domino kaladėlės

Kai aušta -
pasigirsta tiesa
it ilgai brandintos
maldos
ji priglunda
prie lūpų

per galinį veidrodėlį
savęs nebepažįsta
pernykščiai
kalendoriaus
spinduliai

suguldyti
kaip laikrodžio rodyklės
prie virtuvės sienos

kai pavargo tiksėti

kaip šešėlis
(ne) augančio
organizmo

sulipdytas
iš molio (lyg?)
gyveno
tiek metų
nekintantis

kol prilėkė
kitas -
nieko nesakęs
išardė

ir perlipdė -
galvą pavertęs
kūnu:

nebežino
dabar
kaip tiksėti

kur stovėti

ir kuo pradėti žiūrėti?

(Pakeitė – ir pabėgo
nieko nesakęs,
instrukcijos nepalikęs)

skaičiuoja
iki tūkstančio,
lyg žaistų slėpynių -

iš tiesų
įkvėpimais matuoja
savus
išgyvenimus,

kol krenta
šimtai
domino kaladėlių.

Kai aušta -
kažkur temsta
(net kai kitiems nesigirdi)

ir tikinčios rankos
palaimina

visus pasilikusius

ir tuos,
viskuo
apsimainiusius

prikelia
įkvepia

- kitam patekėjimui -

Kas žino,
ar tas -
sulipdytas,
toks ir turėjo
išlikti?

Trys beldimai
į širdį -
ir atsimerkia
naujai
prisirpęs -

nebesvarbu jau -
ar temsta,
ar švinta -

visą matantis,
pasikeitęs:

toks ramus
ir pasitikintis

naują maldą išmokęs -

visada pasikliausiantis
debesų
spinduliais.