Nebe karalius

Girdžiu, kaip nakčiai užkalant duris,
O dienai užveriant vartus,
Vakaruose šešėliai baikštūs
Kloja mano permatomą siluetą
Slaptų minčių drakonais.
Vos spėjęs pasinerti jau miegu
Įstrigęs  kriauklėse ir uolose;
Kylu pasroviui sūkuriais 
Į dangų - praregėdamas akimirkai - -
Po to krentu į nykų juodą dugną.
Nors mano iždai aukso dar pilni
Nors virš manęs - trys šviesmečiai
Dienų gelmės žydrumo dar, 
Bet aš seniai jau nebe karalius:
Nutilęs neramus laukiu to,
Kas ateis į išdegintą žemę
Pakeisti atminties apie mane.