Praeitis

Gyvenimo išvarginti...
Pamesti ir nublukinti
Batai tavo seni...
Laukei manęs, bet bergždžiai...
Gyvenimo kančių išmarginti...
Matę balto ir juodo,
Matę gyvenimo skausmo
Ir šalto žiemos gruodo...
Bet žiūrėjai į mane...
Sustingusiom šaltom akim,
Pavargusiom...
Gyvenime tu klaidžiojai pasaulio atmintim,
Bet neradai sau vietos,
Nes buvai ne tas
Buvai atskirtas, bet brangus...

Ir apsimoviau aš rudeninius batus...
Tuos,
Kurie man rodė kelią,
Tie,
Kurie buvo nuo gyvenimo pasenę,
Bet per daug man brangūs,
Išlikę mano atminty
Ir savo pėdas praeities pametę rodė
Klaidų kelią...

O aš ėjau su jo
Viltim...