Pelenų diena

Vis taip pat –
Su sniegu ant laukų,
Su vėju į nugarą,
Nesibaigiančiu vieškeliu
Ir šalčiu sąnariuos.

Vis taip pat –
Su ugniakuru blėstančiu,
Vėstančiu valgiu,
Neužšauta velke
Ir vakaru be dienos.

Su gyvenimu,
Vėl be pradžios prasidėjusiu
Ir todėl pasimetusiu –
Kaipgi reikės pasibaigt... –
Kaip iš lėto ant delno tirpstanti snaigė
Ar dvyliktą mušantis laikrodis, 
Nes nėra to, kas vyksta,
O to, kas yra, – nematai.

Ir taip maudžia buvimą,
Kad jau nebemoki būti.
Tik žiūri lyg per lauką –
Šitaip toli ir ilgai,
Tarsi pats juo turėtum
Iš tolimo krašto pareiti,
Tas vienintelis,
Ką ir paklaustum – kodėl…