Pelenai

Kada sodo vaisiai sunoko
Jis  kaip visi ėjo į žmones
Rinkosi jis, rinkosi jos
Galiausiai ėmė į žmonas
Kažkada jis našlaitę
Vadinasi vargšę Pelenę
Galvojo gyvens jie kaip pasakoj
Nebūtinai apie auksinę žuvelę

Tik tada daug vėliau
Kai daug metų praėjo
Kai dangus prasivėrė
Suprato į kokį dumblą panėrė

Praregėjo vienok
Jokia ten auksinė žuvelė
Tai buvo tiesiog
Pasilaksčius kumelė

Taip vargą jis vargo
Nešantis svetimą dalę vergo
Randuotas, raguotas
Rankos sudiržę, sugrubę
Per lietų ir sausrą sėjo
Per gruodą ravėjo vis grūdą
Galiausiai supylė jai kalną
Rieškučiom, kepurėm, karučiais
O ji jam iškasė duobę, juoba
Pelenai pelenuose nežiba
Dabar liko suskilusi gelda
Pasakoje su daugiabučiais
Ir tuščiais langais tavo būčiai