Pavasaris

Nenoriu jog ateitų pavasariai
Tokie ryškūs šviesūs ir dideli
Debesys plaukiantys saulės valtimis
Kvapniai sprogstančios medžių šakos
Kol šaknys po žeme dar giliau manin sulys
Tartum nauja amžinybė praplėšusi
Senosios veidą, įsiskverbusi vidun,
Sužaliavusio vandens bukas veidrodis
Rodantis išdužusį veidą
Jaunystė, skaudus amžinybės akvariumas,
Su aklomis žuvimis su povandeniniais pavasariais
Įskilusiu šonu – per jį per lėtai liejas tikrovė
Srauni tik kasdienybė tik padūmavusios šviesos
Kupinas indas iš naujo ieškomas neatveriamas dievo
Šonas
Pro jį įsiskverbti, įsilieti išties patekti vidun
Paistalai
Didelės juodos vienatvė verpiančios švento
Atskirtumo siūlą
Negi visa tai pasirinkti?
Taip
Dar kartą taip.