Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vakaras prasidėjo šiek tiek neįprastai. Mažylė, vos 9 mėnesių Urtytė iš pokaičio miegelio pabudo gan vėlai. Jau visa šeima buvo susirinkusi, pavalgiusi ir jau išsiskirstę kur kas sau. Na mažylė vos pramerkusi akeles iškarto suprato, kad per ilgai miegota. Atsibusti tusčiame, jau prietemos aptemdytame baltame kambaryje su į dėžes jau išdeliotais žaislais ir nei kvapo kitos gyvybės niekada nebūna miela. O čia dar prabundi tame pačiame tusčiame kambaryje ir girdi kaip pirmame aukšte verda gyvenimas. Nieko nelaukusi Urtytė pradėjo rėkti. Užteks čia ją ignoruoti ir apleistą vieną pačią palikti tamsiame, neįdomiame kambaryje. Vos tik pagalvojusi apie savo sunkią dalį ir kaip ją visi paliko pradėjo dar garsiau raudoti ir netgi jau ir ašarėlės pasirodė. Pajutusi riedant ašarėlei per skruosta užvirė užsispyrimas ir mažoji nusprendė vaduotis iš šios kankynės.

Na jau ne, niekas nevertas jos ašarų. Pirmiausia reikia prasikasti pro patalus ir atsibodusį miego meškiuką. Ilgai netrukusi nustūmė savo kaldrytę ir pradėjo kopti per mamos kaldrą. Mažylės šitas iššūkis nesugaišino ir ilgai netrukusi jau lipo iš lovos. Viskas vyko pagal planą, bet tos nelemtos milžiniškos baltos durys šįkartą buvo uždarytos, o ne tik privertos. Pasiutimas, širdgėla ir pyktis visi virė vienu metu.
Labiausiai pyko ant tų nelemtų durų. Baltas didžiulis rėmas, kuriame matėsi ištisai išraižytos trys linijos beveik susiliejo su baltais tapetais. Durys taip pat buvo baltos, bet ne vientisos. Matėsi trys kadaise buvę langai, kuriuos kažkas sugalvojo pakeisti į medines ploštes. Ryškiausia detalė buvo didžiulė, varinė, įmantriai išsirietusi rankena. Teliko laukti jai nusvyrant ir tikėtis vieno iš išgelbėtojų, kurie atrodo jau labai triukšmingai kaži ką daro pirmame aukšte. Rėkti nustoti nei nekėtinusi mažylė pajuto, kad kojytės ir rankytės šąla belaukiant čia, ant šaltų medinių grindų. Šaltas žiemos vakaras pasitaikė ir jau netgi lova, iš kurios taip skubinosi išlipti, kvieste kvietė savo jaukumu. O dar prisiminus žaisliuką, miego meškį, belaukiantį išviso širdelė vos neplyšo iš sielvarto. Nei meškio, nei šilumos, nei žaislų, nei mamos. Nieko nebeliko. Va imk ir pamiegok kiek ilgėliau, visas pasaulis apvirsta aukštyn kojom.

Paraudojus dar posmelį galiausiai varinė rankena nusileido į apačią ir mamunytės susirūpinęs veidas pasirodė. Iš to džiaugsmo netgi verkti nebesinorėjo. Norėtis nebesinorėjo, bet patirtis rodė, kad kuo daugiau verkia Urtytė, tuo labiau gailisi jos suaugę. Ir išviso, tegu jau negalvoja, kad liks nenubausti. Nebesinori, bet reikia dar posmelį nuverkti.
Galiausiai pariedyta, šiltai aprengta Urtytė atsidūrė pirmame aukšte. Po pokaičio miegelio ištikęs siaubas ir sielvartas greitai užsimiršo. Dar dvi kojytės neneša mergytės, todėl tenka visur keturiom lakstyti. Ech, viskas gerai būtų, tik jeigu pavyktų namų šunį pagauti. Auksaspalvė Tita laksto kaip namų karalienė ir visai nepaiso Urtės. Va, kad ir vakar ramiai sau sedėjusi vidury kambario Urtė buvo niekingu judesiu iš nugaros perversta ant šono. Niekas kitas, tik ta pasalūnė - Tita geba taip pasielgti. Vos tik atsiminusi šią skriaudą Urtė bandė pagauti Titą ir patempti už uodegos. Tik, kad ta auksaspalvė labai jau greita. Bandyta tykoti už nugaros jai sustojus ir griebti už tos plačios kaip vėduoklė uodegos, bet jau baisiai aukštai ta uodega iškelta ir ne tokia jau didelė ta skriauda buvo padaryta. Urtė nusprendė būti kilniaširde ir skirti menkesnę bausmę šunytei – ištaškyti jos vandenį. Ir pati rankeles nusiplaus ir Tita pasimokys.

Kilniaširdė namų karalaitė puolė ropoti prie šunytės dubenėliu. Šuns indai buvo kaip tik tinkamame aukštyje, kad atsisėdus galėtų Urtytė viską matyti ir nereiktų nei lenktis, nei stotis. Atrodė puikus planas. Vanduo tykiai mirgėjo metaliniame dubenėlyje. Jame mainėsi visos spalvos. Švelniai palietus mirgantį paviršių nebeliko spalvų, bet vanduo tapo dar įdomesnis. Pliaukštelėjus kiek stipriau ima jis ir taškosi į visus kraštus. Atrodo lyg maži vandens lašeliai atsiplėšia nuo savęs ir kaip paukštelis pakyla iš milžiniškos masės. Taip ir pavirto keršto planas į vandens lašelių gelbėjimo misiją. Taip gražiai jie skrenda ir ieško kur kitur nutūpti. Dar prisiminus savo nelaisvę baltame kambaryje ryžtas visus vandens lašelius išgelbėti atsirado. Įnirtingai kovojus su vandens dubiniu mažylė susidūrė su nenumatyta komplikacija. Mamunytė prisliūkino iš nugaros ir kažką bambėdama pakėlė Urtytę. Per petį persimetusi vaiką išnešė ją į svetainę. Dar ilgesingai Urtytė stebėjo vandens dubenį ir pasiryžo progai pasitaikius tęsti savo kilnią misiją.

Svetainėje močiutė ir senelis ramiai žiūrėjo televizorių ir tykiai kalbėjosi apie kažkokius nuobodžius reikalus. Mažoji didvyrė atsidūrė močiutės šiltame glėbyje. Močiutė nuvalė rankytes, ritmingai supavo mažylę ir melodingu balsu dainavo. Dainelės būta pačios mylimiausios – „Na ir žąsys pas senelę“. Jau po poros minučių šiltame močiutės glėbyje mergytė sušilo sušalusias rankas ir beveik jau norėjosi atidėti visas kilnias misijas kitai dienai, bet pareigos jausmas neapleido. Pasimuisčius močiutė paleido ją ant žemės. Jau iš patirties žinoma, kad iškarto negalima lėkti į virtuvę. Seneliai akylai stebi mažają. Gudrumo vedina Urtė sugalvojo suklaidinti sargus ir pirma prišliaužti prie žaislų. Patarškinus kelis barškaliukus mergytė juste juto jų žvilgsnius atlyžtant ir budrumui traukiantis.

Puikiausias metas pabėgimui! Kiek leidžia mažos kojytės ir rankytės mergytė suskubo trauktis iš svetainės. Koriudoriuje vos širdis į kulnus nenusirito ir tikrai sauskelnės pasunkėjo pamačius Titą gulinčią prie virtuvės durų. Netgi girdėjosi jos sunkus šnopavimas. Visu ūgiu išsitiesusi prie pat durų gulėjo auksaspalvė. Prie pat durų staktos matėsi mažas lopinėlis laisvo ploto pro kurį galėtų mažoji praropoti, bet būta jau nekarta, kad vos tik priartėjus prie Titos ji šoka ant kojų ir pradeda šokinėti aplink. Tai sukeltų tiek triukšmo, kad netgi mintys apie priedangą kaip dūmas išnyktų. Ilgiau pastebėjus žvėrį išaiškėjo, kad šis sunkus šnopavimas – gilaus miego ženklas. Ot kaip sekasi, visi ženklai rodo, kad misija kilminga, likimo suplanuota.

Kiek galima tyliau praropojus pro šunytę mažoji greitai įvertino padėtį virtuvėje. Mamunytė kažką neįprasto išdarinėjo. Stovėjo ji prie stalo ir įnirtingai minkė balkšvą masę. Vis susukdavo ją į rutulį, o paskui vėl su kumsčiais priplojusi prie stalo vėl rideno šią masę. Neišpasakytai įdomu, bet darėsi dar įdomiau. Mamunytė paėmė didžulį permatomą kibirą, pripylė ten vadens ir pastatė jį ant kedės. Į visą šitą vandenį ėmė ir įmetė savo išminkytą rutulį. Tas sunkiai nugrimzdo į kibiro dubenį ir rodės netgi padidėjo. Oi, kaip parūpo kas ten darosi, kad netgi nebegalvojo ko čia į tą virtuvę ropojo. Mamunytei pradėjus kraustyti prieskonių spintelės Urtytė suprato – dabar arba niekada reikia patenkinti šį kilusį smalsumą. Seneliai jau kelias minutes negirdėję barškučių ims jos dairytis, o ir neaišku kiek čia laiko Tita snaus.

Sutelkusi visas jėgas, visu greičiu mažoji pasileido prie kibiro. Iš arti ta masė atrodė dar įspūdingiau. Pasiremdama į kėdę mažylė atsistojo ir griebė už kibiro briaunos. Vis norėjo priartėti prietos slaptingos masės plūduriuojančios vandenyje. Tik va ėmė ir susvyravo mažos kojelės ir kibiras pajudėjęs iš vietos apvirto. Milžiniška vandens masė parbloškė Urtytę. Atsitikimo kaltininkė sušlapo nuo kojų pirštelių iki paskutinio galvos plaukelio. Didžiulis tešlos kamuolys mėtėsi prie mažosios, bet jis jau jai tiek ir terūpėjo. Taip garsiai klykti pradėjo Urtytė, kad vos pati neapkurto nuo savo rėkimo. Tik pajutus tvirtas mamunytės rankas išgastis aprimo. Nesupraskite klaidingai, verkti vis dar buvo dėl ko, bet bent jau mažylė pajuto jog yra kas klausosi jos pagalbos šauksmo.

Galiausiai saugiame mamunytės glėbyje mažylė nustojo raudoti ir galėjo įvertinti padarytą žalą. Vandens būta tiek daug, kad visa virtuvė virto viena milžiniška bala. Seneliai sulėkę puolė myluoti, bučiuoti ir šluostyti sušlapusią mergaitę. Mamunytė pakvietė tetą, kuri kaip visada tūnojo savo kambaryje. Šioji pamačiusi visą vaizdelį puolė taip kvatotis, kad mažoji neištvėrė ir prisijungė. Staiga visi apsižvalgė ir pamatė visą vaizdelį. O jo tikrai juokingo būtą. Ilgai nekvatoję puolė visi tvarkytis. Mamunytė nurenginėjo mažają, seneliai ir teta bandė susemti vandenį. Ropojantys trys milžinai ant kelių po virtuvę mažylei atrodė dar juokingesnis vaizdas, ypač stebint mamunytei laikant ją ant rankų. Pagalvojus nusprendė mergaitė, kad neblogas pokštas gavosi. Gal ir neblogai būtų pakartoti, bet tas vanduo ant galvos bėgantis jau nebuvo toks malonus.

Mamai grįžus viskas stojosi į vietas. Urtė buvo nuodugniai apžiūrėta, išbučiuota ir nebepaleista ropinėti visą vakarą. Pyrago tešlą nuplovus ir vėl panardinus į vandenį ilgai laukti neteko kol buvo galima ją į skardą paskirstyti ir į orkaitę pašauti. Mamunytės ir Urtytės pyrago skanaus būta ir vakare dar ilgai visi dalinosi ispūdžiais ir įžvalgomis.
2015-02-03 18:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-02-03 21:17
tarakonai
Ne ne ne. :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą