2015-02-22 10:47
Pirmą kartą gyvenime užtikau kūrinį, taip giliai, paprastai ir gražiai apdainuojantį ir - nebijau šio žodžio - pašlovinantį šventąjį santuokos sakramentą. Tautosakiniais žalčio ir eglės, karūnos, viršūninio pumpuro įvaizdžiais nusakyta meilės, ištikimybės, susijungimo kūnu ir dvasia esmė. Ką dievas sujungė - žmogus teneišskiria. Eglė, prisimenant Salomėjos Nėries poemą, virsta medžiu po žalčio žūties. Žaltys neša karūną ant viršūninio pumpuro. Santuokos, ištikimybės, priesaikos laikymosi pagerbimas, apvainikavimas. Atleidimo, susitaikymo su likimu ženklas (žuvo per Eglės ilgesį gimtiems namams). Viršūninis pumpuras išaugs į viršūnę, kuri simboliškai per Kalėdas puošiama žvaigžde - Kristaus atėjimo, Gerosios Naujienos simboliu. Vyras ir moteris, buvę viena sėkmėj ir negandose, sujungia dievišką ir žmogišką pradus...Taip čia gražiai viskas išsiskleidė, tarsi pumpuras, tik aš nemoku aprašyti, ką jaučiu.
Dar įdomi detalė, bet čia tik grynas sutapimas, turbūt: devyni žodžiai šiame eilėraštyje. Devyni Eglės broliai, užkapoję Žilviną.
:) Va, pasipoteriavau čia, gal, sakau, jau į bažnyčią nebeit šiandien? :D:D:D