Iki skausmo man pažįstamas tavo prisilietimas, kurį atskirčiau nuo bet kieno kito. Po truputį pradėjau atsiriboti nuo pasaulio. Aš šalta, aš anapus, jie tebeegzistuoja savoje šilumoje, teisingoje pusėje. Po mažu mano mintys pereina į kitą polį, atsiskiriu nuo žmonių, tebešneku su jais, bet mane ir juos skiria plonytis, nematomas stiklas, trukdantis ne tik išgirsti, bet ir išklausyti. Jis taip pat trukdo jiems suprasti mano nebylų pagalbos šauksmą. Aš rėkiu, aš staugiu savame kailyje, vidiniame kalėjime, bet niekas negali išgirsti. Niekas negali ištiesti rankos ir padėti išlipti man iš šios tamsios, nežinios ir tuštumos pripildytos erdvės. Pasiklydau ir negaliu išeiti. Užsimerkiu, ir leidžiu sunkiam, atsipalaidavusiam kūnui skęsti klampiame, juodame skystyje. Aš dūstu, tačiau niekaip nemirštu, niekaip negaliu nuskęsti. Plūduriuoju ir negaliu išsikapanoti.
Nenoriu, kad kas nors mane liestų, nė pirštu. Bijau intymumo, bijau artimumo, bet tuo pačiu trokštu pajusti karštą tavo kvėpavimą prie mano kaklo; jausmą, kai brauki savomis lūpomis per mano pečius. Noriu padėti savo sunkią galvą ant tavo krūtinės, kad man būtų šiek tiek lengviau; pajusti rankas ant mano liemens, apglėbiančias mane ir uždarančias į saugumą, į ramybę, į skaidraus ežero gelmes. Jei skęsti, tai skęsti tavyje. Noriu, kad tu mane išgelbėtum iš savęs pačios, ir įtrauktum į save.
Tylomis kenčiu. Tu vienintelis mane matai, vienintelis mane girdi, bet negali manęs išgelbėti.
2014. 11