Priesaika

Jei stovėčiau ant bedugnės krašto –

Aš prašyčiau Dievo sparnų,

Kad ir prasmegęs į ją skradžiai,

Aš pakilčiau paukščiu.

Jei šiandieną butų vakar,

Aš sugerčiau visą ryto gaivą,

Ir, numynęs ilgą taką,

Saulės palytėčiau kaitrą.

Jei rytojus neateitų niekad,

Nesvarbu - koks metų laikas,

Nesvarbu – giedra, ar lytų visad –

Krykštaučiau kaip mažas vaikas.

Nors minutę ilgiau jei čia likčiau –

Aš būčiau tikru žmogumi,

Jei rytojaus aušrą aš sutiksiu –

Aš būsiu pačiu savimi.