paprastas saldus prisipažinimas

Dabar man norisi tik vieno - prisisiurbti kaip kamanei saldaus ir sirpstančio jausmų nektaro, o tada palaimingai, pavargusiai plakti sparnais, paskęsti liaunuose javuose. O šioje akimirkoje tilptų visi metų laikai. O tuose metų laikuose mano kūnas aprėptų visus įmanomus jausmus, o paskutinįjį, palaimą, dar ilgai turėtų sau viduje, kaip slaptą raktelį, ir kartkartėmis glusteltų jį prie krūtinės.

* * *

O perlai vis byra, o ašaros irgi byra, tik nespėjusios subliūkšti ant rausvų žandų, jos virsta ledo gabaliukais. O žalios akys šildo, šildo, bet nešyla. Nei židinys, nei ašaros, nei kadaise buvę auksiniai ąžuolai. Dabar jie juodumo lyg anglis. Tuštutėmis šakomis, jos vienišos siūbuoja sustingusiame ore, tarp visų tų šalčiu bloškiančių snaigių, išraitytomis pabaigomis, o kur dar šermukšnėliai, lyg didžiausia gėda, lyg didžiausias akibrokštas pūpso krauju pasruvusioje spalvoje, kai aplinkui šitaip balta, kad baisu net prisiliesti. Baisu sutepti tą ledinį stiprų grožį. Tačiau iš nežinia kur, nudaigojusi trapumą ir pamiršusi vasaros lengvumą, rudens nostalgiją, užšaldžiusi savo nesustabdomais speiguotais vėjais visus jausmus, ji atneša tvirtybę. Kaip akmens tvirtovę, tik iš sniego, ir tokia ta tvirtybė rami, stovi, pūpso, kasdien vis apsnigta, kur ne kur ledu aptraukta, tačiau nieks jos nebepurto, nieks pakrutint negali. Ji išblaško viską - abejones ir viską, kas oi šalčiu gyvent negali - miršta. Taip žalios akys lieka prie manęs. Taip mūsų meilė brandinasi. Tarp keturių tvirtovės sienų, prie neužgęstančio židinio mes stebime šermukšnius. Ir grožimės jų begėdiškumu. Ir tas raudonis paskandina. Apakina ir atrakina. Po žiemos - staigus atokvėpis, tarsi lengvas brizas. Ir vėl kita diena - ir vėl aplinkui viskas žalia žalia, viskas lyg pavirtę mylimojo akimis. Taip ir skęsti vėl iš naujo, vėl iš pradžių, vėl su jausmais kartu. Vėl su savimi.
Ir pajunti, žiema išėjo.
Pamažu.