Pragaro kraštas

Nebežinau, koks dabar laikas. Nemiegojau jau trisdešimt tris, o gal ir trisdešimt keturias valandas. Tai beprotiškai ilga diena. Turbūt ilgiausia mano gyvenime. Praradau nuovoką. Nebeskiriu, ar tai realybė ar sapnas. Tvirtai suimu rankomis šaltus, metalinius turėklus ir persisveriu pro balkoną. Jaučiu šaltį, jaučiu žemę, jaučiu adrenaliną – reiškia, gyvenu. Reiškia, esu šiapus. Tačiau prieš mano akis šviečiantis permatomas mėnulio pjautuvas man sako ką kitą. Aš čia esu. Tik mano esybės čia nėra.
Sakoma, kad tie, kuriems trūksta miego, painioja sapną su realybe.
Visi pasaulyje gimstam ir mirštam vieni. Taigi, kažkuria prasme, mes esame vieniši. Mano lūpose palaiminto idioto šypsena. Kodėl kalbu apie visumą, jei mintyse turiu tik pačią save?
Prieiti prie manęs gali turėti tik vienas žmogus: tai aš pati. Bet nereikia susidaryti apie mane klaidingo įspūdžio, aš neesu egoistė. Dėl kitų padaryti galėčiau daug ką. Jei reikėtų, mirčiau už savo draugus, už savo šeimą. Gali būti, kad pasiryžčiau tam net už gerą nepažįstamąjį. Juk pasaulyje tiek daug blogio. O aš neapsisprendžiu: kuriai, tamsiajai ar šviesiajai pusei aš priklausau?
Burnoje jaučiu nemalonų mentolio skonį. Įkvepiu šalto, gaivaus oro. Naktis svaigina. Tolumoje raibuliuoja miesto šviesos. Menki žmonės savo mažuose butuose gyvena savo bereikšmius gyvenimus. Dabar rugpjūčio pabaiga, todėl tai paskutinės šiltos naktys. Manyje iš lėto ateina ruduo, pasiglemždamas iš čia visą, kas gera – visą džiaugsmą, visą gėrį, trumputes euforijos akimirkas, patirtas vasarą, ir iš lėto apgaubia mane vidine vėsa. Aplinkiniams atrodo, kad aš liūdna, kad pikta. Galbūt, aš tiesiog po mažu tampu bejausmė ir susitapatinu su kitur esančiu pasauliu. Visgi jie dažnai maišo nusiminimą su apatija.
Bet mane su pasauliu vis dar palaiko ryšys - tai įsitempęs siūlas, kuris tuoj nutrūks. Kai pakeliu galvą, matau didelį mėnulį, rugpjūčio žvaigždes. Kai einu gatve, jaučiu jaukumą. Man patinka tas išblukęs miestas, man patinka seni ar nauji pastatai, pilkomis plytelėmis grįstos gatvės. Niekados nebuvau gamtos žmogus. Tik būdama miestų gatvėse jaučiuosi gerai. Tikiu, kad jei man lemta gyventi šioje tikrovėje, tai tik didmiestyje: tokiame, kokiame galėtum pasiklysti kiekvieną dieną ir kasdien atrasti kažką naujo. Kuriame apstu žmonių ar pilna išmetamųjų dujų, man nesvarbu. Miestas yra vieta, kuriai aš priklausau. Tai tikrovė, kurios laikausi įsikibusi, nes žinau, kad ji yra tiesa. Čia viskas realu, čia vienintelė erdvė, kur siaurose gatvelėse esančiose nedidelėse kavinėse slepiasi artimųjų juokas, šiluma, atsirandanti laikant rankose karštos kavos puodelį ir nedirbtinė mano šypsena. Man nerūpi, kokie žmonės yra žiaurūs ar silpni. Šviesos gali rasti kiekviename.  Visiškos juodumos čia nėra.
Tai anapusinė tikrovė yra ta, kuri karts nuo karto traukia mane į save - į juodą, tamsią gilumą. Bedugnę, kuri  bauginanti -  tokia kaip vandenynas. Skęsti, tau trūksta oro, bet taip niekados ir nenumiršti. Būtent toks jausmas šiame pasaulyje. Čia nėra miesto, žmonių. Tik didžiulė giria. Ji pilna medžių. Tačiau jų siluetų aš nematau, jie ištirpsta viename vaizdinyje. Būdama čia neregiu aiškių daiktų kontūrų ir nebesuvokiu jų egzistavimo kaip vienalyčių objektų. Karts nuo karto pavargstu klaidžioti takais ir prisėdu ant drėgnos žemės pailsėti. Oras čia kitoks, visai ne grynas, atrodo, lyg būčiau ne miške, o sausakimšoje salėje. Prarandu gebėjimą normaliai kvėpuoti ir pradedu dusti, man sukasi galva ir vaizdas pradeda po truputi nykti, aplinkui nebegirdžiu jokių garsų. Išsigandusi pradedu kažką murmėti, bet negaliu išgirsti savo žodžių, tada pakaušiu pajuntu minkštą žemę. Tamsa.
Bet niekas, niekados neateina manęs ieškoti. Niekas neateina manęs pažadinti. Todėl praėjus geroms dvidešimčia minučių (o gal ir daugiau, juk laiko čia nėra) aš atgaunu sąmone. Tada turiu atsikelti. Pati viena. Aš juk savarankiška, man nereikia kitų pagalbos. O tada vėl pasileidžiu į amžinas klajones, nes daugiau čia nėra ką veikti. Kartais aš ieškau ryto. Bet spalvos čia neegzistuoja, šviesa taip pat. Randu tik mėnulį, nes jis esti abiejuose mano pasauliuose. Tačiau jo linijos atrodo sutirštėjusios, tarsi būtų pieštos. Aiškiai gali matyti jo pjautuvą ir tamsiąją pusę, kuri dar juodesnę už anapusinę naktį. Deja, tai man nepadeda surasti teisingo kelio. Aš tik lunatikė, bandanti surasti kelią iš limbo.
Ir aišku, kad man baisu. Garbinu vienatvę, tačiau tai daug nemaloniau už ją. Nes vienišas jautiesi, kai esi atsiskyręs nuo žmonių. O čionai net nėra nuo ko atsiskirti.
Danguje čia niekados nebūna žvaigždžių. Tačiau gerai negaliu pasakyti, koks anapus yra metų laikas. Atrodo šilta, bet kartkartėmis mane krečia šaltis. Ant žemės dažnai kaupiasi drėgmė. Tačiau medžiai nepliki. Čia egzistuoja gyvybė, tačiau ji dirbtinė – tai tik dekoracija. Ir su kiekvienu mano apsilankymu čia jos vis daugiau. Į tai dažniausiai žiūriu kaip į ženklą. Matau, kad medžiai tankesni, ir suprantu, kad tai negerai. Mano tikrovė keliasi čia.
Kai esu limbo, turiu daug laiko apmąstymams. Niekados negaliu prisiminti savo draugų, savo artimųjų veidų. Atmenu tik jausmus, susietus su jais. Tada aš pamirštu, kokie žmonės negailestingi vieni kitiems, kokie jie nuspėjami. Ką turi, supranti tik praradęs. Kai esu čia, jaučiuosi mylima. Jaučiuosi taip, lyg kažkas manęs ilgėtųsi. Kai esu ten, tikrovėje, dažnai to nesuprantu. Tai yra visų mūsų, pasaulio žmonių problema. Visuomet trokštame to, ko negalime gauti ir dėl to pamirštame tai, ką jau turime. Nemokame vertinti gerumo. Gerumas – nuobodžių, silpnų žmonių savybė. O nuodėmė tapo žavi.
Todėl kartais, tokiomis akimirkomis, kaip ši, aš turiu įsitikinti, kuriame pasaulyje esu. Turiu gerai įsižiūrėti aplink save, pastebėti mėnulį, žvaigždes. Pastebėti kiekvieną šviesą, aplinkui. Ar kituose. Ir laikytis įsitvėrus gyvenimo kiek tik pajėgiu.
Kitas pasaulis yra sapnas. O sapnus sukuria tik mūsų pasąmonė. Patys pasirenkame, ar tikėti jos skleidžiamu melu ir leistis užvaldomiems. Tik mes patys iš tiesų traukiame save į gilumą, niekas kitas. Tik mes patys, būdami pačiam dugne, savo noru galime pasakyti, kad gana. Tik mes galime pasirinkti leisti sau išgyti ir atmerkti akis, pamatyti, kad pasaulyje vis dar yra gėrio. Mes patys sau esame ir inkaras, traukiantis mus gilyn, ir plūduras, neleidžiantis mums nuskęsti.
Žiūriu į miesto panoramą. Po mažu švinta. Kai kuriose vietose gatvę apšviečia spinduliai, nudažydami šaligatvį šilta spalva. Kai pakeliu galvą, mėnulis beveik išnykęs. Tačiau kaip visada, jis taip ir nedingsta. Daiktų kontūrai pradeda ryškėti, pamatau detales, vieną kitą žmogų, anksti skubantį į darbą. Miestas bunda, skamba pirmieji gatvės simfonijos akordai. Tik pamačius, kad greit bus rytas, mano širdyje pasidaro ramu ir aš  galiu eiti miegoti. Saldžių sapnų.


2013. 12