1.

Sūkuriavo lengvos snaigės, nestipriai lingavo baltus paltus apsirengę medžiai. Stasys atidarė didelio mūrinio pastato duris, atsiduso ir, nusitrepsėjęs kojas, įėjo į platų prieškambarį. Apsidairė. Kairėje pusėje už stalo sėdėjo jauna tamsiaplaukė moteris. Ji pakėlė akis, tačiau nieko nepasakė. Stasys nusprendė eiti toliau, tačiau, jam praeinant pro tą tamsiaplaukę, ji ištarė:
-Palaukit truputį. Ji dar vis užsiėmus. Man paskambins tuoj, tada galėsit lipt į trečią aukštą - pas ją.
-Gerai, o greit? - nusivilkdamas paltą paklausė Stasys.
-Taip. Sakė, kad kokias penkias minutes dar.
Iš tiesų, tų minučių praėjo bent 15, tačiau Stasys nepyko, mat žinojo, kad ji pastaruoju metu buvo labai užsiėmusi.
Suskambo telefonas. Brunetė atsiliepė, kelis kartus pakartojo „aha“ ir tarė:
-Galit eit.
Belipdamas laiptais, Stasys pamatė žemyn bėgančią kokių šešiolikos metų, taip pat tamsiaplaukę merginą. „Visos tamsios“ - mintyse nusijuokė Stasys.
Užlipęs į trečią aukštą, Stasys plačiai atidarė duris, ant kurių buvo kortelė su kabineto numeriu.
Įėjęs į kabinetą, jis mažumėlę nustebo. Kabinetas buvo visai tuščias.  Stasys netgi išėjo iš kabineto, kad pažiūrėtų, ar tikrai atėjo į tą vietą. Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti, išskyrus tai, kad jo tame kabinete turėjo laukti žmogus.
Staiga Stasys išgirdo riksmą. Jis sklido iš antro aukšto. Jis greitai nubėgo į apačią to garso vedamas. Pribėgęs prie durų, iš už kurių girdėjosi riksmas, nusimetė švarką ir staigiai jas atidarė.
Vidury kabineto, atkišęs peilį į Stasio ieškotą moterį, stovėjo praplikęs vyras su akiniais. Staiga į tą kabinetą įbėgo ta pati mergina, kurią Stasys matė einančią laiptais.
-Mesk peilį! - suriko ji. Tardama žodį „peilį“, ji prišoko prie akiniuotojo vyro ir išplėšė peilį jam iš rankų. Tada ji liepė Stasiui nuvesti moterį į jos kabinetą, o pati pasiliko su užpuoliku.