***

Tomis akimirkomis ji tyliai pravirksta,
kaip rasotas gegužės žiedelis.
Pasislepia šešėlio paunksmėj,
kad joks vėjas nekibintų.

O kam čia vėjui leisti džiovinti
tuos lašus, su kuriais išbėga skausmas?
Saulė. Ir ta nepageidaujama.
Tokiais momentais ji per ryškiai šviečia.

Kad ir kaip besislėptų,
nėra tokios vietos, kad likti nepastebėtai.
O ką jau kalbėti apie buvimą
su savimi ir savo minčių proveržiais.

Tačiau būna viskas atvirkščiai,
kai ji skverbiasi į šviesą ir šurmulį.
Tuomet aplink ją spengia tyla,
tarytum nė gyvos dvasios aplinkui.