą bet nesuvokia savęs kaip atskiros dalies.
žvėreliai nelaukia nei rojaus nei pragaro- nei paskutinio teismo, jie gyvena čia ir dabar- ir mirties po kurios pamatys danguje Dievą- nelaukia... :) (bet jie nežino kas yra laukti- praeitis, ar ateitis- jie tik būna "čia ir dabar" jau viskas yra- ir dievas jau yra...)
2015-03-04 22:10
egoizmas liejasi per bliūdo kraštus, aš aš aš, o kiti tai kaip -žuvys turi tylėt, nes čia AŠ AŠ AŠAJ, man šneka visos plekšnės ir du žvirbliai, 1
2015-03-04 19:41
žiūriu dar ne vasara o musytės jau prividuriavę "taškučių"
šypt
2015-03-04 18:24
.... ... .. .
2015-03-04 17:30
.... ... .. .
|
|