banalus eilėraštis

Nesakyk man paskolintų žodžių,
nedovanok gėlių nuskintų.
Laikrodžiai jau kitą laiką rodo-
į praeitį aš niekad negrįžtu.
Mes buvom jauni ir gražūs,
tai kam vartyti skaitytus lapus.
Juk meilės nebuvo per maža,
tai likimas išskyrė mus.
Negalim sakyti, kad klydom
dvi vienatvės sudėję į vieną.
Prisimeni? - Krentančią žvaigždę išvydom?
Ar jauti dar kvapą žydinčių pievų?
Nemok ranka iš kito laiko upės kranto-
vėl pumpurai, po žiemos, dangų gręžia.
Laikas - vienpusis popieriaus lapas, supratom,
kad savąjį romaną jame parašėm.
Tylos rūdys sunkiai į vidų nusėda,
priešaušry būna tankiausia naktis.
Nesustodami Grižulo Ratai rieda.
Man gera, nes žinau, kad tu vis esi...