šviečia naktim
ugnys virš pelkių
vėjas miškais
nusiveja ūbavimą
siūbavimą tavo
kai semi vandenį
į save vis žiūrėdamas
banguojančiam atspindy
girdi, tavo moterys
šaukia iš tolių?
parbėga su duona
raiko drebančiom
rankom baltom
jos nematė, kaip tu
parsivijai mirtį,
parsinešei namo ją
kartu su tamsa.