Šokančių šešėlių rūmai

Šokančių šešėlių rūmai
Autorius: Pijus Makselis

Netoli Baltijos jūros skalaujamo kranto, kur vanduo kuo ramiausiai  banguoja, iškyla aštriomis uolomis apsupta sala. Jos krantas šiurkštus ir apibarstytas žvyru bei pilkais akmenimis. Toliau, ant pilkos žolės, auga juodžiausi ąžuolai. Plačiomis šakomis užtemdydami saulę, jie įtariai nužvelgia kiekvieną, kas eina pro juos. Pačioje salelės glūdumoje pūpso tamsesnis nei tie ąžuolai namas... Nors ne - šis namas labiau primena milžiniškus rūmus.
Nedaug žvejų atklydo iki šios salos, kurią vietiniai praminė Šokančių šešėlių žeme. Net drąsiausieji drebėjo, kai išgirdo tą pavadinimą. Kranto gyventojai buvo sukūrę šimtus įvairių legendų ir mitų apie šią salytę, tačiau niekas jų nedrįso pasakoti balsu.
Prisimenu, kartą man mama pasakojo, kad tie rūmai priklausė vienam lordui vardu Hagaras. Šis turėjo dukterį Siciliją, kuri nesustodama šoko. Tik šoko ir šoko. Jei nebuvo šokio muzikos, mergina tiesiog pati sau niūniavo. Ironiška, tačiau jos tėvas Sicilijos įpročio nekentė. Mušdavo, kai tik pamatydavo savo dukrą šokant. Tačiau ši nesustojo – kartais net įsivaizdavo šokanti ne viena. Hagarui tai taip nepatiko, kad ilgainiui jis pradėjo jos nekęsti.
Vieną dieną, kai saulė jau leidosi, Sicilija išbėgo iš namų, mat jos tėvas buvo itin įniršęs. Už sienų, ji užmerkė savo ašarotas akis ir įsivaizdavo, kad priešais ją stovi gražus, elegantiškas vyras, su didele šypsena veide. Jis prie Sicilijos pribėgo, ir abu pradėjo šokti. Sicilija šokdama nedrįso pramerkti akių, mat nenorėjo žinoti, kas iš tikrųjų priešais ją. Abu šoko ir šoko... Ant tamsių pilies sienų krito jos ilgas, grakštus šešėlis, tačiau ji įsivaizdavo, kad jų buvo du.
Sicilijos kavalieriaus veidas buvo šviesus, dailus... lyg nulipdytas iš molio. Tačiau pamažu jis patamsėjo. Vyro veidas tapo baugus, nosis pailgėjo. Plaukai nusidažė tamsia spalva ir akys įdubo. Išsigandusi Sicilija suprato – tai jos tėtis! Jis buvo piktas kaip žaltys. Sicilija jau nebežinojo, ar vyras buvo tikras, ar jos vaizduotės vaisius. Jauna šokėja pamiršo, ar jos akys užmerktos, ar ne...
Įsitikinusi, kad ji viską tik įsivaizdavo, Sicilija atsisuko į sieną, kur šokinėjo jos šešėlis. Jų buvo du – persigandusios merginos ir jos įsivaizduojamo tėčio. Tada atsisuko atgal – Hagaras vis dar stovėjo pykčio perkreiptu veidu. Sicilija suklupo ir šešėliai nurimo. Jos širdį paglemžė baimė. Ji mirtinai bijojo savo tėvo Hagaro. Ji manė, kad dabar jis ją kaip nors sužeis.
-Tačiau kaip aš galiu žinoti, kad jis nestovi priešais mane? -verkė ji.
Saulei pagaliau pasislėpus už vakarinio horizonto, ilgi šešėliai išnyko nuo sienų ir Hagaras pradėjo žingsniuoti link savo dukros. Ši suklykė ir išsigandusi pradėjo bėgti link aukščiausios uolos saloje. Ji buvo kaip tik prie rūmų. Sicilija klupčiojo, supurvino ir suplėšė savo suknelę, tačiau  nesustojo bėgti.
„Aš negaliu rizikuoti“, -kartojo ji sau.
Aukščiausia uola Šokančių Šešėlių saloje iškilo kelios dešimtys metrų nuo piktai banguojančio kranto. Kelios dešimtys metrų virš stačių, aštrių uolų, kurias daužė sūri jūra. Hagaras buvo nedaug atsilikęs nuo Sicilijos, ji suprato patekusi į aklavietę.
-Man galas, -šnibždėjo ji, -man galas...
Tarp juodų ąžuolų Sicilija pastebėjo lėtai artėjančią figūrą. Supratusi, kad nėra vilties, ji nusprendė savo galą išgyventi taip, kaip ji gyveno visą savo gyvenimą.
Sicilija lėtai užmerkė akis, ir baisi, galą reiškianti uola tapo plačia, šviesia karaliaus mene. Ji apsižvalgė – aplinkui visi kavalieriai jau susiradę savo poras įnirtingai kaip tamsios bangos šoko valsą. Grojo gana baugi muzika. Sicilijai tai nepatiko. Seniau ji manė, kad vaizduote gali pabėgti nuo bet kurių blogų jausmų, tačiau tada suprato – net ir ji jos neišgelbės. Staiga šokėja pajuto stambią ranką. Išsigandusi ji atsisuko, tačiau priešais save pamatė tą patį grakštų šokėją. Jie susikibo rankomis ir įsimaišę tarp visų šokėjų pradėjo šokti.

Bešokdama Sicilija galvojo, „Su kuo aš šoku? “ „Gal čia mano tėvas? “ „O gal tai tėra mano vaizduotė? Gal tėtis manęs net negaudo... “ Sicilija beviltiškai bandė save paguosti ir nuraminti „O gal visa tai yra... “
Žemė po šokėjos kojomis praslydo, ir ji pajuto, kaip pradeda kristi. Abi rankas paleidęs žmogus staiga išnyko, ir ji pramerkė akis.
Bet buvo per vėlu. Siciliją paglemžė įnirtinga jūra ir viskas tapo juoduma.

Nuo tada, kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, ant rūmų sienų šoka du gražūs, laimingi šešėliai.

Pabaiga