Beprasmybės kelyje

Rašau savo mirties nuosprendį -
Per prakaitą ir kraują.
Čia gyvenimas - beprasmiška būtis,
Kuriai bandau uždaryti duris.

Čia smurtas ir kančios - lyg kasdienė duona,
Kurią kaliniams su kaupu duoda.
O kaip maudžia visą varganą kūną lyg viena atvira žaizda!
Kuri niekaip nesugyja niekada...

Nežinau, kada ateis ir mano laikas veltui mirti?
Naktimis karaliauja nemiga - nežinau kaip išspręsti šią lygtį:
Pasiduoti ar kovoti?
O atsakymas tik vienas - „Momento mori“*.

2015. I. 19.

* Atsimink, kad mirsi.